Autorius yra žymus krikščionis (ortodoksas) mąstytojas Rusijoje.

Prieš kurį laiką buvo paskelbta, kad Jeruzalės ligoninėje mirė šešiolikmetė Shira Banki, mirtinai sužeista Yishai Shlisselio, kuris ją užpuosė su peiliu gėjų parado metu. Užpuolikas, kuris tvirtino, jog vykdo Dievo valią, taip pat dar sužeidė kelis kitus parado dalyvius. Judėjų bendruomenė pasmerkė šį nusikaltimą, tačiau toli gražu ne visi komentatoriai internete Rusijoje buvo tiek pat išmintingi. Kai kurie jų net paskelbė žudiką didvyriu ir kovotoju už tikėjimą. Esą nėra kurti Sodomą ir Gomorą šventame mieste.

Kai kalbame apie Piktojo spąstus, absurdiškausia yra tai, kad dažnai jie būna labai primityvūs, bet vis vien žmonės į juos įkliūva.  Pavyzdžiui, kai Piktajam pavyksta mums primesti melagingą alternatyvą. Ar jūs už tai, kad Jeruzalėje būtų rengiami begėdiški paradai, ar už tai, kad galima nužudyti šešiolikmetę jų dalyvę? (Beje, kas iš jūsų paauglystėje neieškojote įvairiausių maišto pavidalų?) Ar jūs už tai, kad būtų laikomasi moralės normų, ar už tai, kad nieku gyvu neglaima pažesti Dekalogo priesaką “nežudyk”? Tai iliuzinis pasirinkimas. Bet kuri siūloma alternatyva netenkina.

Beje – ir tai labai rimta – nuodėmės pateisinimas (ar tai būdų ištvirkavimas, ar žudymas) ne mažesnis blogis, nei pačios šios nuodėmės. Apaštalas Paulius bara Pagonis, kurie ne tik nusideda, bet ir palaiko nusidedančius (Rom 1,32). Žmogus gali nusidėti dėl įvairių priežasčių – dėl aplinkybių spaudimo, ligotos aistros, beprotybės. Tačiau, jei mes palaikome nuodėmę, tai reiškia, kad sąmoningai apsisprendžiame už ją.

Kiti Piktojo spąstai – tariamų sąjungininkų tezė. Prieš nuodėmę galima kovoti dėl įvairių motyvų. Neretai  šie motyvai gali būti ne mažiau nuodėmingi nei smerkiamas veiksmas. Pavyzdžiui, girtuoklystė yra blogis ir nuodėmė. Tai nereiškia, kad visi, kurie prieš girtuoklystę, yra mūsų tikri bendražygiai. Egzistuoja įvairios radiklaios bendruomenės, kurių mokymas ne mažiau pavojingas kaip girtuoklystė. Žmogžudžiai, kurie kovoja prieš girtuoklystę, turėdami savo motyvus, nėra bendražygiai tiems, kurie kovoja prieš girtuoklystę, nes nori gelbėti žmones.

Tai, jog mes, būdami ištikimi Dievo priesakams, atmetame ištvirkavimą ir girtuoklystę, nereiškia, kad esame sąjungininkai su kiekvienu, kuris šia sblogybes atmeta. Tiek šių laikų teroristai, tiek neonacistai taip pat pasisako už blaivybę ir dorą. Tačiau tai tikrai nėra mūsų sąjungininkai. Tai dera pasakyti ne tik apie organizuotus judėjimus, bet ir apie ore tvyrančią neapykantą, kuri  lengvai atranda savo taikinius, ar tai būtų homoseksualai, ar sektantai, ar net tikintys žmonės.  Prigimtinė nuodėmė skatina mus lengvai pasiduoti neapykanti ir jau nie tiek svarbu, kas tampa neapykantos taikiniu. Agresija plaukia iš pačios žmogaus širdies.

Gali atrodyti, kad šią neapykantą ir žmonių įsiskaudinimą galima nukreipti prieš kuriuos nors mums nepriimtinus ar nepatinkančius žmones – tačiau tai labai pavojinga iliuzija.

Nedera kviestis šėtono, kovai su šėtonu. Tie žmonės, kurie skelbia, jog sodomitai nusipelno mirties, tikrai nėra mūsų sąjungininkai. Nepamirškime, kad Žmogaus Sūnus atėjo ne pasmerkti, bet išgelbėti.

Tai, kad mūsų laikais atkakliai propaguojami iškrypimai, be abejo, yra beprotybė. Bendruomenės, kurios ištvirkavimą paskelbė visai normaliu dalyku ir net sutinka būti jo skleidėjomis, paprastai mutuoja tiek, kad jau nebeglai būti vadinamos krikščioniškomis. Jei priimti principą, jog,  jei negalima, bet labai norisi, tai galima, kalbant apie homoseksualius asmenis, tai kodėl jis neturi būti taikomas, kai kalbame apie heteroseksualius ištvirkavimus? Jei stiprus potraukis yra pretekstas atmesti krikščionybės mokymą, tai nėra prasmės kalbėti apie kitus šio mokymo teiginius. Juk ne tik homoseksualai turi stiprius troškimus.

Bažnyčia, kuri ištikima Dievo žodžiui, Vakaruose jau susiduria su stipriu kultūriniu  ir politiniu spaudimu. Tačiau krikščionims visiškai natural būti kontrkultūriniu reiškiniu. Tačiau šis konrkultūriškumas susijęs ne tik su ištvirkimu, bet ir su žudymu, agresija.

Mes gyvename pasaulyme, kuris giraunamas stiprių aistrų – geidulio ir prievartos. Abu jie turi tą pačią šaknį – kitas žmogus suvokiamas kaip objektas, kuris gali būti panaudotas patenkinti aistras ar gali būti pašalintas, kaip tas, kuris aistroms trukdo.

Pasaulis veržiasi pro Bažnyčios duris. Reikalaudamas priimti jo geidulius ir prievartą. Vakaruose didesnis spaudimas palaiminti geidulius, o mums, Rytuose, stipresnis spaudimas laiminti prievartą.

Tačiau tiesa ta, kad abi šios aistros palaiko vina kitą, Vienintelis būdas priversti žmogų pamilti kažką atgrasaus – parodyti tai šalia to, kas dar atgrasiau. Kaip priversti paprastus žmones simpatizuoti gėjų aktyvistams. Sunki užduotis – tačiau ją išspręsti ne taip sunku, kaip atrodo. Priešpastatykite jiems pavojingus psichopatus, kurie trokšta žudyti ir gėjų aktyvistai sulauks daug pasekėjų. Juk jie bent jau nieko nežudo.

Apaštalas Jonas perspėja, kad nemylėtume to, kas yra iš šio pasaulio, Mes ne su tais, kurie ragina ištvirkauti ar žudyti, Mes apskritai ne su ištvirkusiu ir agresyviu pasauliu, mes su Tėvu, kuris nori šį pasaulį išgelbėti.