Tai antrasis rašinys cikle, raginančiame mokytis iš paraeities klaidų i rjų nekartoti. Eugeninis mąstymas yra bene pavojingiausia alternatyva gyvybės kultūrai.

PIrmasis rašinys- Eugenikos gimimas

XIX a. pabaigoje išpopuliarėjo tyrimai, siekę atskleisti, kokia didžiulė finansinė našta visuomenei yra socialiai degradavę žmonės. Vieną žymiausių tyrimų atliko Ričardas Dagdeilas. Tyrinėjant vieno iš nedidelių kalėjimų dokumentus, Dagdeilo dėmesį patraukė net šeši vienodą pavardę turintys kaliniai. Jis nusprendė pasidomėti jų giminystės ryšiais ir visa tai peraugo į platų tyrimą, kurio rezultatai buvo naudojami kaip vienas iš sterilizacijos propaguotojų kozirių.

Pasak Dagdeilo, tik viena socialiai degradavusi giminė, kurią jis tyrinėjo, per kelias kartas kainavo visiems visuomenės nariams didžiulę pinigų sumą, kuri buvo išleista šios giminės atstovų įvykdytų nusikaltimų nuostoliams kompensuoti bei socialinėms pašalpoms. Tyrimo metu buvo suskaičiuoti šimtai tos giminės atstovų recidyvistų, dar pridėjus prostitutes, sutenerius, valkatas, protiškai atsilikusius, duomenys buvo iš tiesų įspūdingi (706 „socialiai degradavę“ giminės atstovai). Tokie tyrimai buvo atliekami įvairiose Vakarų valstybėse, tad nereikėtų stebėtis, jog absoliuti dauguma žmonių teigiamai vertino sterilizaciją.     

Eugeniniam mąstymui būdinga tai, kad pradedama nuo, rodos, nežymių detalių. Kaip teigia Leo Aleksanderis„Visa tai, kas baigėsi kraupiais nusikaltimais žmogiškumui, prasidėjo nuo tarsi nereikšmingų akcentų pakeitimo medikų darbe, nuo to, jog į mediciną įsismelkė žmonių vertės klasifikavimo idėja“.

Pradžioje sterilizacija taikyta protiškai atsilikusiems, epileptikams, sergantiesiems šizofrenija, ilgainiui dėmesys vis labiau krypo ir į socialiai nepriimtinus žmones: prostitutes, recidyvistus, elgetas, valkatas. Taip pat eugeniniu pagrindu buvo pradėta riboti migracija iš „prastesnį genofondą“ turinčių valstybių, nustatant tam tikras kvotas.

Eugeninio mąstymo kulminacija neabejotinai buvo nacistinė Vokietija. Nacizmas, kurį, beje, pats Hitleris ir artimiausi jo aplinkos žmonės, buvo nusakę kaip taikomąją biologiją, parodė, iki ko galima prieiti, keliaujant žmonijos „tobulinimo“ keliu. Kita vertus, nacistinė eugenika tebuvo nuoseklus to meto intelektualinių tendencijų pratęsimas. Tik tuo galima paaiškinti abejingą ar net palankią reakciją į Hitlerio paskelbtą visuomenės pertvarkos programą ne tik Vokietijoje, bet ir už jos ribų.

Kai Gilbertas Čestertonas 1922 m. paskelbė poleminę knygą „Eugenika ir kitos mūsų laikų blogybės“ (Eugenics and Other Evils of Our Times), jo pozicija buvo iššūkis intelektualinėms madoms, kurias formavo ne tik tokie rašytojai kaip Bernardas Šo  ar Herbertas Velsas bet ir žymiausias politikas Vinstonas Čerčilis.

Beje, nacizmo šventraščiu vadinamojoje knygoje „Mano kova“ (Mein Kampf) Hitleris teigia, kad pasaulyje kol kas tėra viena valstybė, kuri, nors ir nedrąsiai, bet eina teisingu keliu – tai JAV.

Taip pat ir ideologiškai nuosaikių valstybių įvaizdį turinčios Švedija ar Norvegija XX a. pirmoje pusėje buvo viena iš svarbiausių eugeninio mąstymo atramų.

Kai 1933 m. Hitleris perėmė valdžią Vokietijoje į savo rankas, rasės gerinimo darbų jam neteko pradėti tuščioje vietoje. Po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare dėmesys eugenikai ar rasinei higienai Vokietijoje gerokai sustiprėjo. Populiarėjo įsitikinimas, kad vienas iš veiksmingiausių būdų Vokietijai spręsti ekonomines ir socialines problemas – atsikratyti „nereikalingų žmonių“.

Vienas pirmųjų naujosios valdžios teisinių aktų buvo Sterilizacijos ir paveldimumo ligų prevencijos įstatymas. Buvo įsteigti Paveldimumo teismai, kuriuose du mokslininkai ir apygardos teisėjas priimdavo sprendimą, kas turėtų būti sterilizuotas, nesvarbu, ar pats to pageidauja. Buvo numatyta, kad sterilizuoti derėtų mažiausiai 400 tūkstančių Vokietijos piliečių.

1935 m. buvo paskelbtas Vedybinės sveikatos įstatymas, esą skirtas kovoti prieš paveldimą degeneraciją. Tais pačiais metais paskelbti Niurnbergo įstatymai, kurie izoliavo rasiškai „nepilnaverčius“ žmones. Neverta stebėtis – jei tam tikra kategorija žmonių įvardijama kaip „užkrato nešiotojai“, tai dera imtis visų įmanomų priemonių, jog „užkratas“ neplistų. Karantinas – įprasta kovos su visomis epidemijomis priemonė. Tiesa, neišvengiamai kyla klausimas – ar atskyrimas, izoliavimas yra pakankamos apsaugos priemonės? Jei žydus ar čigonus dar galima lengviau izoliuoti ir jie bent jau priversti pasirūpinti savimi, tai ką daryti su asocialiais elementais, protiškai atsilikusiais žmonėmis, ligoniais, praradusiais darbingumą, kaliniais? Jų išlaikymas valstybei brangiai kainuoja.

Pirmasis oficialus įsakas dėl eutanazijos buvo duotas Hitlerio 1939 m. rugsėjo 1 dieną. Ši data pasirinkta sąmoningai, nes karo veiksmai turėjo atitraukti dėmesį nuo valstybės „sanitarinio apsivalymo“. Baimintasi ryžtingų protestų, tačiau absoliuti dauguma žmonių reagavo abejingai. Daugiausia dėl to, jog buvo įtikinti, kad tai – veiksmingiausias būdas spręsti jų socialines problemas.

Nacizmo ideologai puikiai suprato propagandos jėgą. Jau nuo pat Hitlerio atėjimo į valdžią visuomenė buvo pradėta nuosekliai ruošti radikaliems valdžios veiksmams. Pavyzdžiui, Vokietijoje buvo gausybė plakatų, kuriuose vaizduojami protiškai atsilikę žmonės ar nusikaltėliai recidyvistai, taip pat įvardijama suma, kurią esą kiekvienam vokiečiui tenka išleisti šių asmenų išlaikymui. Prievartinė sterilizacija turėjo sumažinti socialines išlaidas ateityje, bet sterilizuotas grupes reikėjo išlaikyti čia ir dabar.

Viešąją nuomonę veikė ir valdžios užsakymu sukurti trumpi filmai, kuriuose atvirai agituojama už eutanaziją, vadinant ją gailestingumo aktu. Nuosekliai rūpintasi ir propaganda vaikams. Mokyklose matematikos vadovėliuose mokiniai buvo raginami apskaičiuoti, kiek valstybei kainuoja neįgalių asmenų išlaikymas, taip pat siūloma palyginti, kiek naujų namų pastatyti ar valstybės subsidijų jaunoms šeimoms išmokėti galima būtų už šią „bergždžiai išleidžiamą“ pinigų sumą.

Dar 1920 m. du žymūs Vokietijos akademikai, profesoriai – teisininkas Karlas Bindingas ir psichiatras Alfredas Hoche paskelbė tekstą, pavadintą „Leidimas sunaikinti gyventi nevertą gyvybę“ (Die Freigabe der Vernichtung Lebensunwerten Lebens) Regis, būtent jame pirmą kartą buvo viešai panaudota vėliau išpopuliarėjusi „neverto gyventi gyvenimo“ sąvoka.

Šiedu mokslininkai nebuvo kaip nors susiję su nacizmo ideologija. Jie tvirtino, kad jų darbe nėra jokios politikos, tik mokslas. Žmonių, kurie tėra „visuomenės balastas“, „gyvi numirėliai“, sunaikinimas yra gailestingumo darbas, visiškai suderinamas su medicinine etika. Tai nėra vien pinigų jų išlaikymui klausimas. Didesnė problema, kad „degradavę“ žmonės pernelyg nuleidžia kartelę gyvybės sampratai, jie yra tarsi virusas, kuris nuodija visą organizmą.

Paskelbus įsaką dėl eutanazijos, svarbiausiu jo įgyvendinimo koordinatoriumi tapo artimas Hitlerio bičiulis gydytojas Karlas Brandtas. Jo nurodymu buvo sudarytas išsamus kandidatų eutanazijai sąrašas, į kurį buvo įtrauki šimtai tūkstančių žmonių. Be protiškai atsilikusių, psichotikų, epileptikų, su senatve susijusiomis ar neurologinėmis ligomis sergančių žmonių, buvo įtraukti visi ligoniai, kurie serga ne mažiau kaip penkerius metus ir dėl to prarado darbingumą, taip pat valkatos, elgetos, kiti valstybės išlaikytiniai.

Sudaryta konsultantų taryba, kuriai buvo siunčiamos kandidatų eutanazijai anketos. Jose taip pat turėjo buvo nurodyta, kas išlaiko žmogų ir kur jis gyvena. Konsultantams kasdien reikėjo peržiūrėti daugybę anketų ir priimti sprendimą dėl žmogaus, kurio niekada nėra matę. Tačiau eutanazijos programos vykdytojai daugiau nerimavo ne dėl to, kad tiek daug žmonių patenka į „gailestingos mirties“ nusipelniusiųjų sąrašą, bet veikiau, jog mirtina injekcija yra pernelyg visą procesą sulėtinantis veiksnys. Buvo nustatytas specialus ritualas, susijęs su žmogaus parengimu injekcijai, jos suleidimu ir kūno „utilizavimu“. Kiekvienas eutanazijos aktas reikalavo nemažai laiko. Gydytoją Brandtą labai pradžiugino žinia, kuri jį pasiekė jau 1940 m. pradžioje, kad injekcijas galima pakeisti numarinimu dujomis. Tai gerokai pagreitino procesą. Teigiama, kad tokio „sanitarinio valymo“ banga Vokietijoje reiškė mirties nuosprendį ne mažiau kaip 270 tūkstančių „gyventi nevertų“ žmonių.

Kai numarinimas dujomis gerokai pagreitino eutanazijos procesą, „Akcijos T4“ (taip oficialiai vadinosi eutanazijos programa) personalas buvo perkeltas panaudoti savo patirtį koncentracijos stovyklose.

Nacistinės Vokietijos politikai rūpinosi ne tik valstybės „išvalymu“, bet ir pozityviąja eugenika. Dar 1935 m. pradėta Gyvybės šaltinio (Lebensborn) programa, kuriai asmeniškai vadovavo antrasis žmogus valstybėje – Heinrichas Himleris . Programą sudarė kelios dalys.

Pirmiausia, taikant specialų intelekto, paveldimumo, ideologinio brandumo testą, buvo atrenkamos netekėjusios merginos, kurios turėjo „padovanoti Hitleriui kūdikį“. Tiksliau, joms buvo nurodomas tinkamas seksualinis partneris, paprastai iš elitinio SS dalinio. Nėščia mergina būdavo prižiūrima valstybės lėšomis, rūpinamasi tiek jos, tiek kūdikio sveikata. Paskui mergina galėjo grįžti į buvusį gyvenimą, gavusi finansinę valstybės padėką, arba, kaip neretai atsitikdavo, galėjo sukurti šeimą su vaiko tėvu. Abiem atvejais valstybės institucijos griežtai prižiūrėdavo, kaip auga vaikas, auklėjo jį kaip elitinį nacistinės Vokietijos pilietį.

Kita programos dalis – gražių ir sveikų merginų užsienyje paieška. Paprastai specialūs agentai, prisidengę tuo, kad esą ieško merginų modelių agentūroms, sudarinėdavo tinkamų kandidačių sąrašą. Paskui joms buvo siūloma, o neretai ir prievarta verčiant, „pasitarnauti“ Vokietijos genofondo gerinimui.

Tiesa, kaip pripažino ir pats Himleris, nors ši programa perspektyvi, jai reikia daug laiko ir iš jos galima tikėtis tik ilgalaikių, o ne greitų rezultatų. Tad pozityvi eugenika negalėjo visavertiškai konkuruoti su sterilizacijos ar eutanazijos programomis.

Viena iš priežasčių, kodėl nacistinei Vokietijai pavyko talkininkais padaryti daugelį talentingų to meto mokslininkų, tai, kad jiems buvo pasiūlytos unikalios eksperimentavimo galimybės. Matant, kokie šiurpūs eksperimentai su žmonėmis buvo vykdomi koncentracijos stovyklose nacistinėje Vokietijoje, tampa akivaizdu, kokius trapius žmogiškumo saugiklius turi net tie, kurie didžiuojasi savo išsilavinimu ir civilizuotumu.

Pavyzdžiui, vienas iš uždavinių, kurį entuziastingai sprendė mokslininkai – kaip atrasti pigiausią bei veiksmingiausią sterilizacijos metodą. Pageidautina, kad pats žmogus nesuvoktų, kas su juo įvyko. Chirurginė sterilizacija nemažai kainavo, be to, vargino ir tai, jog reikėjo daug laiko ir energijos skirti įtikinėjimams. Koncentracijos stovyklose buvo daugybė eksperimentams tinkamos „medžiagos“. Nereikėjo jaudintis, jei ištiktų nesėkmė. Tad buvo plačiai eksperimentuojama, kaip žmogaus organizmą veikia Šiaurės Amerikoje augantis augalas difenbachija, kurios nuodai, kaip manyta, padaro žmogų nevaisingą. Vokietijoje net atsirado specialūs šiltnamiai, skirti šiam egzotiškam augalui auginti.

Taip pat eksperimentuota, ar galima kastracija, naudojant rentgeno spindulius, ar apdorotas jūros vanduo tinka gerti. Kaliniai buvo specialiai užkrečiami įvairiausiomis ligomis, jiems daromos žaizdos, ir paskui eksperimentuojama, kaip veikia skirtingi vaistai ar procedūros.

Ar tokiuose eksperimentuose dalyvaujantys gydytojai nesuprato, kad prieš juos gyvi žmonės? Absoliuti dauguma eksperimentų vykdytojų turėjo savo šeimas, meiliai bendravo su žmonomis ir vaikais. Po karo vykusiuose procesuose šie gydytojai tvirtino, kad paprasčiausiai vykdė savo pareigą. Jie nemanė, kad darė ką nors blogo, priešingai, jautėsi tarnaujantys tobulesnės žmonijos labui. Kiekvienas didis sumanymas esą turi šalutinių padarinių, bet svarbiausia, jog tikslas, kurio siekiama, būtų svarbesnis nei tie padariniai.

Didžiausia eugeninio mąstymo bėda – žmonių rūšiavimas, kuris neišvengiamai atveda prie minties, kad yra žmonės ir „mažiau žmonės“ ar tik „medžiaga eksperimentams“.

(Bus daugiau)