„Kai man buvo keturiolika, mano tėvas buvo toks kvailas, kad sunkiai jį tvėriau. Bet kai man sukako dvidešimt vieni, buvau nustebęs, koks išmintingas jis tapo per pastaruosius septynerius metus“

Markas Tvenas

Daniel Bonnell

Apie tėvų ir vaikų santykius tiek daug prirašyta. O štai ir dar vienas straipsnis apie tai. Ką padarysi – amžina tėvų ir vaikų problema, apimanti tūkstančius metų. Mes užaugame, sukuriame savo šeimas, bet santykiai su tėvais ir toliau veikia mūsų gyvenimus. Daugelį savo dabartinio gyvenimo nesėkmių esame linkę suversti tėvams ir „netinkamam auklėjimui“. Ar tikrai visada taip? Ar galima tai pakeisti? Psichologijoje egzistuoja toks pasakymas – „niekada nevėlu susigrąžinti laimingą vaikystę“. Kaip ir visa, kas su tuo susiję...

Kam pasiseka su tėvais?

Įdomu, ar yra tėvų, kuriems pavyko išvengti savo vaikų – mažų ar jau suaugusių – priekaištų? Greičiausiai, ne. Ypač, jei prisiminsime psichoanalitiko Zygmundo Froido atsakymą į vienos pacientės klausimą: „Kaip tapti gera mama?“ Jis atsake: „Kad ir kaip stengtumėtės, vis tiek išeis blogai.“

Į šį pesimizmą galima žvelgti su ironija, bet dalis tiesos čia yra. Užtenka tik paprašyti suaugusių dėdžių ar tetų papasakoti apie savo vaikystę ir prasideda pasakojimai apie tai, ko tėvai vaikystėje jiems nesuteikė, nepadarė, nedavė... Santykių su tėvais sunkumai pažįstami daugumai žmonių, todėl kitų šeimyninė idilė yra priimama su nepasitikėjimu, atseit, nėra ko apsimetinėti ir užmerkti akių prieš problemas. Vaikui, paskui ir suaugusiam, prisiminimai apie vaikystę gali būti susiję tiek su meilės trūkumu, tiek su jos pertekliumi, sako psichologai. Paaugliai sugeba atrasti trūkumų praktiškai bet kurioje tėvų pozicijoje: „Jie mane per mažai mylėjo, todėl tapau toks kietaširdis ir esu drovus“, „jie mane mylėjo per stipriai, todėl dabar nesugebu gyventi pats.“ Taigi, ir nemeilė, ir perdėta meilė palieka randų širdyje.

Dėl ko mes priekaištaujame savo tėvams? Praktiškai – dėl visko.

Pasirodo, daugeliui žmonių teikia malonumo galimybė pasijausti auka ir visą atsakomybę dėl suaugusiųjų nesėkmių perkelti ant tėvų pečių – visai kaip vaikystėje, kada mama ir tėtis atrodė dideli ir viską galintys, išsprendžiantys visas problemas.

Tačiau dabar juk suprantame, kad tėvai – ne dievai, jie tokie pat, kaip ir mes. Todėl, kad galėtume jiems atleisti ir nebekaltinti dėl savo gyvenimo nesėkmių, reikia ne tiek jau ir daug – atsisveikinti su vaikiška svajone apie idealius tėvus (lygiai taip, kaip ir jie kažkada atsisveikino su svajone apie idealų vaiką). Priimti jų savitumus, atsigręžti į juos, pamatyti atskirą asmenybę su savuoju individualumu, poreikiais, norais, požiūriais – ne visada sutampančiais su jūsiškiais. Juk kitų tėvų neturėsime! Vadinasi, būtent šie – patys geriausi. Subręsti – reiškia išmokti gyventi su tėvais tokiais, kokie jie yra, teigia psichologai. Tik priimdami tėvų trūkumus, iš tiesų tampame brandūs ir nebesame priklausomi nuo savo tėvų. Ir nors nutraukti šiuos saitus nėra taip paprasta, tačiau verta: gyventi „emocinės vaikystės“ būsenoje, visiškoje vidinėje priklausomybėje nuo tėvų – žymiai skausmingiau. Nes būtent tai mus verčia jautriai išgyventi bet kurią tėvų kritiką.

Reikia suprasti, kad visa tai „dėl jų, bet tai ne tėvų kaltė“ – ir visos nuoskaudos praeis. Juk nė viena pasaulio mokykla nemoko geros mamos ar tėčio profesijos. Mes to mokomės visą gyvenimą ir daugiausia mokymosi kokybė priklauso nuo mūsų santykių su savo tėvais. Kai paaugę mūsų pačių vaikai pradės reikšti savo pretenzijas, mes taip pat pasistengsime juos suprasti ir... pasidžiaugsime, kad būtent mes išmokėme juos laisvai reikšti savo nuomonę. Juk tai taip pat svarbu.

Su amžiumi ateina supratimas, kad ne visada tai tėvų „kaltė“ – mes galime ją pasidalinti, pakeitę savo gyvenimo scenarijų: jei ir toliau kentėsite dėl to, kad būtent tėvai jus vertė vaikystėje kentėti, niekas nepasikeis. Nuo šio momento turite dalį kaltės prisiimti sau – jūs taip pat turite prisiimti atsakomybę už savo kančias, nebegalima ir toliau su malonumu „kentėti“ – privalote nustoti naudotis šiuo „alibi“, teisindami savo nenorą gyventi visavertišką gyvenimą – juk tai šiandien ne tik tėvų kaltė, bet ir jūsų asmeninis pasirinkimas. Taip, tai skamba žiauriai, tačiau tai gelbėjimosi šiaudas. Slėpdamiesi nuo gyvenimo ir prisidengdami problemomis su tėvais, dažnai bijome pripažinti, jog nedrįstame gyventi savo gyvenimo.

Suprasti, priimti, padėkoti...

Ką tai reiškia – priimti savo tėvus? Visų pirma – tai suprasti, kodėl jie yra tokie, įsigilinti į jų gyvenimo aplinkybes, auklėjimo ypatumus ir santykius su mumis, darbo detales – tai yra į tai, iš ko susideda jų gyvenimas.

Tai nėra taip jau paprasta, juk mums tėvai – tai visų pirma mama ir tėtis. O jeigu pabandytumėte juos išvysti skirtinguose vaidmenyse – ne tik tėviškuose? Daug kas tampa aiškiau ir nuo supratimo iki atleidimo – vienas žingsnis.

Mes pradedame suprasti savo tėvus tada, kaip patys tampame tėvais, kai įgyjame gyvenimiškos patirties, užaugame... Deja, tėvų priėmimo procesas ne visada susijęs su bendromis patirtimis: kartais būna taip, kad žmonės gali taikiai gyventi tik jei su tėvais matosi itin retai. Arba supratimas ateina tik po tėvų mirties, t.y. tada, kai jie jau niekaip „nepakenks“. Bet ar ne apmaudu suvokti, kad artimam žmogui turite tiek daug ką pasakyti, o jis jau negali jūsų girdėti? Ar ne geriau būtų viską išsakyti anksčiau?

Ar egzistuoja kažkoks gyvenimo etapas, kada esame labiau linkę keisti savo santykius su tėvais? Psichologai mano, kad tokių periodų gali būti daug, laikui einant juk keičiamės, ir ne kartą. Daug žmonių ima artimiau bendrauti su savo tėvais, kai susiduria su įvairiais gyvenimo sunkumais. O būna ir taip, kad tėvų supratimas prasideda nuo... kaltinimų. Tuo metu, žinoma, galvojame apie patirtas nuoskaudas, tačiau jų kaupti ir palaikyti tikrai nereikėtų. Jei yra problemų, nereikėtų jų slėpti nuo savęs pačių – juk kai užpykstame ant tėvų, paprastai mums užverda daugybė vidinių dialogų su jais, ir tai reiškia, kad viskas ne taip jau ir blogai: esame pasirengę pasidalinti paslaptimis, bendradarbiauti.

Pasikeisti pačiam

Ar verta tėvams išsakyti savo priekaištus? Iš pradžių geriau savęs paklauskite: kodėl noriu tai padaryti? Ar tikiuosi, kad mane geriau supras? O gal noriu, kad jie pasijustų kalti ir išgyventų tokį pat skausmą, kaip ir aš? Ar tai pagerins mūsų santykius? Kartais, užuot išliejus savo pyktį tėvams, gali pakakti tiesiog „išlieti“ visa tai popieriuje ar pasikalbėti su psichologu. Arba... užsiimti savimi (tarkim, užsirašyti į asmenybės tobulėjimo kursus ir pan.): kad situacija šeimoje pasikeistų, nebūtinas visų „žaidėjų“ dalyvavimas, pakaks, jei bent vienas supras konfliktų priežastį ir panorės keistis.

Po kaltinimų etapo paprastai seka pervertinimo etapas, kurio metu įsisąmoninama, kas žmogaus gyvenime gero ar blogo susiję su tėvų įtaka. Pamažu praeitis sugula į tvarką mūsų praeityje: užgyja senos žaizdos, išblunka skaudūs prisiminimai ir iškyla tik patys šviesiausi. Kartais šis dvasinis darbas vyksta ir mums to sąmoningai nesuvokiant, tačiau mes keičiamės. Žinoma, jei tik nuoširdžiai to trokštame.

Kartais santykių su tėvais „gelbėtoju“ tampa išsiskyrimas. Išvykęs į kitą miestą ar kitą šalį, žmogus staiga suvokia, kaip ilgisi savo tėvų dėmesio, kuris anksčiau taip vargino, arba kad tėčio juokas, anksčiau nervindavęs, šiandien atrodo toks artimas ir giminiškas. Mūsų jausmai (ir santykiai su tėvais – taip pat) tūno mūsų širdyse seniai, tačiau buvo visiškai nematomi, nes priėmėme juos kaip kažką labai įprasto, nepakeičiame, nekreipėme į tai dėmesio. Išsiskyrimas padeda geriau suprasti tėvus.

Kaip suprasti, kad priėmėme savo tėvus? Kažkokių išskirtinių ženklų nėra, tiesiog vieną dieną pastebime, kad tapo lengviau, kad jų buvimas šalia mūsų neerzina. Kai pajaučiame savo tėvams švelnumą. Kol tėvai gyvi, mes išliekame vaikais ir rodosi, kad ateity – visa amžinybė. Pats laikas jiems padėkoti už viską (ir už kontrolę, ir už bausmes, ir už griežtumą). Tai verta padaryti todėl, kad tėvai mums duoti vieninteliai – būtent tokie, kokių reikėjo mums, kad taptume asmenybėmis, kad suaugtume ir tobulėtume. Tik priėmę savo tėvus ir jiems padėkoję tapsime laimingesni, galėsime geriau pažinti ir priimti... save. Ir leisime sau mylėti – be nusivylimų ir nuoskaudų, su atvira širdimi.

P. S. Tėvai r vaikai: keturios „epochos“

Psichologijoje išskiriami 4 santykių tarp tėvų ir vaikų etapai:

1. Visiška vaiko priklausomybė nuo tėvų – tiek materialia, tiek emocine ir fizine prasmėmis (vaikystė);

2. Prieštaravimas – paauglystėje (paaugęs vaikas priima prieštaringus, tėvų nuomonei oponuojančius sprendimus – taip per konfliktus mokomasi laisvės);

3. Nepriklausomybė susiformuoja palaipsniui, augant ir bręstant. Paprastai apie keturiasdešimtus metus tai jau įmanoma;

4. Abipusė priklausomybė. Apie penkiasdešimtus gyvenimo metus vaikai vėl suartėja su savo tėvais, iš naujo atranda šio ryšio vertę ir kaip jis praturtina gyvenimą bei kokio artumo suteikia.

Pagal realisti.ru medžiagą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė