Kalvis Martynas Stankus. Valdo Kilpio nuotrauka

Šito pokalbio atsiradimas – gana ilga istorija. Gal prieš kokį šešetą, o gal daugiau metų, galvoje pirmą kartą sukirbėjo mintis, kad reikėtų pašnekinti kalvystės Lietuvoje propaguotoją, Damasko plieno paslaptis išmanantį Žemaitijoje triūsiantį kalvį Algirdą Stankų. Iš savo tėvo, beje taip pat kalvio, žinojau, kad senasis Stankus turi du sūnus, kurie jam padeda Mažeikiuose. Dievo Apvaizdai teisingai viską patvarkius, beveik nenustebau sužinojęs, kad vyresnėlis sūnus Martynas, pasirodo, „emigravo Lietuvon“ ir, negana to, besąs mano kaimynas, gyvenantis visai netoliese Kauno Senamiestyje, kur – o tūkstančiai (ne)sutapimų! – kitoje gatvės pusėje gal tik prieš pusmetį statant naują namą buvo rasta viena iš senojo Kauno kalvių. „Džiaugiuosi ir vertinu, kad gyvenu šalia vietos, kur kažkuomet rūko kalvės kaminas“, — sako šeštos kartos kalvis Martynas Stankus.

Kaip jaučiasi žmogus, kuriam už nugaros — net šešios kartos kalvio amatu besivertusių protėvių?

Net nežinau... Visi dirbo Žemaitijoje, be pertaukos šešios kartos. Ir tiek. Netoli Mažeikių yra toks Viekšnių miestelis, kuris savaime yra toks „keistas“, gal kokia radiacija jį apšvitino ar meteoritas koks ypatingas nukrito? (juokiasi). Iš ten kilo broliai Biržiškos, Juozas Erlickas, Normantas Paulius, Svaras iš G&G Sindikato ir dar daug kitų rimtų vyrų yra iš Viekšnių.

Tai kaip ir neturėjai pasirinkimo būti kuo nors kitu?

Valdo Kilpio nuotrauka

Niekas manęs nevertė metalo kalti. Natūraliai viskas išėjo. Tiesiog ėjau vis padažyti ką nors, padėti tėvui. Kai vaikystėje mokykloje klausdavo kuo noriu būti, tai net minties nekildavo rašyti, kad būsiu milicininkas, kosmonautas ar dar kas nors. Visada rašydavau: „Kalvis“. Ir tiek.

Brolis Mindaugas taip pat kalvis?

Taip. Mažeikiuose dirba.

Tai kuria kryptimi krypsta kalvystė dabar?

Nesu koks ekspertas, nes man labiausiai patinka rekonstrukcijos sritis. Šioje srityje aš ir dirbu. Ginklakalystė yra aukščiausias kalvio darbo vertinimas. Kažkaip pradėjau nuo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių ginkluotės ir likau šioje srityje. Tuo metu, kai pradėjome šį projektą, Lietuvoje tai buvo kažkas naujo. Priklausau gyvosios archeologijos klubui, tai palaipsniui tas projektas su ginklais Lietuvos kariams subrendo. Teko daug bendrauti su archeologais, gilintis. Nors, prisipažinsiu, šiandien būčiau dar geriau padaręs. Dabar turiu dar daugiau žinių, įgūdžių. Anuomet iš dviejų Desiukiškių tipo kalavijų buvo sukurtas vienas, hibridinis ir tai nėra visai gerai.

Tačiau ar nenukenčia šeima užsiimant tik rekonstrukcijos dalykais? Juk, ko gero, naudingiau būtų tvoras, vyrius ar kitus daiktus „prie ūkio“ kalti?

Valdo Kilpio nuotrauka

Pastaruoju metu gyvenu tik iš to. Galbūt nesivartau kaip inkstas taukuose, tačiau teikiu pirmenybę maloniam man darbui. Nemėgstu verstis per galvą dėl pinigų. Nei vienas iš mūsų šeimos nėra susikrovęs kažkokių turtų, tokie jau, matyt, mes esam...

Šeimoje pagal darbus specializuojatės?

Mano brolis yra labiau linkęs link raštuoto, arba vadinamo Damasko, plieno. Tėvas, žvelgiant „iš mano bokšto“, yra vienas iš tokių kalvių, kokių nedaug rasi. Arba galbūt aš jų nepažįstu. Jis turi itin subtilų supratimą apie formą, jo darbai labai skulptūriški. Aš, kaip minėjau, linkstu į rekonstrukciją...

Kas yra jūsų užsakovas?

Valdo Kilpio nuotrauka

Būkim realistais — Lietuvoje nėra daug žmonių, kurie sugebėtų įpirkti mano darbus už realią kainą, todėl tenka dirbti už tokius pinigus, kuriuos gali mokėti pirkėjas. Tai darau šeimos pajamų, o ne kokybės sąskaita. Užsakovais būna muziejai, tik negaliu suprasti, kodėl jie pirmenybę teikia butaforijai. Kur daugiau, jei ne muziejuje turi būti tikri daiktai? Sugaišti daug laiko butaforijai, kad vaizdas būtų panašus, tačiau dar šiek tiek įdirbio ir daiktas būtų tikras, ne žaislinis. Bet muziejams to kažkodėl nereikia.

Kai sukiesi šitoje srityje — žmonių, kuriems reikia tikrų daiktų vis dėlto atsiranda. Pavyzdžiui, skiltuvas ugniai išskelti. Tik pamato kaip tai daroma: „Ir man tokio reikia“. Nusiperka. Dalyvauju mugėse užsieniuose, žmonės projektus rašo, gauna pinigų rekonstrukciniams edukaciniams projektams. Pavyzdžiui, gaminau antgalius ietims.

Aišku, yra žmonių, kurie išgali nusipirkti gerus daiktus. Gaunu užsakymų iš Skandinavijos. Nedaug, bet yra. Kartais pats pasirenku kažką įdomesnio: bažnyčioms kokius vartus ar dvarams kažką retesnio. Tiesiog man svarbu, kad būtų įdomu. Matot, dirbu vienas, tai kažkokių didelių darbų ir nepadarysi.

Sąmoningai dirbate vienas?

Valdo Kilpio nuotrauka

Mokinių turiu, bet... gal man pačiam sunku įsipareigoti žmonėms? Kartais galiu nesumokėti už darbą, todėl tokia atsakomybė gąsdina. Labai išgyvenčiau dėl to. Tolimuose planuose regiu galimybę grįžti atgal į Viekšnius: atstatyti kalvę, įsikurti tėvų, senelių žemėje. Tas atstumas negąsdina. Turime šeimos draugų, kurie gyvendami Vilniuje nenueina į spektaklius, o tie, kurie kaip ir provincijoje gyvena — viską matė, buvo, aplankė. Tas atstumas yra niekis.

Lietuvoje dabar kalvių yra pakankamai nemažai. Gal net keli šimtai. Aukšto lygio — keliasdešimt. Faktas yra tai, kad pas mus kalvystės menas yra tikrai toli pažengęs. Latviai mums pavydi, tačiau, tarkim, Ukrainoje buvo išsaugotos kalvystės mokyklos ir tai juntama.

Jūs pats baigėte tik „tėvo mokyklą“?

Valdo Kilpio nuotrauka

Taip, nieko specialaus nesu baigęs. Manau, kad tas išsilavinimas dar svarbesnis. Tėvas gerai žinomas kaimyninėse šalyse, pas jį atvyksta aukščiausio lygio kalviai iš Peterburgo, Maskvos. Kadangi tiesiogiai susiduriu su rekonstrukcija, tai drąsiai galiu teigti, kad Lietuvoje būta labai stiprios kalvystės mokyklos. „Vakuumas“ atsirado sovietmečiu, kai buvo pjaustomi bažnyčių kryžiai, kuriuos paskui tėvas remontuodavo ir vėl keldavo. Atsimenu, kai dar vaikas juos dažydavau. Tiesa, pusiau juokais tėvą žmonės vadindavo „Damasku“, nes jis buvo raštuoto plieno atkūrimo pradininkas Lietuvoje.

Šiaip daug visko šitoje srityje: prisisiunčia kai kurie kinietiškų metalo ruošinių, juos suvirina ir tai vadina kalvyste. Bet ar tai kalvystė? Panašiai ir peiliadirbysteje: jei kažkas parsisiuntė geležtės ruošinį, rankeną, „gardelę“ ir kažkas pasiuvo makštį — ar jis yra peiliadirbys? Aš galvoju, kad viską turi pats daryti. Lietuvoje tokių, suprask, peiliadirbių gal devyniasdešimt procentų. „Peckeliai“, ne kitaip.

Valdo Kilpio nuotrauka

Man patinka kirvius daryti. Kartais improvizuoju, kartais rekonstruoju. Kirvį gana sudėtinga padaryti, čia tau ne peilis. Reikia skylę „pradurti“, suformuoti, geluonį įvirinti.

Kur imate metalą?

Parduotuvėse, kur gi daugiau. Nutikimas buvo: nuvažiuojam į tokią vokiečių parduotuvę ir prašom tokio ir tokio plieno. „Gerai, — atsako, — jei toną užsakysite“. Mums iš tiesų reiktų dviejų tonų, nes dvi pozicijos. Man keliolikai gyvenimų užtektų. Taip ir ieškai visokių „galų“.

O įrankiai?

Pas mus taip įprasta, kad jei kas mokinasi pas mus, tai pirmiausiai išmoksta pasigaminti sau įrankius. Kai tai sugebi — gali eiti kita kryptimi. Tai vakaruose nėra įprasta praktika. Gal dėl to, kad galima nusipirkti, bet čia to nėra. Nors iš praktikos žinau, kad pirktinės replės tikrai neatstos mano paties pagamintų. Jos arčiau rankos.

Kokia kalvystės ateitis?

Be jokios abejonės, viskas eina geryn. Tikiuosi, kad atsiras rimtesnių mokyklų, Telšiuose gal atsigaus mokslai. Norėtųsi, kad atsirastų daugiau profesionalų. Nebūtinai akademinio lygmens. Dabar akademikų daug, reikia amatininkų. Pats mielai dėstyčiau, jei kas sudarytų sąlygas.

Kalviai nuo seno buvo daugiau nei amatininkai — ir gydytojai, ir burtininkai. Ką pats manai apie tai?

Valdo Kilpio nuotrauka

Kaip manai, kur nešvaros daugiau: pas chirurgą ar kalvėje? Pas mus įrankiai iškaitinami tūkstančiuose laipsnių karščio, o pas juos tik prie šimtų. Kalviai dažniausiai yra linksmi žmonės, nes kitaip tiesiog neįmanoma.

Kažkuomet sovietmečiu buvo parašytas toks kūrinys, kuris vadinosi „Kalvio Ignoto teisybė“. Kokia yra kalvio Martyno teisybė?

Kaip čia suformuluoti? (galvoja) Reikia elgtis taip, kad norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Juk jeigu elgies sąžiningai, tai ir su tavimi kitas taip elgsis? Aišku, visko būna, bet visada tikiuosi gero.

Bendravo Valdas Kilpys