Poetas, dramaturgas P. Vaičiūnas apie 1937–1939 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus

Petras Vaičiūnas, kurio 125-ąsias gimimo metines Lietuva minėjo liepos mėnesį, – spalvinga asmenybė, savo gyvenimą ir kūrybą skyrusi atgavusiai Laisvę ir Nepriklausomybę Tėvynei. Į dvidešimto amžiaus antrojo dešimtmečio literatūrą atėjęs kartu su Baliu Sruoga, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Kaziu Binkiu, Faustu Kirša, Ignu Šeiniumi, Jurgiu Savickiu, veikiamas Maironio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto idėjų, turėjo savitą pakilų ir įsakmų patrioto balsą, taip reikalingą atgimusiai Tėvynei.

Gimė P. Vaičiūnas 1890 m. liepos 11 d. Ukmergės apskrities, Veprių valsčiaus Piliakalnių kaime (dab. Jonavos rajono pakraštys). Pagal senąjį stilių tai buvo birželio 29-oji – Šv. Petro ir Povilo diena. Pakrikštytas Panoterių bažnyčioje. P. Vaičiūno motina Marija Šarkaitė buvo kilusi iš Šarkiškių kaimo, netoli Veprių. Ji buvo Antano Razumo našlė, turėjusi iš pirmos santuokos keturis vaikus. Tėvas Vincas Vaičiūnas buvo jau karinę prievolę atlikęs Kanciškių kaimo ūkininkas. Vaičiūnai susilaukė dar trijų vaikų: Petro, Juozo ir Viktoro. Šeimoje vienodai buvo rūpinamasi visais – Razumo ir Vaičiūno – vaikais, visų jų kelią tėvai iš anksto aptardavo. Brolis Juozas (1892–1962) baigė Vilniaus kunigų seminariją ir visą gyvenimą kunigavo Vilniaus krašte, Viktoras (1896–1945) baigė Voronežo gimnaziją, Petrogrado karo medicinos akademiją, dirbo Vytauto Didžiojo universiteto nervų ir psichikos ligų katedroje. Jis yra ir poetės Juditos Vaičiūnaitės tėvas.

Menininkai iškyloje: poetas K. Binkis (centre, tarp dviejų moterų), P. Vaičiūnas (antras iš dešinės), režisierius B. Dauguvietis ir kt. Kaunas, 1927 m. pavasaris. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus

Petras paūgėjęs ganė karves, anksti išmoko joti raitas, padėdavo tėvams ūkio darbuose. Buvo gamtos vaikas. Lietuviškai skaityti išmokė motina, rusų kalbos ir aritmetikos mokė tėvas. Iš brolio gimnazisto išmoko vokiečių ir graikų kalbų. Iki dvylikos metų buvo namie. 1902 m. tėvai išleido į artimiausią pradinę mokyklą Vepriuose (septyni kilometrai nuo Piliakalnių). Apgyvendino pas motinos brolį Antaną Šarką Barboriškių kaime. Tų pačių metų pavasarį gavo mokyklos baigimo pažymėjimą su pagyrimo raštu. 1903 m. pradėjo lankyti Ukmergės keturklasę mokyklą. Čia praleisti metai P. Vaičiūnui buvo patys gražiausi jo gyvenime. Perskaitytos Vladislavo Syrokomlės-Kondratavičiaus, Adomo Mickevičiaus, Maironio knygos įkvėpė meilę gimtajam kraštui ir neapykantą despotizmui, neteisybei. Įsigijo daug bičiulių, pramoko griežti smuiku, skambinti gitara, pianinu. Čia parašyti jo pirmieji eilėraščiai, o du prozos vaizdeliai buvo išspausdinti vaikų žurnale „Šaltinėlis“ ir pateko į skaitymo knygą liaudies mokyklai ir gimnazijai „Mūsų dirva“ (1907).

Trys broliai Vaičiūnai: Viktoras, Petras ir Juozas („Tarp knygų“, 2000, nr. 10, p. 37). Nuotrauka iš Juditos Vaičiūnaitės šeimos albumo

Tuo metu po ilgos ligos mirė tėvas Vincas Vaičiūnas. Šeima nebegalėjo padėti Petrui baigti gimnazijos. Išvyko į Kauną ir įstojo į matininkų mokyklą. Uždarbiavo privačiomis pamokomis, o vasarą mokė dvarininkų vaikus. Baigęs mokyklą, 1910 m. pavasarį buvo paskirtas į Volynės guberniją Ukrainoje, dirbo Žitomiro žemės matavimo komisijoje. Po keleto mėnesių grįžo į Lietuvą ir gavo šaukimą atlikti karinę prievolę, bet dėl silpno regėjimo buvo paleistas. Matavo žemes įvairiose Kauno gubernijos vietose, daugiausia Žemaitijoje.

1911–1913 m. vasaromis rinko tautosaką „Aušrinės“ žurnalui. Petro Piliakalniečio slapyvardžiu kartu su broliu Juozu Piliakalniečiu rašė korespondencijas į „Viltį“, pasiūlė net savo paties eilėraščių, iš kurių vieną – „Mano noras“ – išspausdino „Aušrinė“. Ukmergėje telkė vaidintojų kuopelę, parengdavo populiarių veikalėlių, kviesdavo žmones į lietuviškus vakarus. Pats vaidindavo. Tokie vakarai buvo žmonių labai mėgstami, visi buvo išsiilgę viešo lietuviško žodžio.

1911–1912 m. žiemą jis išvyko į Petrogradą. Lankė Černejevo bendrojo lavinimosi kursus prie Švietimo apygardos, ruošėsi eksternu laikyti klasikinės gimnazijos egzaminus. 1915 m. pirmą kartą pabandęs gauti brandos atestatą, suklupo per rusų kalbos egzaminą. Laisvu klausytoju užsirašė į akademiko V. Bechterevo vadovaujamą Psichoneurologijos institutą, humanitarinių mokslų skyrių, kuris rengė pedagogus – mokytojų teisių žinovus.

Petrograde susibūrė gausus lietuvių būrelis, brendo lietuviškoji politinė mintis, ryškėjo krašto ateities projektai. P. Vaičiūnas buvo įtrauktas į Lietuvių komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti. Spaudai ėmė siuntinėti straipsnius apie tremtinių buitį, lietuviškus vakarus, apie brolio kunigo Stanislovo Razumo veiklą Kolpine. „Lietuvių balsas“, „Santara“, „Lietuvių kalendorius“, „Ateities spinduliai“ paskelbė jo eilėraščių karo, tėvynės, gamtos temomis. Vienas jų, „Nurimk, sesut“, kompozitoriui Juozui Gaubui pritaikius muziką, virto populiaria daina. Pasirašinėjo, be anksčiau minėto, slapyvardžiais: B. P.; P. V.; Petras V.; Petras Vaič.; Pilekalnių Petras; Saulėnas.

Didelę įtaką P. Vaičiūnui turėjo pažintis su Skrajojamojo teatro vadovu Juozu Vaičkumi, 1916 m. įsteigusiu teatro studiją Peterburge. Tuo metu P. Vaičiūnas brandino mintį nepriklausomoje Lietuvoje steigti stacionarų teatrą.

P. Vaičiūnas kaip dramaturgas debiutavo 1916 m. Teatro „Krivoje zerkalo“ salėje buvo suvaidinta pirmoji jo pjesė „Pražydo nuvytusios gėlės“. 1917 m. J. Vaičkaus studija parodė antrą P. Vaičiūno pjesę „Aukos“. Publikuotas draminis veikalas, trijų dalių baladė „Milda, meilės deivė“ (1920).

1918 m. prie Petrogrado švietimo apygardos jis pagaliau išlaikė egzaminus iš klasikinės gimnazijos kurso. Kartu su J. Vaičkaus trupe po mėnesį trukusios kelionės sugrįžo į vokiečių okupuotą Vilnių. Išvyko gastrolių į provinciją. Aplankė Panevėžį, Kupiškį, Raseinius, Telšius, Šiluvą ir kt. vietas. Tų pačių metų rudenį grįžo į Vilnių ir Miesto teatre buvo suvaidinta jo pjesė „Gėlės“.

1919 m. kartu su broliu Viktoru išvyko atgal į Rusiją. Petras tapo laisvu Petrogrado karo medicinos akademijos klausytoju, bet savo gyvenimo nesiejo su šia profesija. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Teisingumo ministerijoje, paskirtas teismo kandidatu į Vilnių, vėliau išsiųstas į Panevėžio apskrities teismą tardytojo pareigoms.

Su žmona aktore T. Vaičiūniene, 1928 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus

1920 m. P. Vaičiūnas skiriamas Dramos vaidyklos (nuo 1922 m. – Valstybės teatras) administratoriumi ir iždininku. 1921 m. balandžio 6-ąją Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje Vaižgantas sutuokė Petrą su Teofile Dragūnaite (aktore, jau pažįstama iš Petrogrado laikų).

Taip baigėsi jaunystės blaškymosi ir ieškojimų kelias. Trisdešimtmetis kūrėjas įžengė į brandųjį gyvenimo tarpsnį, kuris sutapo su Lietuvos, kaip valstybės, įsitvirtinimu. Tuo metu visa jėga ir plačiu užmoju atsiskleidė jo talentas – poeto, dramaturgo, vertėjo, publicisto, teatro veikėjo. Vertė užsienio rašytojų pjeses teatrui: F. Schillerio, O. Wilde’o, K. Hamsuno, H. Ibseno, M. Maeterlinko ir kt. 1924 m. Valstybės teatre debiutavo kaip dramaturgas, pateikdamas pjesę „Sudrumsta ramybė“, laimėjusią Blaivybės draugijos skelbtą dramos konkursą. Vėliau kasmet parašydavo po naują pjesę Valstybės teatrui. Savo darbštumu pralenkė kitus ir tapo pagrindiniu teatro dramaturgu. Ypač artimi buvo su 1923 m. teatro režisieriumi tapusiu Borisu Dauguviečiu, kuris pastatė visas kitas jo pjeses: „Tuščios pastangos“, „Patriotai“ (abi 1926), „Nuodėmingas angelas“ (1927), „Stabai ir žmonės“ (1928), „Liepsnojančios širdys“ (1929), „Aukso žaismas“ (1932), „Naujieji žmonės“, „Tikruoju keliu“ (abi 1933), „Sulaužyta priesaika“ (1935), „Prisikėlimas“ (1936), „Aukso gromata“ (1938). O „Varpų giesmę“ (1939) ir „Tėviškės pastogėj“ (1941) režisavo Juozas Stanulis Šiauliuose.

P. Vaičiūnas „sukūrė arti 20 komedijų ir pjesių, laikydamas dramaturgiją tautos gyvenimo metraščiu ir moraline mokykla, diegiančia visuomenei taurius idealus“, – teigė Vytautas Kubilius (kn. „XX amžiaus literatūra“. Vilnius, 1996, p. 295).

Žmonės gausiai lankė jo spektaklius. Pjesės buvo statomos ne tik Valstybės teatre, bet ir Klaipėdoje, Utenoje, Anykščiuose, Obeliuose, Kretingoje, Tauragėje, Latvijos lietuvių teatre.

Lietuvos rašytojai pasitinka svečią – rusų rašytoją I. Buniną (centre). Iš kairės: B. Brazdžionis, L. Račiūnas ir Račiūnienė, S. Santvaras, nežinomi asmenys, rašytojai K. Korsakas, J. Grušas, A. Vaičiulaitis, P. Vaičiūnas (atsitūpęs). Kaunas, 1938 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus

1930 m. P. Vaičiūnas inicijavo Vaikų teatro draugijos steigimą, buvo jos pirmininkas.

Be savo pagrindinio darbo teatre, 1924–1925 m. redagavo savaitraštį „Lietuvis“, paremtas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Mokslo ir literatūros draugijos 1926 m. lankėsi Vakarų Europoje, susipažino su atskirų šalių literatūra, menu, teatru. 1930–1935 m. dirbo VDU Tautosakos komisijoje, organizavo tautosakos rinkimą, tvarkymą, sudarė „Aukštaičių pasakas“ (1934).

Be dramaturgijos, svari P. Vaičiūno kūryboje yra poezija. Išleisti rinkiniai „Rasoti spinduliai“ (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis“ (1928), „Saulės lobis“ (1935, Spaudos fondo premija), iš kurių sklinda skaidri dvasinio pakilimo nuotaika, patvari meilė gimtajam kraštui, pagarba etinėms vertybėms, tautos istorijai, tikėjimas tėvynės šviesia ateitimi. Jo eilėraščiai pilni optimizmo, saulės, šviesos, gamtos pajautimo. Jis lengvai eiliuodavo, galėdavo bet kuria proga sukurti eilėraštį. Vaižgantas, analizuodamas jo eilėraštį „Šienapjūtis“ (iš rink. „Gimtuoju vieškeliu“), teigė: „Geriausiems romėnų ir graikų poetams tesisekė duoti žodžių ritmą, atitinkantį gamtos veiksmų ritmą, būrio arklių bėgimą ar k. k. Mūsų Petro Vaičiūno „Šienapjūtį“ žinovai padės lygiomis su Ovidijaus pasisekusiomis eilutėmis gamtai vaizduoti...“ Ir cituoja eilėraštį, patardamas jį taip išskirstyti:

Aukso miglos / supa tylą –
Užu šilo / saulė kyla...
Žengia vyras / paskui vyrą...
Ryto perlai / žemėn byra...
Žolę žalią, / žolę jauną
Žvangios dalgės / žvangiai piauna...

Lenkit galvas / pievų gėlės –
Eina jaunos / grėbėjėlės...

Ir tęsia: „O jei man reiktų parinkti tokias lietuvių kalba parašytas eilutes, kurios turėtų tos kalbos negirdėjusiems pavaizduoti visą jos skambumą su visa gausybe balsiųjų garsų, – aš liepčia padeklamuoti „Šienapjūtį“ (Vaižgantas. Raštai. Vilnius, 1994, t. 21, p. 203).

Namuose už darbo stalo, 1939 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus

Daug vietos jo poezijoje skirta Vilniui. Eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tapo beveik antruoju himnu. Jis išreiškė visos tautos skausmą netekus sostinės. Gražūs, prasmingi ir didingi jo žodžiai, skirti gimtajai kalbai: „O žodi, o, didis, o amžinas pranaše, / Nerimstančios sielos plasnojantis paukšti, / Tu dievišką žinią aidėdamas praneši, / Tu širdį vilioji į mėlyną aukštį“ (eil. „Žodis“).

Daug gražių ir skambių eilėraščių jo rinkiniuose. Kompozitoriai Pijus Adomavičius, Domas Andrulis, Kazimieras Banaitis, Juozas Bertulis, Julius Gaidelis, G. Gaučys, Juozas Gruodis, Vladas Jakubėnas, Konradas Kaveckas, Viktoras Kuprevičius, Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Žilevičius ir kt. yra sukūrę dainų jų tekstais.

Petras ir Teofilė Vaičiūnai, abu talentingi ir kūrybingi, buvo darni menininkų šeima. Teofilė vaidino daugelyje P. Vaičiūno spektaklių Valstybės teatre. Bendravo jie su B. Sruoga, V. Mykolaičio-Putino, B. Dauguviečio šeimomis, V. Krėve, kitais kūrėjais.

Petras Vaičiūnas – įspūdingas ir savo išvaizda: aukštas, liesas, su pensnė, juodu kaspinėliu, ilgais šviesiais plaukais, juoda fetrine skrybėle, su besiplaikstančia pelerina, skulptūriško veido. Jo portretus piešė dailininkai Vladas Didžiokas, Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis, Justinas Vienožinskis; skulptoriai Rapolas Jakimavičius, Juozas Zikaras kūrė jo biustą.

Kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, jis vienas pirmųjų jame apsilankė 1940 m., o tų pačių metų rugpjūtį ir apsigyveno čia, Kaštonų gatvėje. Kūrė džiaugsmingus eilėraščius atgautam mylimam miestui. Įsidarbino Mokslų akademijos bibliotekoje. Buvo jos direktorius, rūpinosi fondų plėtra, ypač lituanistinių. Per ketverius jo direktoriavimo metus fondai buvo padidinti iki pusės milijono vienetų.

P. Vaičiūno memorialinis muziejus Piliakalniuose (Jonavos r.; „Tarp knygų“, 2000, nr. 10, p. 34). Valerijaus Buklajevo nuotrauka

Kūryboje atsirado liūdnų gaidų. Pirmosios sovietų okupacijos padariniai jaučiami jo eilėraštyje „Dies irae“, paskelbtame 1941 m.: „Kiek jau lavonų žemelėj gimtojoj, / Kiek jau tų ašarų ji prisisunkus!.. / Mato gyvi tai – ir sunkiai vaitoja... / Apgaubė Lietuvą debesys sunkūs...“ Rašė jis mažai, pasirodė vienas kitas eilėraštis. Karo metais tebestatomos buvo tik jau anksčiau parašytos pjesės.

Po karo P. Vaičiūnas dar dalyvavo rašytojų veikloje, buvo įtrauktas į sovietinę Lietuvos rašytojų sąjungą, buvo jos valdyboje. 1946 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla Kaune išleido jo eilėraščių „Rinktinę“, tačiau tų pačių metų spalio mėnesį Tarybų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime Lietuvos KP (b) centro komiteto sekretorius Kazys Preikšas skaitė pranešimą, kuriame taip apie šį leidinį pasakė: „Visa šita knyga iš esmės yra ne kas kita kaip buožinės buržuazinės Lietuvos garbinimas visi Vaičiūno eilėraščiai iš smetoninių laikų, iš vokiškosios okupacijos laikų“. Tokie žodžiai anuomet rašytojui buvo labai grėsmingi. Nukentėjo ir leidykla. P. Vaičiūno kūrybos nespausdino, nestatė jo pjesių, iš bibliotekų buvo išimtos jo knygos. Jis atsidūrė moralinėje tremtyje. Rašytojui, kuriam kūryba buvo visa gyvenimo esmė, tai buvo tolygu nebūčiai.

Iš Mokslų akademijos bibliotekos jau buvo atleistas 1945 m. 1947 m. pats paprašė nebetraukti jo į Rašytojų sąjungos valdybą, pasitraukė ir iš „Pergalės“ redakcijos kolegijos.

Išgyveno sunkią depresiją, pašlijo sveikata, atsinaujino jau seniau jį kamavusi plaučių tuberkuliozė (šeimos liga, nuo kurios tais laikais dar nebuvo vaistų). Žmona Teofilė anksčiau laiko buvo priversta išeiti iš teatro į pensiją, sūnus Arnas buvo neįgalus.

Po Stalino mirties jis galėjo legalizuotis kaip dramaturgas. 1954 m. Akademinis teatras repetavo jo komediją „Patrio­tai“, pavadintą „Ekscelencijos“. Bet spektaklis buvo labai koreguotas, idėja iškreipta. Kiek vėliau „Pergalė“ paskelbė keletą jo eilėraščių, o 1956 m. išleistos jo „Dramos“ buvo pakeistos, išbrauktos visos istorinės realijos, patriotinis ir religinis ano meto žodynas.

Bet P. Vaičiūnas, jau visai paliegęs (tuberkuliozė persimetė į kaulus), vis rašė ir rašė. Tai buvo eiliuotos miniatiūros, anot kritikų, patys brandžiausi poezijos kūriniai. Įteikė leidyklai, rinkinį pavadinęs „Amžinybės preliudai“, bet redaguojant pavadinimas pakeistas – „Gyvenimo preliudai“. Rinkinys pasirodė tik 1969 m.

Paskutinis jo eilėraštis tartum testamentas:

„Jei Vilniaus kalnely numiręs ilsėsiuos,
Iš kapo pakilęs, ant antkapio sėsiuos
Ir tyliai klausysiu, kuo Vilnius man girias,
Džiaugsiuosi garbe jo, lyg būčiau nemiręs...“

1959 m. birželio 7 d. P. Vaičiūnas mirė. Pašarvotas buvo Rašytojų sąjungoje. Palaidotas Rasų kapinėse. Kapą puošia skulptoriaus Vlado Vildžiūno iš akmens iškaltas paminklas (1963).

Paminklas Jonavoje (skulpt. V. Vildžiūnas, 1990; „Tarp knygų“, 2000, nr. 10, p. 34)

Po mirties, sovietmečiu, dar buvo išleistos šios knygos: eilėraščių rinkinys „Paukščių taku“ (1962), dviejų tomų „Dramos ir komedijos“ (1971), „Erdvių ugnys“ (poezija, 1980).

1975 m. išleisti žmonos Teofilijos atsiminimai „Scena ir gyvenimas“, 1986 m. „Literatūros ir meno pasaulyje“. Iki mirties (1995) ji tvarkė P. Vaičiūno archyvą. Buvo sudariusi atsiminimų apie jį rinkinį. Archyvas perduotas Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune.

Nepriklausomybės, 1991 metais, išėjo rinktinė „Laisvės keliais“, palydėta išsamaus Redos Pabarčienės įžanginio straipsnio. Joje, be poezijos ir dramų, sudėti jo straipsniai, laiškai.

1996 m. pasirodė jautriai ir išsamiai P. Vaičiūno gyvenimą, kūrybą nušviečianti R. Pabarčienės knyga „Petro Vaičiūno pasaulis“ (parašyta disertacijos pagrindu).

Norėtųsi su pagarba minėti jo kraštiečius – Ukmergės, Jonavos šviesuolius, nuolat prisimenančius ir savo spaudoje rašančius apie Petrą Vaičiūną. 1967 m. įkurtas namas-muziejus Piliakalnių k., jo vardas suteiktas Panoterių pagrindinei mokyklai, vyksta moksleivių poezijos konkursai poetui atminti, rengiami mėgėjų teatrų festivaliai „Tėviškės pastogėj“ Panoteriuose. Jonavos savivaldybė įsteigė Petro Vaičiūno stipendiją būsimiems krašto studentams. Pastatytas paminklas Jonavoje (skulpt. V. Vildžiūnas), ten pat yra ir atminimo lenta; Panoteriuose sukurtas bareljefas Petrui Vaičiūnui.

Petro Vaičiūno, iškilaus tarpukario kūrėjo, situaciją nusako šie dailininko Lino Spurgos žodžiai: „Dedikaciją P. Vaičiūnui nutariau sukurti todėl, kad nieko apie jį nežinojau. Senajai kartai jis žinomas kaip didelis kultūros veikėjas, taip pat tokių eilėraščių kaip „Mes be Vilniaus nenurimsim“ autorius. Tačiau jaunoji karta, jei ką nors ir girdėjo apie jį, tai tikrai nedaug. O skaitydamas P. Vaičiūno kūrybą ir biografiją, supratau, kad jis tiksliai atitinka tikro menininko apibrėžimą, jo kūryba neprastesnė už jo amžininkų, jo darbas teatre ir atsidavimas – pavyzdiniai. Pajutau pareigą sukurti jam dedikaciją, nes P. Vaičiūnas yra tarsi simbolis tų žmonių, kurie nepaisant atsidavimo menui ir sunkaus darbo, lieka istorijos paraštėse“ (Ivanauskienė M., Literatų gatvė. Vilnius, 2014, p. 371).

Straipsnis publikuotas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnale „Tarp knygų“, 2015 m. birželio mėn. numeryje