Robert Barron. Word on Fire nuotr.

Puikiame savo romane „Sugrįžimas į Braidšedą“ („Brideshead Revisited“) garsus britų rašytojas Evelyn Waugh netiesiogiai pasiūlo savitą evangelizacinę programą, itin svarbią mūsų dienomis. Knygoje minimas Braidšedas – kurio pavadinimą į lietuvių kalbą verstume „Nuotakos prieglobstis“ – didžiulis dvaras, priklausantis pasakiškai turtingai Anglijos katalikų šeimai, kurios istorija vyksta trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje. Sudėtingoje semiotinėje Waugh romano schemoje dvaras pasitelkiamas kaip Katalikų Bažnyčios simbolis, prisimenant, jog apaštalas Paulius ją palygina su „Kristaus sužadėtine“.

Į Braidšedą atvyksta Sebastiano draugas Čarlzas Raideris, Oksfordo studentas, meno mylėtojas ir atsainus agnostikas. Čarlzą žavi didinga dvaro architektūra ir meninis puošnumas, kuris apima nuostabius paveikslus, skulptūras, o taip pat ir Berninio stiliaus delikatumo turintį fontaną bei koplyčią – tikrą barokinio dekoro šėlsmą. Gyvendamas tarp šių sienų, Čarlzas pamažu įgijo ištisą meninį išsilavinimą. Vietos grožis paženklino visą likusį jaunuolio gyvenimą, versdamas jį kas kartą čia sugrįžti.

Daugybės savo apsilankymų metu, be abejo, Čarlzas susipažįsta su namų gyventojais – keista ir patrauklia Sebastiano šeima. Labiausiai per Sebastiano motiną, aristokratišką ir pamaldžią katalikę ledi Marčmein, jis susipažįsta su moraliniais Katalikų Bažnyčios reikalavimais, ypač kiek jie susiję su sunkėjančiu Sebastiano alkoholizmu. Daugybę metų Čarlzas palaikė Sebastiano priešinimąsi šiems apribojimams, tačiau atėjo laikas, kuomet jis įvertino jų svarbą, netgi – būtinybę. Galiausiai, pačioje pasakojimo pabaigoje sužinome, kad Čarlzas, buvęs agnostikas perima katalikybės filosofines pažiūras ir kreipiasi į Eucharistinį Jėzų, esantį nuostabioje Braidšedo koplytėlėje.

Prabėgus daugybei metų po to, kai jis pirmą kartą įžengė į šią vietą kaip grynas estetas, Čarlzas suklupo ant kelių kaip tikintysis.

Šia trumpa ir gal visiškai nevykusia Waugho pasakojimo santrauka norėjau paprasčiausiai išryškinti, kokį ritmą, mano manymu, galiausiai įgauna evangelizacija.

Geriausia evangelizacinė strategija yra ta, kuri pradeda nuo grožio ir tik paskui veda gėrio, o galiausiai – ir tiesos link. Ypač mūsų dienų kultūroje, kurioje taip stipriai dominuoja reliatyvizmas bei taip vertinama teisė susikurti asmeninę reikšmių sistemą, siekis pradėti nuo moralinių reikalavimų ar apeliavimo į tiesą greičiausiai sužadins neįveikiamus blokus asmenyje, kurį norėtume evangelizuoti. (Kas tu toks, kad man sakytum, kaip aš turiu elgtis ar kuo tikėti? Kaip gali būti toks arogantiškas ir manyti, jog privalai man primesti savo mąstymą?)

Štai kodėl daugumoje atvejų nederėtų pradėti nuo moralizavimo ar intelektualizavimo, norint ką nors įtikinti. Grožis turi savyje kažką negrėsmingo. Tik pažvelkime į Siksto koplyčią, Panteoną ar Notre-Dame'o katedrą arba Picasso „Guernica“; paskaitykime „Dieviškąją komediją“, „Hamletą“ ar „Bevaisę žemę“; pažvelkime į Kalkutos lūšnynuose dirbančias Motinos Teresės seseris ar golfą žaidžiantį Rory McIlroy’jų arba baleto šokėjos judesius.

Šių dalykų dėka įvyksta sieloje tam tikra alchemija, jie sužadina troškimą dalyvauti, imituoti ir galiausiai dalintis.

Hansas Ursas von Balthasaras, vienas didžių estetinio požiūrio į religiją gynėjų, yra sakęs, kad grožis užkalbina stebėtoją, keičia jį, o tada siunčia į misiją.

Apibendrinti būtų galima maždaug taip: pirmiausia tai, kas gražu (kaip nuostabu!), tuomet tai, kas gera (aš noriu prie to prisidėti!) ir galiausiai tai, kas teisinga (dabar aš suprantu!).

Jaunuolis stebi meistriškus krepšininkų metimus ir šie gestai sužadina jame gilų troškimą žaisti taip pat gerai, kaip tie, kuriais jis žavisi; vėliau tikrasis žaidimas moko jį, iš vidaus, krepšinio taisyklių ir ritmo. Visiškai netinkamas būdas patraukti vaiką į krepšinio pasaulį būtų pradėti nuo krepšinio taisyklių aiškinimo ar grupės pratimų. Geriausia parodyti vaikui krepšinio grožį ir jis pats norės jį žaisti, o pažaidęs, jis žinos, apie ką tai.

Tas pats tinka a fortiori, kalbant apie religiją. Galėčiau pasiūlyti evangelizuotojams pradėti nuo Sainte-Chapelle ar nuo Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo arba nuo Mažosios Gėlelės Sielos istorijos ar Thomo Mertono „Septynaukščio kalno“, grigališkojo giedojimo arba gal visų geriausia – nuo rūpestingai išpildytos Mišių liturgijos.

Šie dalykai veiks panašiai kaip Braidšedas, pagaudami net labiausiai nuobodžiaujantį agnostiką. Paskui, galiu lažintis, dėmesio pagava ves prie troškimo – gal iš pradžių ir neaiškaus – dalyvauti tame moraliniame visete, kurio dėka šitokia meno raiška tapo įmanoma. Galiausiai, dalyvavimas atves prie tikro ir patiriamo supratimo tų mąstymo modelių, kurie grindžia tokį gyvenimo būdą. Pirmiausiai grožis, paskui gėris, galiausiai – tiesa.

Įdomu, ar ši maloni estetinė prieiga pasirodys esanti vaisingesnė postmodernioje kultūroje, instinktyviai skeptiškoje intelektualinėms ar moralinėms dogmoms.

Iš WordonFire.org išvertė S. Žiugždaitė