Zygmuntas Baumanas knygoje „Modernybė ir Holokaustas“ (Modernity and Holocaust) rašo: „Susimąstykime apie skaičius. Vokietijos valstybėje buvo nužudyti šeši milijonai žydų. Jei būtų žudoma po šimtą žmonių per dieną, tam būtų reikėję dviejų šimtų metų“. Kai įsivaizduojame masines žudynes, paprastai galvojame apie įsiutusią minią. Tačiau kad ir kiek minia būtų įsiutusi, ji negali padaryti tiek žalos, kiek disciplinuota ir tiksliai veikianti biurokratija. XX a. totalitarinių režimų pademonstruotas represijų mastas susijęs pirmiausia su tuo, kad žudymo spontaniškumas buvo pakeistas racionaliu planavimu. Pyktį, agresiją pakeitė klusnumas valdžiai ir įsakymų vykdymas.

Neabejotinai būtų paprasčiau, jei galėtume Holokaustą bei Stalino represijas aiškinti tuo, jog bepročiams pavyko prasmukti į valdžią, jie susirinko sadistų ir psichopatų gaują, ir tragedija prasidėjo. Jei būtų galima taip paaiškinti totalitarinių režimų nusikaltimus, teliktų kartu su Poperiu apgailestauti, jog vokiečiai ir rusai buvo pernelyg tolerantiški ir neįžvalgūs, neužkirto psichopatams kelio į valdžią. Tačiau, kaip pabrėžia Baumanas, istorinė medžiaga nesuteikia faktinio pagrindo interpretuoti XX a. totalitarizmo kaip paprasčiausios psichozės apraiškų.

Be abejo, tiek NKVD, tiek SS buvo sadistų ir bepročių, tačiau čia statistiškai jų būta ne daugiau nei visoje visuomenėje. Tai ir kraupiausia, kaip teigė Hana Arend aprašydama vieną iš svarbių Holokausto organizatorių Eichmaną, kad blogis yra banalus Toks įvardijimas nesumažina padaryto blogio, nenuramina, priešingai, mus turėtų sukrėsti supratimas, kad žmonių naikinimas gali būti suvokiamas kaip banalus užsiėmimas, kuriam nereikia nei stiprių emocijų, nei blogio genijaus bruožų.

Teismo procese Eichmanas tvirtino, kad pats nenužudė nė vieno žydo ir niekada nebuvo antisemitas, priešingai, jis jaučia žydams simpatiją. Tikėtina, kad teismo proceso Jeruzalėje metu jis ir pats tikėjo šiais žodžiais. Lygiai kaip karo metu tikėjo kiekvienos Hitlerio komandos teisingumu. Eichmanas, kaip ir didžioji dalis nacistinės sistemos biurokratų, pats nespaudė gaiduko ar dujas paleidžiančios svirties, tik kruopščiai tvarkė popierius, braižė planus, pasirašinėjo įsakus, kurių kiekvienas žudė tūkstančius žmonių. Tačiau vienas dalykas yra tūkstančiai į tave žiūrinčių akių, kitas – paprasti skaičiai dokumentuose.

Arend buvo užsipulta, jog kalbėdama apie blogio banalumą bando pateisinti Eichmaną, neva ji apsigauna, nesuprasdama, kad jis tik apsimeta pilku biurokratu, o iš tiesų yra žiaurus maniakas. Panašu, jog kritikai Arend teiginiuose girdėjo visai ne tai, ką ji bandė pasakyti. Ji nebandė pateisinti Eichmano, bet stengėsi perspėti, jog eichmanai gyvena kiekvieno iš mūsų viduje ir tai gąsdina ne mažiau nei kraupi Holokausto tragedija. Nepaisant viso civilizuotumo ir kalbų apie toleranciją, mes labai lengvai tampame budeliais.

Pasak Baumano, fizinis žydų sunaikinimas tapo nacistinės valstybės tikslu ne dėl pasikeitusio požiūrio ar pykčio proveržio, tai buvo nuoseklus biurokratinės rutinos rezultatas. Apskaičiavus įvairių sprendimų sąnaudas, parinktas veiksmingiausias bei pigiausias variantas.

Masinės žudynės vis įsiverždavo į žmonijos istoriją, tačiau niekada jos nebuvo tokios kraupios, kaip Hitlerio ir Stalino totalitarinėse sistemose. Iš dalies dėl to, kad nebuvo tiek ištobulintų masinio naikinimo technologijų, bet, pasak Baumano, yra ir dar viena priežastis. Šiuolaikinio totalitarizmo bruožas – jis yra socialinės inžinerijos projektas. Bolševikai ir nacistai įtvirtino totalitarinį režimą, nes skelbė turintys Tikslą. Jo siekti jie buvo pasiryžę bet kokiomis priemonėmis. Stalinui priskiriamas posakis: kai kerti mišką, nesijaudink dėl skiedrų. Totalitariniai režimai kūrė tobulą valstybę, todėl ir žudymas juose buvo suvokiamas ne kaip griovimas, bet kaip kūryba, priartinanti objektyviai geresnį, moralesnį ir gražesnį pasaulį.

Kaip rašo Baumanas: „Hitlerio ir Stalino aukos buvo nužudytos ne dėl to, jog reikėjo užgrobti, kolonizuoti teritorijas. Jos dažnai buvo žudomos bukai, mechaniškai, be jokių emocijų, net be neapykantos. Jos buvo žudomos, nes netilpo į tam tikrą schemą, netiko idealiai visuomenei“.

Eugenikos judėjimas, Holokaustas, stalinistinės represijos – visa tai buvo „pasidaryk pats“ visuomenės kūrybinė kulminacija. Kodėl svarbu visą šį košmarą prisiminti? Nes mes vis dar gyvename veikiami to paties „pasidaryk pats“ mentaliteto, ir tai reiškia, jog nėra paprasta pasitikėti pažadu „daugiau niekada“. Didžiausias mūsų turimas saugiklis – totalitarinio košmaro veidrodis, kuris aptirpdo puikybę ir teisuoliškumą, kai jame atpažįstame ir mums būdingus bruožus.

Nacizmas diskreditavo eugeniką ir atrodė, kad visam laikui paliko ją žmonijos klaidų muziejuje. Tačiau „pasidaryk pats“ mentalitetas niekur nedingo ir po Antrojo pasaulinio karo. Tuo labiau kad tęsėsi technikos pažanga, gundanti imtis vis naujų eksperimentų su genais, o įsitvirtinusi vartotojiškos visuomenės logika puikiai dera su eugeniniu mąstymu.

aPasak filosofo Maiklo Zandelo (Michael Sandel), šiandien galime kalbėti apie „naujosios“ eugenikos atgimimą, kurios išskirtinis požymis – perėjimas nuo tikslingų žmonijos „tobulinimo“ projektų prie „turtingų ir privilegijuotų tėvų siekio turėti tokius vaikus, kokių pageidauja ir kurie bus traktuojami kaip sėkmė, žvelgiant iš konkurencinės visuomenės perspektyvos“.

Liberaliosios eugenikos (taip Zandelas vadina šiuolaikinę genų inžineriją bei eugeniką per dirbtinį apvaisinimą) šalininkai tvirtina, kad nėra jokio etinio skirtumo tarp vaiko intelektualinių gebėjimų gerinimo per išsilavinimą ir per manipuliacijas genetika.

Jei esame pakankamai turtingi, natūralu, kad norime, jog mūsų vaikas gautų viską, kas geriausia. Surandame jam geriausią mokyklą, kiek bekainuotų mokslas joje, reguliuojame maitinimą pagal dietologų rekomendacijas, tai kodėl turėtume nesistengti, kad mūsų vaikas turėtų kuo geresnes biologines savybes. Tuo labiau kad dabartinis mokslas tai leidžia.

Galima dar kitaip klausti: ar mes turime teisę neduoti mūsų vaikui to, kas geriausia? Kodėl mūsų vaikas turi kankintis dėl tų biologinių trūkumų, kuriais mes patys esame nepatenkinti? Ar ne išmintingiau pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu, pasirenkant ypač talentingą, intelektualų, sveiką ir gražų spermos donorą? Mūsų vaikas dėl to turėtų būti tik dėkingas.

Komentuodamas šiuos argumentus, Zandelas spėja, kad netrukus valstybė, kuri dabar reikalauja, jog tėvai siųstų vaiką mokytis ir įgyti bent vidurinį išsilavinimą, po kurio laiko pradės reikalauti pasinaudoti genų inžinerijos technologijomis, kad būtų pakeltas būsimo vaiko intelekto koeficientas.

Ar tokio pobūdžio intervencija suderinama su žmogaus orumo ir laisvės sampratomis? Jurgenas Habermasas įsitikinęs, kad ne. Pasak jo, genų inžinerija, principas „vaikas pagal užsakymą“ pažeidžia vaiko autonomiją ir galimybę pačiam būti vieninteliu savo gyvenimo režisieriumi. Tačiau toks argumentas neatrodo labai įtaigus. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad kūdikio besilaukianti moteris, kuri meta rūkyti, valgo tik sveiką maistą, vaikščioja gryname ore, taip pat visa tai daro, nes nori, kad kūdikis vystytųsi ir gimtų kuo sveikesnis. Ar ji irgi pažeidžia savo vaiko savarankiškumą?

Kur kas didesnė problema, kad „vaiko pagal užsakymą“ principas remiasi prielaida, jog tėvai geriausiai žino, kurios savybės esą garantuos vaikui laimingesnį gyvenimą. Kūdikis pradedamas konstruoti pagal tai, kaip tuo metu jo tėvai suvokia, kas yra „madinga“, vertinama rinkoje. Ar tikrai tėvų vaizdiniai yra tai, kas geriausia kūdikiui?

Zandelas aprašo atvejį pačioje XX a. pabaigoje JAV, kai homoseksualių moterų pora nusprendė, jog joms reikalingas kūdikis, ir ne bet koks, bet kurčias. Abi moterys buvo kurčios ir įsitikinusios, kad kurtumas yra ne negalia, bet kultūrinė tapatybė, gyvenimo būdas. Pora susirado kurčią spermos donorą ir po kurio laiko gimė kurčias berniukas. Moterys labai nustebo, kai žiniasklaidoje kilo kritikos banga ir jos buvo apkaltintos, kad sąmoningai pasmerkė vaiką negaliai.

Pasak Zandelo, kritika suprantama, tačiau, ar ne bet kuris „vaikas pagal užsakymą“ taip pat yra suvokiamas kaip prekė, kurią tėvai pasirenka it savo nuosavybę? Zandelo įsitikinimu, žmonės, smerkdami kurčio vaiko užsigeidusią porą, bet pritariamai linkčiojantys, kai pora užsigeidžia blondino atleto, elgiasi dviveidiškai.

„Pasidaryk pats“ mentalitetas nepadaro mūsų laisvesnių, bet, priešingai, subanalina laisvę, atima iš jos esminę atsitiktinumo ir rizikos plotmę. Zandelo tvirtinimu, tikra laisvė glūdi ne tiek pasaulio konstravime, kiek tikrovės, kaip dovanos, priėmime. Laisvė gimsta iš dialogo su tuo, kas yra duota. Kai mes pradedame perkonstruoti tikrovę, pakimbame netikrume, nebelieka gyvenimo autentiškumo, būtį pakeičia pasmerkta žlugti pastanga užridenti pokyčių akmenį į vis besikeičiančio idealo kalną.