Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 5.

Kiekvienas jubiliejus yra puiki proga atsisukti atgal į nueitą kelią, susimąstyti apie dabarties problemas ir pasvarstyti, kur link reikia judėti toliau. Šiemet Lietuva švenčia svarbų jubiliejų – valstybės atkūrimo 25-metį. Ta proga įvairiuose renginiuose, konferencijose, viešose diskusijose, žiniasklaidoje buvo daug kalbama apie Lietuvos pasiekimus, trūkumus, nusivylimus ir būdus, kaip stiprinti Lietuvos valstybę ir gerinti jos piliečių gerovę.

Kita vertus, šių svarstymų metu ne visos problemos susilaukė tinkamo dėmesio. Tarp jų – ir pastaraisiais metais ypač aštrėjantis Vilniaus krašto bei čia gyvenančių Lietuvos lenkų klausimas1. Jeigu jis būtų susilaukęs daugiau dėmesio per jubiliejinius minėjimus, veikiausiai būtų kalbėta, kad Lietuvos valdžia nesugeba susitarti su Lietuvos lenkais ir jiems atstovaujančia Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) dėl šios tautinės mažumos kultūrinių ir istorinių teisių. Daugiausia rungiamasi dėl asmenvardžių rašybos originalo kalba ir dvikalbių gatvėvardžių, Lietuvos lenkų švietimo ir nuosavybės, nusavintos SSRS arba nacionalsocialistinės Vokietijos po 1940 m., grąžinimo. Šie ginčai veikia ir Lietuvos santykius su Lenkija, kurie šiuo metu nėra geri.

Tačiau į nepriklausomos Lietuvos 25-mečio santykį su Lietuvos lenkais galima pažvelgti ir kitaip, iš lenkų bendruomenės perspektyvos. Šitaip paaiškėtų, kad be visiems žinomų ginčytinų klausimų svarstymo, Lietuvos lenkų bendruomenėje vyko kiti, žymiai svarbesni, procesai, kurie keičia ir pačią bendruomenę, ir visą Lietuvą, tačiau susilaukia pernelyg mažai žiniasklaidos, politikų ir akademikų dėmesio. Visa tai galima pavadinti „tikrosiomis“ Lietuvos lenkų problemomis.

Iš tiesų dabartinį Vilniaus krašto problemiškumą lemia penki veiksniai: skurdi ir nyki kultūrinė aplinka, istorijos politikos stoka, prastėjanti Lietuvos lenkų demografinė situacija, bloga ekonominė regiono padėtis ir Lietuvos politikų požiūris į Vilniaus kraštą. Net ir išsprendus asmenvardžių ir kitus panašius klausimus, šios sąlygos niekur nedings ir ilgainiui gali vėl atsinaujinti įtampa tarp Lietuvos lenkų ir likusios Lietuvos.

Norėdami užkirsti tam kelią, turime geriau suprasti dabartinę Vilniaus krašto padėtį ir tikrąsias jo problemas. Tačiau prieš tai svarbu apsibrėžti pamatinę sąvoką: šiame tekste „Lietuvos lenku“ vadiname bet kurį Lietuvos pilietį, kuris save identifikuoja kaip lenką. Tai reiškia, kad Lietuvos lenkas yra kiekvienas, kuris per visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą deklaravo esąs lenkas.

Kultūros vakuumas

Kalbėdami apie dabartinius Lietuvos lenkus, atskaitos tašku turėtume laikyti 1945 m. Būtent ši data žymi ligtolinio Lietuvos lenkų pasaulio pabaigą. Visas buvęs Vilniaus kraštas tada pateko į SSRS sudėtį ir prasidėjo vadinamasis vietos lenkų repatriacijos į Lenkiją procesas2. Per dešimtį metų Lietuvos lenkai neteko praktiškai viso kultūrinio elito – Vilniuje pasiliko tik keletas prieškario intelektualų. Mažas jų skaičius ir sovietų valdžios priespauda nulėmė, kad po karo iš esmės pasibaigė Lietuvos lenkų kultūrinis gyvenimas, as we used to know it.

Absoliuti dauguma lenkų, kurie liko Lietuvoje, buvo neišsilavinę valstiečiai. Nemaža jų dalis kalbėjo tik gudiškai (baltarusiškai, toliau vartojamas šis pavadinimas) arba baltarusiškai ir lenkiškai. Sovietų okupacijos metais Lietuvos lenkai daugiausia šliejosi prie rusų kultūros. Tuo metu gana daug lenkų leisdavo savo vaikus į rusiškas mokyklas, mišriose santuokose dominavo rusų kultūra.

Nepaisant to, lenkų kultūra sovietmečiu Lietuvoje išliko. Pirma, veikė lenkiškų mokyklų tinklas, kurį Vilniaus, Trakų ir Šalčininkų rajonuose smarkiai išplėtojo sovietų valdžia (kodėl ji tai darė – atskiras klausimas). Antra, prie lenkų kalbos išsaugojimo nemažai prisidėjo Katalikų Bažnyčia. Trečia, sovietmečiu egzistavo keli lenkų kultūros židiniai: spauda, lenkų kalbos katedra Vilniaus pedagoginiame institute ir įvairūs sovietinio tipo folkloriniai ansambliai. Tiesa, svarbu pabrėžti, kad šitie židiniai buvo sovietiniai.

Tačiau sovietmečiu taip ir nesusiformavo naujoji Lietuvos lenkų inteligentija – lenkai ir toliau buvo viena mažiausiai išsilavinusių tautinių grupių Lietuvoje. Didžioji dalis jų priklausė darbininkų klasei arba dirbo kolchozuose. Ši situacija išsilaikė iki pat sovietmečio pabaigos. Pavyzdžiui, 1990 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, šalyje buvo tik du mokslų daktaro laipsnį turintys lenkai. Lietuvos lenkų sovietizacijos būta labai stiprios, kas aiškiausiai atsiskleidė lenkų autonomijos SSRS sudėtyje reikalavimu 1990 m.

Nepaisant šių ir panašių politinių konvulsijų, Lietuvos lenkai pradėjo naują kultūrinio gyvenimo tarpsnį nepriklausomoje Lietuvoje. Iš pradžių buvo jaučiamas lenkų kultūros pakilimas: daugiau žmonių pradėjo leisti savo vaikus į lenkiškas mokyklas, atsirado nemažai naujų laikraščių ir žurnalų, Lietuvoje buvo transliuojama Lenkijos televizija, įsisteigė lenkiška radijo stotis, kūrėsi įvairūs sporto, kultūros, laisvalaikio būreliai ir asociacijos.

Tačiau šie pasiekimai skleidėsi neilgai – nuo 2000 m. viskas pradėjo iš lėto nykti. Daugelio šių iniciatyvų nepavyko įtvirtinti ir institucionalizuoti dėl finansinių problemų, asmeninių ambicijų susikirtimo ir susitelkimo į politines kovas, o ne triūsą kultūros srityje. Be to, Lietuvos lenkams trūko stiprios inteligentijos, kuri galėtų kurti aukštą ir kokybišką kultūrą.

Dėl visų šių priežasčių Lietuvoje iki šiol nesusiformavo stipri lenkų kultūra, kuri leistų Lietuvos lenkams puoselėti savo lenkiškumą ir drauge jaustis integralia Lietuvos dalimi. Dabartinę Lietuvos lenkų kultūrą apibūdina trys požymiai.

Pirma, ji yra silpna. Lietuvos lenkai palyginti silpnai moka lenkiškai, o tai riboja lenkiškos kultūros plėtojimo galimybes. Viename Lenkų diskusijų klubo renginyje, skirtame kultūros būklei aptarti, radijo Znad Willi direktorius Mirosławas Juchniewiczius pasakė tiesiai šviesiai: Lietuvoje yra 2000 lenkų, kurie sudaro branduolį žmonių, ateinančių į bet kokius lenkų renginius Lietuvoje. Likusioji dalis kalba rusiškai arba vartoja lenkų-rusų kalbos mišinį ir nerodo didelio susidomėjimo lenkiška kultūra3.

Antra, lenkų kultūra Lietuvoje yra provinciali. Joje dominuoja sovietinės tradicijos folkloriniai ansambliai, mėgėjiški poezijos ir kitokios literatūros vakarai, derliaus šventės, piligriminės kelionės ir religinės šventės. Likusieji renginiai, pavyzdžiui, šiuolaikinės muzikos koncertai, dailės parodos, knygų pristatymai, savo kokybe labai smarkiai nusileidžia lietuviškiesiems ir pritraukia tik kūrėjų bičiulius.

Trečia, Lietuvos lenkų kultūra iš dalies yra etnocent­rinė. Ji koncentruojasi tik į savęs pažinimą ir nesidomi išoriniu pasauliu, santykiais su Lietuva, lietuviais ir kitomis etninėmis grupėmis. Tai atstumia nuo taip suprantamos lenkų kultūros tuos lenkus, kurie nori tapatintis su Lietuva. Jie tada veikia už lenkiškos kultūros ribų ir tikrai nemažai pasiekia savo srityse, bet kartu praranda ryšį su savo tautine bendruomene.

Šios trys priežastys nulemia, kad Lietuvos lenkų kultūra daugeliui lenkų yra tiesiog nepatraukli, tad jų poreikius patenkina kitos kultūros. Viena vertus, tarp Lietuvos lenkų smarkiai plinta rusiška kultūra, ypač rajonuose. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra aukštoji rusų kultūra, o primityviausioji jos forma, kartais vadinama „Gazmiaso“ kultūra4. Ši kultūra yra prieinamesnė ir patrauklesnė už lenkiškąją, todėl daugelis lenkų, ypač vyresnių nei 45 metų, būdami dėl sovietinių tradicijų iš esmės palankiau nusiteikę rusų nei lietuvių kalbai, persiorientuoja į ją.

Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai: 2010 m. Tartu uni­ver­siteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad bend­raudami su draugais ir žmonių kompanijose tik 21% Lietuvos lenkų vartoja lenkų kalbą, 31% vartoja lietuvių, 29% – rusų kalbą. Kiti skaičiai daug niūresni: tik kiek daugiau nei pusė Lietuvos lenkų namuose vartoja lenkų kalbą, 12% lenkų skaito lenkišką spaudą ir vos 8,5% lenkų žiūri lenkišką televiziją. Užtat net 48% lenkų skaito rusišką spaudą, 43% klauso rusiško radijo, 23% lenkų namuose vartoja rusų kalbą ir 20% lenkų reguliariai lankosi rusų kultūros renginiuose5. Kingos Geben atlikti tyrimai parodė, kad 92% lenkų privačias žinutes, elektroninius laiškus, asmeninius užrašus rašo rusiškai, 60% – lenkiškai6, 55% lenkų su sutuoktiniu kalba lenkiškai, o 54% – rusiškai7.

Ši tendencija neišvengiamai veikia ir šių žmonių politines pažiūras. Dar 2006 m. daryti tyrimai rodė, kad net 40% lenkų balsuotų už partiją, remiamą Rusijos. Taip pat 45,7% lenkų teigiamai vertina sovietinę santvarką, o neigiamai – tik 24,6%. Beveik ketvirtadalis (24,7%) lenkų teigiamai žiūrėjo į dabartinę Rusijos santvarką, o 16% į ją žiūrėjo neigiamai. Daugiau nei trečdalis (34,6%) lenkų teigiamai vertino Baltarusiją ir 29,6% į ją žiūrėjo neigiamai8. Beveik po dešimties metų situacija veikiausiai tik pablogėjo. Pavyzdžiui, Šalčininkų rajono tarybos narė, Liberalų sąjūdžio atstovė Julia Mackiewicz viename iš Lenkų diskusijų klubo renginių pasakojo, kad lankydama Šalčininkų rajono mokyklas girdėjo, jog moksleiviai kaip savo autoritetą dažniausiai įvardydavo Vladimirą Putiną9. Visa tai skatina LLRA aktyviau bendradarbiauti su Rusija ir jos klientais Lietuvoje10.

Kita vertus, tarp Lietuvos lenkų vyksta lituanizacija. Daugiausia tai būdinga jaunimui, Vilniaus ir labiau išsilavinusiems lenkams, kurie nori siekti karjeros, kurti šeimas ir visavertiškai gyventi Lietuvoje. Norėdami tai pasiekti, jie turi gerai mokėti lietuviškai. Pavyzdžiui, Geben atliktas tyrimas parodė, kad 48% lenkų dažnai su vaikais šneka lietuviškai, o su anūkais – 54%11. Prob­lema yra ne lituanizacija savaime, o tai, kad dėl jos yra prarandamas net ir minimaliausias ryšys su lenkų kultūra.

Norėdami išspręsti šias problemas, Lietuvos lenkai turi sukurti patrauklią, aukštos kokybės lenkų kultūrą, kuri leistų puoselėti lenkiškumą ir kartu būti pilnateisiais, savimi pasitikinčiais Lietuvos piliečiais. Idant šis tikslas būtų pasiektas, Lietuvos lenkai turi iš naujo apsvarstyti savo kilmę, vaidmenį Lietuvos valstybėje bei esminius savo tapatybės elementus. Tai neišvengiamai kelia klausimus apie istoriją ir Lietuvos lenkų požiūrį į ją.

Istorijos politikos trūkumas

Istorijos politika paprastai nusakomos bendrojo istorinio atminimo ir tuo susijusios politinės tapatybės formavimo pastangos. Pasak tipiško nusakymo: „Kiekvienas politinis junginys įsisteigia ir įsiteisina kurdamas savo interesus atitinkantį pasakojimą apie savo praeitį. Tokie pasakojimai sprendžia tapatumo klausimus, suteikia kryptį dabarties veiksmams ir juos pateisina, formuoja, ne visada sėkmingai, politinę bendriją telkiančias nuostatas“12.

Lietuvos lenkai irgi kuria istorinį pasakojimą apie save, turi institucines formas, kuriais jis įtvirtinamas, ir iš to kylančius padarinius šiandienai. Tokia Lietuvos lenkų istorijos politika formuojama per mokyklas, spaudą, įvairias lenkiškas organizacijas, viešus renginius ir atminties vietas (paminklus, memorialines lentas ir t. t.). Beveik visi šie instrumentai priklauso arba yra pavaldūs LLRA. Išimčių nedaug: lenkiška portalo Delfi versija, portalas, radijas ir žurnalas Znad Wilii, Lenkų diskusijų klubas, tinklaraščiai, poetinė grupė Nowa Awangarda Wileńska, jaunimo organizacija Europroject, kuri Mackiewicz dėka aktyviai veikia Šalčininkų rajone, kai kurios vietos bendruomenės, atskiri lenkų kilmės aktyvistai ir politikai, nepriklausantys LLRA, neformalios jaunimo grupės ir iniciatyvos.

Lietuvos lenkų istorijos politikoje dominuoja dvi linijos, kurias įtvirtino LLRA. Pirmoji teigia, kad Lietuvos lenkai yra dėl istorinio neteisingumo nuo Lenkijos ir jos tautos atskirta dalis. Jų labai nepalankią kultūrinę aplinką lemia ne tik tai, kad jie nebegyvena savo tėvynėje, bet ir tai, kad jie atsidūrė Lietuvoje, kuri iš prigimties yra antilenkiška ir siekia sunaikinti lenkų bendruomenę. Todėl lenkai turi būti susitelkę ir vieningai kautis už savo išlikimą ir teises. Tai parodo daugybė renginių ir lenkų spaudos straipsnių, kurie palaiko nacionalistinę Lenkijos istorijos interpretaciją. Daugybėje renginių, organizuotų vietos lenkų organizacijų ir skirtų istoriniams įvykiams atminti, dominuoja Józefas Piłsudskis ir Armija Krajowa. Asmenybėms, kurios kilo iš Vilniaus krašto ir jautė istorinį ryšį su Lietuva – Mykolas Römeris, Józefas Mackiewiczius, Ludwikas Abramowiczius, Czesławas Miłoszas, Stanisławas Swianiewiczius, Pawełas Jasienica, Stanisławas Narutowiczius, – dėmesio beveik neskiriama.

Antroji istorijos politikos linija neutralizuoja soviet­metį. Jis nevertinamas nei teigiamai, nei neigiamai, taip iš esmės niveliuojant skirtumą tarp nepriklausomos Lietuvos ir sovietinės okupacijos periodų. Geras to pavyzdys – prieš dvejus metus minėtas Kurier Wileński šešiasdešimtmetis ir tai progai skirti renginiai bei publikacijos. Laikraštis pradėtas leisti 1990 m. kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos leidinys Lietuvos lenkams, po to jis buvo privatizuotas. Iki to laiko tai buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto leidinys lenkams Czerwony Sztandar (liet. Raudonoji vėliava). Renginių metu ir spaudoje nebuvo daroma ryškesnė skirtis tarp sovietų ir nepriklausomos Lietuvos. Nekalbėta apie tarnavimą komunistiniam režimui, cenzūrą, bet pabrėžta, kad tai buvo lenkiškas laikraštis. Susidaro įspūdis, kad laikraščio darbuotojai ir bendradarbiai nemato jokio skirtumo tarp LSSR ir nepriklausomos Lietuvos, – tol, kol galima leisti lenkišką dienraštį. Tačiau gilesnės autorefleksijos apie laikraščio turinį, funkcijas, klaidas nebūta.

Taip pat reikia pastebėti du dalykus. Pirma, Lietuvos lenkų atžvilgiu Lietuvos valstybė vis dar nevykdo savos istorijos politikos. Tai yra smarkiai susiję su Lietuvos istorikų nesugebėjimu sukurti iki galo nuoseklaus Lietuvos istorinio pasakojimo, kuris įtrauktų visus nelietuvius Lietuvos piliečius. Nors per pastaruosius metus buvo padaryta nemažai teigiamų žingsnių šia linkme, tačiau Lietuvos istorijos mokymas ir lietuviškose, ir lenkiškose mokyklose vis dar žvelgia į Lietuvą kaip į politinį darinį, kuriame išskirtinai veikė ir dalyvavo etniniai lietuviai. Antra, minėtos dvi Lietuvos lenkų istorijos politikos linijos labai skirtingai pasireiškia lenkiškose mokyklose – vienos jas vykdo nuosekliai, o kitos (dažniausiai Vilniaus mieste) labiau pabrėžia Lietuvos lenko tapatybę ir lojalumą Lietuvai.

Visa tai turi keletą pasekmių. Dalis Lietuvos lenkų, ypač aktyviai įsitraukusieji į LLRA ir Lietuvos lenkų sąjungos veiklą, save suvokia kaip Lenkijos lenkus. Tokie žmonės nesijaučia esantys Lietuvos valstybės piliečiai, kurie gali kurti savo valstybę. De facto jie save suvokia kaip užsieniečius, o tokie žmonės niekada nebus visavertė Lietuvos visuomenės dalis, kad ir kokia liberali būtų Lietuvos valstybė. Be to, dominuojantis istorinis naratyvas suponuoja, kad lenkai turi būti vieningi, nes kitaip jie išnyks. Dėl to visi turi vienytis aplink LLRA ir jos lyderį Waldemarą Tomaszewskį. Šitaip lietuviška kultūra ir bet kokios jos apraiškos pradedamos įtarinėti. Bijoma, kad pernelyg didelis kontaktas su lietuviška kultūra automatiškai silpnina lenkiškumą ir kad lietuviai nori nutautinti lenkus, todėl jų reikia vengti. Tai lemia geto ir provincialaus mentaliteto klostymąsi, Lietuvos lenkams gyvenant atskirą gyvenimą, visiškai nesidomint ir nebandant paveikti procesų, vykstančių Lietuvoje ir Europoje13. Kartu tai daro Lietuvos lenkų kultūrą dar provincialesnę.

Daugeliui Lietuvos lenkų lyderių atrodo, kad tokia nuostata padeda Lietuvos lenkams išlaikyti lenkiškumą ir bendruomenę. Tačiau iš tikrųjų daugelis jaunų lenkų, kurie nori gyventi normalų kultūrinį ir profesinį gyvenimą, o ne užsiimti, jų nuomone, niekur nevedančia „martirologija“, renkasi kitą kelią: jie pereina į lietuvių kultūrą arba išvažiuoja studijuoti į Lenkiją ir vėliau nebegrįžta į Lietuvą. O tai stipriai prisideda prie demografinių Vilniaus krašto problemų.

Demografinė krizė

Gyventojų surašymai rodo, kad nuo 1990 m. Lietuvos lenkų kas dešimtmetį sumažėja maždaug po 30 000. 1989 m. Lietuvos lenkų buvo 258 000 (7% Lietuvos gyventojų), 2001 m. – 235 000 (6,7%), 2011 m. – 200 317 (6,6%).

Šį kritimą lemia trys veiksniai. Du jų sutampa su bendromis Lietuvos gyventojų mažėjimo tendencijomis. Pirmas yra neigiamas natūralus gyventojų prieaugis: lenkų gimsta mažiau negu jų miršta. Antras veiksnys yra emigracija. Čia reikia pridurti, kad šalia tradicinių emigracijos šalių (Anglijos, Airijos, Norvegijos) lenkams dar esama galimybės išvykti į Lenkiją. Ja, kaip minėta, dažniausiai naudojasi jauni, gabūs ir pažangūs žmonės.

Trečias veiksnys, lemiantis Lietuvos lenkų populiacijos mažėjimą, būdingas tautinėms mažumos – asimiliacija. Ji vyksta dėl trijų priežasčių. Pirma, kaip jau ne kartą minėta, nemažai jaunų žmonių, ypač Vilniuje, pereina į lietuvišką kultūrą ir atsiriboja nuo lenkiškosios dėl jos skurdumo ir nepatrauklumo. Antra, nemažai Lietuvos lenkų vaikų eina į lietuviškas mokyklas. Pavyzdžiui, Vilniuje į lietuviškas mokyklas eina maždaug pusė Lietuvos lenkų vaikų. Vieni tėvai priima tokį sprendimą dėl geresnių vaikų perspektyvų baigus lietuvišką mokyklą (nors tai ne visada pasiteisina ir nėra garantuota), kiti – dėl pernelyg didelės lenkiškų mokyk­lų politizacijos (problema egzistuoja, ypač rajonuose, bet Vilniuje galima rasti ir visiškai apolitiškų mokyklų), treti – dėl mokyklų sąlyginio geografinio artumo, mišrioje šeimoje vartojamos kasdienio bendravimo kalbos ir kitų priežasčių. Tokie vaikai lietuviškose mokyklose negauna jokio lenkiško išsilavinimo ir dažnai jas baigia jau visiškai sulietuvėję. Dalis tokių vaikų išlaiko lenkiškumą tik dėl savo šeimos, Bažnyčios ar atsitiktinumo. Trečias asimiliacijos šaltinis yra mišrios šeimos. Lenkų ir rusų šeimose dažniausiai vartojama rusų kalba, lietuvių ir lenkų – lietuvių, o jų atžalos, užuot tapę dvikalbiais, dažnai nebemoka lenkų kalbos. Tam yra daug paaiškinimų. Akivaizdu, kad prie to prisideda tai, jog dažno lenko/lenkės gimtosios kalbos ir kultūros mokėjimas yra toks menkas, kad jie neturi ko perduoti savo vaikams.

Šios demografinės tendencijos neabejotinai veikia Lietuvos lenkų gyvenimą. Daliai jų, ypač besitapatinančių su LLRA, tai stiprina apgultos tvirtovės mentalitetą ir dar labiau skatina kurti kultūrinį getą, manant, kad taip bus galima sustabdyti prastas demografines tendencijas. Šios jau pasireiškia ir mokyklose: ne tik mažėja mokinių, kas neišvengiamai veda prie mokyklų uždarymo, bet ir labai trūksta lenkiškose mokyklose galinčių mokyti mokytojų. Galiausiai prastos demografinės tendencijos apsunkina dviejų socialinių grupių, kurios galėtų atnaujinti Lietuvos lenkų kultūrą, suaktyvinti pilietinę visuomenę ir įnešti pokyčių į politinius procesus, kūrimąsi. Tai inteligentija ir stipri vidurinioji ekonominė klasė. Pastarosios formavimasis yra glaudžiai susijęs su Vilniaus krašto ekonomine gerove.

Ekonominis atsilikimas

Vilniaus krašto atsilikimas nėra šių laikų reiškinys. Jis buvo matyti jau XIX a. antroje pusėje, kai Vilnius dėl menkstančio politinio ir kultūrinio svorio vis labiau provincialėjo, kol tapo eiliniu Rusijos imperijos miestu. Ne ką pagelbėjo ir Vilniaus priklausymas Lenkijai tarpukariu. Vilnius tuo metu buvo ekonomiškai atsilikusi Lenkijos pakraščio provincija. Tik Stepono Batoro universitetas įnešė į miestą daugiau kultūrinio gyvybingumo. Vilniaus krašto ekonominį atsilikimą tarpukariu gilino siena su Sovietų Sąjunga, kuri nukirto natūralius prekybos kelius. Visa tai yra puikiai aprašęs Józefas Mackiewiczius savo publicistinių reportažų apie Vilniaus kraštą tarpukariu rinkinyje Raistų maištas14.

Nuo tų laikų nedaug kas pasikeitė. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų, kuriuos jau ilgą laiką valdo LLRA, ekonominiai rodikliai nėra geri. Lietuvos laisvos rinkos instituto daromame savivaldybių reitinge iš visų 53 rajonų savivaldybių Vilniaus rajonas užėmė 39, Šalčininkų rajonas – 45 vietą. Vilniaus rajono savivaldybė užėmė 34 vietą pagal rodiklius gyventojams, 44 – pagal rodiklius investuotojams ir 39 – pagal administravimą. Šalčininkų rajono atitinkamos vietos – 42, 51 ir 2215. Šalčininkų rajone yra mažiausias vidutinis atlyginimas Lietuvoje – 492,4 € (visos šalies – 699,9 € 2015 m. pirmo ketvirčio duomenimis)16. Vilniaus rajone vidutinis atlyginimas tuo pačiu laikotarpiu siekia 641 €. Akivaizdu, kad abu rajonai neišnaudoja savo ekonominio potencialo.

Ekonominį Vilniaus krašto atsilikimą lemia daugybė veiksnių. Pirmiausia trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, Vilniaus kraštas tebėra agrarinis. Žmonės, kurie galėtų dirbti versle, aukštųjų technologijų srityje arba paslaugų sektoriuje, dažniausiai persikrausto į Vilnių arba emigruoja. Visa tai labai apsunkina investicijų pritraukimą. Antra, Vilniaus krašto ekonominę padėtį blogina siena su Baltarusija. Dėl savo nepralaidumo ji nukirto daugybę natūralių prekybinių kelių. Diskusijose apie Vilniaus krašto ekonominę padėtį ir strategijas jai gerinti dažnai iškeliama mintis, kad Vilniaus kraštas galėtų tapti prekybinio kelio su Baltarusija logistikos centru. Jau seniai suplanuotas ir Baltarusijos neratifikuojamas laisvo judėjimo režimas 30 km zonoje tarp Lietuvos ir Baltarusijos labai pagyvintų Vilniaus krašto ekonominį gyvenimą. Bet atsižvelgus į Aleksandro Lukašenkos režimo pobūdį, didelių pokyčių šioje srityje tikėtis neverta.

Trečia, prie dabartinių ekonominių problemų prisideda vietos valdžia, kuri skiria mažai dėmesio krašto ekonominei gerovei. Iš dalies tai lemia kompetencijos stoka. Didžioji dalis LLRA politikų iš Vilniaus ir Šalčininkų rajonų turi dar sovietmečiu įgytą išsilavinimą ir menkai išmano, kaip pritraukti investicijų ar tobulinti infrastruktūrą. Kita vertus, vietos valdžia dėl politinės konkurencijos stokos neturi jokių paskatų rimtai užsiimti ekonomine gerove. Ypač kai tai galima panaudoti savo valdžiai įtvirtinti. Vilniaus kraštas jau seniai garsėja istorijomis, kaip socialinis būstas, išmokos, savivaldybės užsakymai verslininkams, darbas mokyklose ir savivaldybės administracijoje yra skiriami tik LLRA lojaliems asmenims, o rinkėjų balsai „perkami“ už dotacijas ir subsidijas vandeniui ar šildymui.

Dėl viso to ir nėra savarankiškos Lietuvos lenkų viduriniosios ekonominės klasės. Tai reiškia, kad šitaip nėra sukuriama pakankama paklausa kokybiškam švietimui Lietuvos lenkų mokyklose, kokybiškai lenkų kultūrai ir kokybiškai Lietuvos lenkų politikai, kuri realiai spręstų gyventojų problemas, o ne užsiimtų niekur nevedančia konfrontacija. Didesnė Lietuvos lenkų ekonominė gerovė automatiškai suartintų juos su didesne Lietuvos visuomenės dalimi. Tai leistų įsitikinti, kad lietuviai yra tokie patys normalūs žmonės kaip ir kitos Europos tautos: vieni mėgsta lenkus, kiti nemėgsta, o didžiajai daliai tai yra tiesiog nesvarbu. Tai taip pat parodytų, kad LLRA kuriami mitai dėl neva prigimtinės ir visuotinės lietuvių polonofobijos tėra politinės manipuliacijos. Būtent dėl to LLRA nėra motyvuota rimčiau užsiimti Vilniaus krašto ekonomine plėtra. Tačiau šios bėdos nebūtų tokios didelės, jei Lietuvos pagrindinės partijos skirtų daugiau dėmesio Vilniaus kraštui. Deja, bet pastaruosius 10 metų jos jį tiesiog ignoravo.

Lietuvos politinio ir kultūrinio elito sąmoningumas

Lietuvos politikų požiūrį į tautines mažumas galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis buvo pacifikacijos laikotarpis. Jis tęsėsi nuo Sąjūdžio pradžios 1988 m. iki maždaug 1996 m. Tuo metu svarbiausia buvo įtikinti tautines mažumas palaikyti Lietuvos nepriklausomybę ir nuslopinti Vilniaus krašto autonomijos iniciatyvą. Nors šie tikslai ir buvo pasiekti, bet ir tada trūko aiškesnės ir nuoseklesnės Lietuvos politikų pozicijos ir komunikacijos su lenkais. Dėl to dalis nelengvų sprendimų tapo kontroversiškesni negu galėjo būti. Kaip pavyzdį galima paminėti Vilniaus ir Šalčininkų tarybų paleidimą ir tiesioginį Lietuvos centrinės valdžios valdymo įvedimą krašte.

Antrasis buvo kooptavimo laikotarpis. Jis tęsėsi maždaug nuo 1998–2004 m. Tuomet Lietuva derėjosi dėl stojimo į ES ir jai reikėjo atlikti daugybę reformų, palaikyti gerus santykius su kaimynais ir susikurti brandžios, europietiškos valstybės reputaciją. Dėl to Lietuvos politikai skyrė nemažai dėmesio vietos lenkams, kad jie palaikytų šalies siekius įstoti į ES. Jie vengė kontroversijų, kurios galėtų nepatikti tautinėms mažumoms ir sukelti etninę įtampą. Tuo metu Lietuvos partijose veikė nemažai lenkų politikų, nutiko nemažai simbolinių įvykių. Turbūt garsiausias buvo 2004 m. pasirašyta Lietuvos vietinės rinktinės ir Armija Krajowa veteranų susitaikymo deklaracija Lietuvos prezidentūroje17. Verta pabrėžti, kad Lenkija tuo metu taip pat stojo į ES ir jai buvo svarbu, kad Lietuvos lenkai netaptų nesantaikos su Lietuva šaltiniu.

Kaip tik po to prasidėjo trečiasis Lietuvos politikų požiūrio į Lietuvos lenkus raidos laikotarpis – ignoravimo. Buvo patikėta, kad visos Lietuvos lenkų problemos išspręstos, teliko smulkmenos, kurios buvo pažadėtos Lenkijai – originali asmenvardžių rašyba, dvikalbiai gatvėvardžiai, platesnis lenkų kalbos vartojimas viešajame gyvenime. Bet šios smulkmenos tuo metu netrukdė plėtoti santykių su Lenkija ir joms spręsti nebuvo skirta daug dėmesio. Visiems tiko tuometinė situacija, kurią geriausiai apibūdino Valdas Tamošaitis: „Lietuvos politinis elitas [...] susitaikė su mintimi, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonus valdo vietiniai kunigaikščiai, ir šias teritorijas tiesiog išjungė iš savo interesų lauko. Daug metų tokia padėtis visus tenkino: vietos lenkų kunigaikščiai ilgainiui įtvirtino savo valdžios monopolį, o Lietuvos politinis elitas apsimetė, kad Lietuvoje lenkų mažuma tiesiog neegzistuoja“18.

Šitokia situacija idealiai tiko Tomaszewskiui ir leido 1999 m. naujai išrinktam partijos lyderiui iš lėto stip­rinti savo valdžią Vilniaus krašte. Tai buvo daroma pasitelkiant lenkišką nacionalistinį naratyvą ir susikūrus politinę darbotvarkę iš Lietuvos–Lenkijos 1994 m. sutarties neišspręstų klausimų. Iš pradžių Tomaszewskis susidorojo su opozicija LLRA viduje ir marginalizavo Lietuvos lenkų politikus kitose partijose. O po 2004 m. prasidėjo jo lėtas kilimas Lietuvos politinėje scenoje. Užtenka pasižiūrėti vien tik į Seimo rinkimų dinamiką. 2004 m. Seimo rinkimuose LLRA surinko 45 302 balsus, kurie tesudarė 3,79% visų balsavusiųjų. 2008 m. – 59 237 balsus (4,79%), o jau 2012 m. LLRA surinko 79 840 balsų (5,83%) ir pirmą kartą sugebėjo sudaryti frakciją Seime. Šiam procesui labai padėjo tai, kad Lietuvos politinis elitas ignoravo Vilniaus kraštą. Tai leido Tomaszewskiui įtikinti Lietuvos lenkus, kad tik jam rūpi jų interesai, o šalies politikų nenorą užsiimti lenkiškais klausimais aiškino kaip lietuvių sąmokslą sunaikinti lenkus.

Kartu augo Lietuvos politinio elito ir vietos lenkų tarpusavio nepasitikėjimas. Tam įtakos turėjo keletas abiejų pusių veiksmų per pastaruosius 25 metus. Pirmasis buvo Lietuvos lenkų siekis sukurti Lietuvoje teritorinę autonomiją 1990–1991 m. Tai buvo klaida, kuri iki šiol verčia lietuvius įtariai žiūrėti į vietos lenkų kultūrinius reikalavimus, nes baiminasi, kad už to gali slypėti politinės autonomijos aspiracijos. Antrasis buvo 1996 m. priimtas įstatymas, kuris numatė, kad grąžinant per sovietinę ir nacistinę okupacijas nusavintą turtą, galima vietoj iš tiesų priklausiusio nekilnojamo turto perduoti žemę kitoje Lietuvos dalyje. Nors nuo šito įstatymo nukentėjo ir nemažai lietuvių, ne paslaptis, kad nuo jo labiausiai nukentėjo Vilniaus krašto lenkai, nes būtent ten yra pati patraukliausia ir brangiausia žemė, tapusi pagrindiniu įvairių korupcinių schemų taikiniu. Trečiasis veiksmas – 2011 m. priimta naujoji Švietimo įstatymo redakcija, kuri numatė suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą lietuviškoms ir tautinių mažumų mokykloms. Problema buvo ne pats egzamino suvienodinimas, – valstybė turi teisę reikalauti visų savo piliečių vienodai gerai mokėti valstybinę kalbą, ir tai yra visuotinė praktika Europoje. Klaida buvo nepaskirti pe­reinamojo laikotarpio. Tuometiniams vienuoliktokams reikėjo per dvejus metus išklausyti visas pastarųjų 10 metų pamokas, kurių jie neturėjo dėl mažesnio lietuvių kalbos pamokų skaičiaus. Tai buvo fiziškai neįgyvendinama, o tai įrodo Nacionalinio egzaminų centro skelbiami duomenys (pavyzdžiui, šiemet valstybinį lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 90% lietuviškų mokyklų abiturientų ir 84% lenkiškų). Lietuvos lenkus taip pat erzino šios įstatymo redakcijos kūrėjų arogancija, nes iškėlus šį argumentą, pastarieji pradėdavo lenkams aiškinti, kad šie nesuprantantys savo tikrųjų interesų.

Tačiau paskutiniųjų metų įvykiai paskatino Lietuvos politikus kitaip pažvelgti į Lietuvos lenkus ir jų problemas. Pirmiausia reikia paminėti Rusijos ir Ukrainos karą, kuris parodė, kad Rusija yra pasiruošusi ginklu kovoti už savo „otečestvenikų“ teises ir naudotis problemiškais regionais savo interesams pasiekti. Tai privertė visus Lietuvos gyventojus rimčiau susimąstyti apie Vilniaus kraštą ir jo potencialą tapti Rusijos politikos įrankiu. Kitas svarbus momentas yra tiesioginiai merų rinkimai Lietuvoje. Vilniaus miesto mero rinkimuose didelę reikšmę turi tautinių mažumų balsai. Turint omenyje Vilniaus mero posto svarbą bendrame Lietuvos politikos paveiksle, galima kelti prielaidą, kad tai privers pagrindines Lietuvos partijas keisti savo požiūrį į tautines mažumas ir stengtis gauti jų balsų. Taip pat reikia išskirti didėjantį žiniasklaidos dėmesį vietos lenkams ir Vilniaus kraštui.

Tai leidžia teigti, kad nuo 2014 m. prasidėjo naujas politinio elito požiūrio į Lietuvos lenkus raidos etapas. Koks jis bus ir kaip jį pavadinti – dar pernelyg anksti spręsti. Galima tik pastebėti, kad šalia naujos lietuvių politikų kartos, palankiau žiūrinčios į tautines mažumas, atsirado naujų lenkų politikų šalies politinėse partijose ir naujų nepriklausomų lenkų visuomeninių iniciatyvų. Abi pusės rodo norą bendradarbiauti ir spręsti šiame tekste įvardytas problemas. Idant tikslas būtų pasiektas, jos turi laikytis vieno esminio principo: Vilniaus kraštas su visu jo daugiakultūriškumu ir gyventojais yra integrali Lietuvos dalis ir yra Lietuvos istorijos padarinys.

Perspektyvos: kur juda Vilniaus kraštas?

Viešosios erdvės diskusijos apie Lietuvos lenkus yra susitelkusios į asmenvardžių ir mokyklų klausimus. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad juos išsprendus, visos Lietuvos lenkų problemos baigsis. Deja, toks įvaizdis yra klaidingas. Geras pavyzdys yra Čekijos lenkai, gyvenantys Zaolzės regione. Jie turi vienus pačių liberaliausių įstatymų tautinėms mažumoms Europoje: dvikalbiams viešiems užrašams atsirasti užtenka, kad bent 10% valsčiaus gyventojų sudarytų tautinės mažumos; Čekijos lenkai turi teisę savo vardą ir pavardę rašyti oficialiuose dokumentuose lenkiškai su visais diakritiniais ženklais; egzistuoja lenkų gimnazija. Bet lenkų mažuma Čekijoje nyksta. Kaip teigia Jarosławas Jot-Drużyckis: „Čekų kultūra yra patrauklesnė nei lenkų. Kai kurie vietos lenkai – ne visi – nori tapatintis su čekais, Čekijos Respublika, nes tai yra solidus prekinis ženklas“19.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos lenkus, kurių problemas ką tik aptarėme. Jų nepavyks išspręsti be pokyčių pačioje lenkų bendruomenėje. Svarbiausi pasikeitimai turi įvykti mentaliniu lygmeniu. Pirma, Lietuvos lenkai turi pripažinti, kad dabartinė jų laikysena veda į išnykimą. Kultūrinis vakuumas ir konfrontacinė Lietuvos lenkų politinių lyderių nuostata tik dar labiau skatins jaunus, gabius lenkus atsiriboti nuo visko, kas susiję su Lietuvos lenkais. Antra, Lietuvos lenkai turi suprasti, kad jie yra Lietuvos lenkai ir savo problemas turi spręsti Vilniuje. Nei Varšuva, nei Briuselis, nei Maskva jiems nepadės tapti visaverčiais Lietuvos piliečiais, kurie kartu priklausytų kultūriškai stipriai lenkų bendruomenei. Tą turi padaryti patys Lietuvos lenkai bendradarbiaudami su lietuviais. Trečia, Lietuvos lenkai turi atsisakyti geto mąstymo, kurį bene geriausiai išreiškė Vilniaus lenkas poetas Janas Rozanowskis: „Jeigu turiu rinktis tarp netobulos lenkybės ir puikaus lituanizavimo (trečio pasirinkimo nėra), pasirenku netobulumą“20. Lietuvos lenkai turi suprasti, kad didesni kontaktai su lietuvių kultūra nereiškia automatiško nutautėjimo. Taip pat būtina pripažinti, kad galima puikiai mokėti ir lietuvių, ir lenkų kalbas bei būti visaverčiu Lietuvos piliečiu. Tik šitaip Lietuvos lenkai sugebės atrasti savo vietą šioje šalyje, išsaugoti savo kultūrą ir kurti ją toliau.

Kaip Lietuvos lenkai išspręs savo problemas, priklausys ir nuo Lietuvos politinio elito požiūrio į juos. Daug lems tai, kokią Lietuvos viziją puoselės šalies politikai. Jei bus pasiliekama prie Lietuvos, kaip lietuvių etnoso tėvynės, koncepcijos, tai bus galima padaryti keletą mažyčių pokyčių, kurie pagerintų Lietuvos ir Lenkijos santykius, tačiau nepakeistų įvardytų tendencijų ir lenkai turėtų su jomis tvarkytis patys. Tokiu atveju labai tikėtina, kad iki 2050 m. Lietuvos lenkų šalyje praktiškai nebeliktų ir dingtų visos problemos.

Arba galima pripažinti, kad Lietuva nėra vieno etnoso valstybė ir ją sudarančios tautinės mažumos yra integ­rali valstybės, istorijos ir kultūros dalis. Tokiu atveju galima būtų sukurti stiprią vietos lenkų bendruomenę, kuri, atsispyrusi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas, sustiprintų Lietuvą politiškai ir kultūriškai. Ji galėtų tapti Lietuvą ir Lenkiją jungiančiu tiltu, o labai tolimoje ateityje – netgi Lietuvą ir Baltarusiją, panašiai kaip tai šiuo metu daro vietos žydai Lietuvos santykiuose su Izraeliu. Kad tai įvyktų, lietuviai ir Lietuvos politinis elitas taip pat turi pripažinti, jog Lietuvos lenkai gali būti visaverčiai Lietuvos piliečiai. Tai reikštų, kad Lietuvos valstybė turėtų siekti, jog vietos lenkai mokėtų gerai ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalbą, ir skatintų Lietuvos lenko tapatybės formavimąsi ir stiprėjimą.

Taigi norint išspręsti Lietuvos lenkų klausimus, reikia žvelgti kompleksiškai, paisant istorinių ir kultūrinių aplinkybių. Akivaizdu, kad iki šiol dominuojantis požiūris, jog viskas pagerės vien tik pašalinus Toma­szewskį arba išsprendus simbolinės reikšmės klausimus, toli nenuves. Kita vertus, ši patirtis turėtų išmokyti, kad istoriškai kompleksiškai reikia suvokti ir kitas Lietuvos problemas: Europos Sąjungą, šeimos klausimus, universiteto krizę... Ir belieka tikėtis, kad ateityje Lietuvos lenkai jas spręs kartu su lietuviais kaip vienos Lietuvos politinės tautos dalis.

 

1 Viena iš nedaugelio išimčių buvo Lenkų diskusijų klube vykusi diskusija: http://www.nzidinys.lt/443861/naujienos/siandiena/laisve-yra-lenku-kraujyje-balcewicz-oki-czyc-ir-rudzys-lenku-diskusiju-klube.

2 Plačiau žr. Vitalija Stravinskienė, Tarp gimtinės ir Tėvynės: Lietuvos SSR gyventojų repatriacija į Lenkiją (1944–1947, 1955–1959 m.), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011.

3 http://www.nzidinys.lt/946441/naujienos/siandiena/ar-uztektinai-lietuvoje-yra-lenkiskos-kulturos.

4 Pirmasis „Gazmiaso“ kultūros sąvoką panaudojo Rimvydas Valatka: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/rimvydas-valatka-gazmanovas-gazprom-ir-seimo-patepta-gazmiaso-kultura-500-392321.

5 http://rojsty.blox.pl/2010/12/Ilu-jest-Polakow-na-Litwie.html.

6 Kinga Geben, „Lietuvos lenkai ir lenkų kalba Lietuvoje“, in: Miestai ir kalbos, kn. II: Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis, sudarytoja Meilutė Ramonienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 226.

7Ibid., p. 227. Tyrime taip pat numatyta galimybė, kad šios kalbos gali persidengti ir vienoje šeimoje gali būti vartojamos dvi kalbos.

8 Ainė Ramonaitė, Nerijus Maliukevičius, Mindaugas Degutis, Tarp Rytų ir Vakarų: Lietuvos visuomenės geokultūrinės nuostatos, Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 182–204.

9 http://www.nzidinys.lt/111619/naujienos/siandiena/lenku-diskusiju-klubas-apie-svietima-rusiska-propaganda-ir-politine-kultura.

10 Plačiau žr. Valdas Tamošaitis, „Lenkiškasis rusų mazgas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2014, Nr. 4, p. 62–64.

11 Kinga Geben, op. cit., p. 227.

12Istorijos politikos modeliai ir kryptys: Europos Sąjungos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos istorijos politika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 7.

13 Geras tokio mąstymo pavyzdys – autoriaus 2014 m. aptiktas komentaras feisbuko diskusijoje, kurioje buvo kalbama, kodėl lenkai paminėjo Armija Krajowa operacijos „Ostra Brama“ 70-metį (liepos 7 d.), bet nedalyvavo jokiose Mindaugo karūnavimo iškilmėse (liepos 6 d.): „Na ir gerai. Jie [lietuviai] atšventė savo, o mes [lenkai] savo“.

14 Plačiau žr. Józef Mackiewicz, Bunt rojstów, Londyn: Kontra, 2011.

15 http://www.llri.lt/lietuvos-savivaldybiu-indeksas-2014.

16 https://osp.stat.gov.lt/informa­ciniai-pranesimai?articleId=3436756.

17 http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20040908/3-2.html.

18 Valdas Tamošaitis, op. cit., p. 62.

19 http://zw.lt/opinie/jaroslaw-jot-druzycki-polacy-na-zaolziu-wola-identyfikowac-sie-z-czechami.

20 Radijo „Znad Wilii“ feisbuko paskyra, 2015-06-26, in: https://www.facebook.com/radioznadwilii.

Naujasis židinys