Tradicinė liturgija Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, 2013 m. Gonzague Bridault nuotrauka

Romos Mišių istorija (29)

Apskritai katalikiškas pasaulis priėmė atsinaujinimo gaires palankiai, tačiau reforma reikalavo ir aukos bei adaptacijos pastangų. Šitai pripažino ir Paulius VI: „Mes turime drąsiai eiti išvien šioje naujoje maldos mokykloje, kuri prasideda, ir vėliau ją palaikyti. Galimas daiktas, kad reformos palies mums brangius, ir galbūt gerbtinus įpročius. Galimas daiktas, kad atsinaujinti reikės pastangų, kurios pradžioje bus sunkios. Tačiau turime būti nuolankūs ir pasitikėti: naujoji liturgijos konstitucija atveria ypatingus religinius ir dvasinius horizontus1.“ Ir tikrai, kurie nostalgiškai žvelgė į senąsias formas (lotynų kalba, grigališkasis giedojimas), atvirai reiškė savo kartėlį ir apmaudą.

Šį apmaudą stipriai padidino neapdairus atsinaujinimo gairių taikymas, nesuteikiant tinkamos katechezės. Vertimai atlikti skubotai, greitai pasirodė skurdūs nauji giesmių tekstai ir melodijos. Daug kur buvo „perlenkta lazda“ pertvarkant bažnyčių architektūrą: „Pritaikant bažnyčias prie liturginio atsinaujinimo gairių, – teigė Concilium vadovas, – kai kurie persistengė tvarkydami atvaizdus ir statulas. Ankščiau bažnyčios buvo pilnos paveikslų ir statulų, o dabar iškyla pavojus mestis į priešingą pusę, padarant tabula rasa, šalinant absoliučiai viską. Tokie pokyčiai dažnai buvo daromi be katechezės ir sukėlė priešingas reakcijas, arba bent jau nesustiprino tikinčiųjų2.“

Lotynų kalbos ir muzikinio repertuaro gynimas

Per Susirinkime vykusius debatus lotynų kalbos gynėjai buvo itin įnirtingi jau nuo 1962 m. rudenio, tačiau tekstui, pripažįstančiam vietinės kalbos teisę liturgijoje (SC nr. 36), 1962 m. gruodžio 5 d. pritarė daugiau nei 2000 Susirinkimo tėvų3. Visgi toks tėvų vieningumas neužgesino aistringų ginčų. Prašymas pereiti prie vietinės kalbos liturgijoje susijęs su liturginio judėjimo atrastos pastoracinės dimensijos, ypač iškilusios po Antrojo pasaulinio karo. Šis prašymas buvo teikiamas įvairiuose kongresuose, periodiniuose leidiniuose ir labai laukiamas ypač tose šalyse, kur krikščioniškas gyvenimas maitinosi tik kulto šventimu4. Ir priešingai, daugeliui lotynų kalba atrodė pernelyg artimai susijusi su liturginiais tekstais ir užtikrino Bažnyčios vienybę. Grėsmę pajuto ypač muzikai, nes matė, koks pavojus tyko klasikiniam lotyniškam grigališkojo giedojimo ir muzikos repertuarui, o vargonų muzika bus stipriai redukuota, jei praktiškai bus įgyvendintas aktyvus ir sąmoningas tikinčiųjų dalyvavimas liturgijoje, kurį jau skelbė Pijaus XI konstitucija Divini cultus (1928 m. gruodžio 20 d.).

1964 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje buvo įkurta Asociacija Una voce (vienu balsu), turėjusi skatinti ribojamą Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą. Oficialus jos tikslas buvo „pagal Sacrosantum Concilium Konstituciją, lotynų kalbos ir grigališkojo choralo katalikų liturgijoje išsaugojimas“. Kitose šalyse įsikūrė panašūs organizmai, ir 1967 m. jie susijungė į tarptautinę Federaciją, kurios centras tapo Ciurichas (Zurich)5. Iš esmės šios asociacijos buvo valdomos pasauliečių, įvairių akademijų narių ar kilmingų žmonių. Iš Šventojo Sosto jie neišgavo svarbių privilegijų, nes Paulius VI progresyviai plėtė Susirinkimo numatytas gaires ir leido švęsti visą liturgiją vietine kalba.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad nebuvo pakankamai atsižvelgta į SC nr. 54, kur sakoma, kad „tebus pasirūpinta, kad tikintieji galėtų ir lotyniškai drauge kalbėti arba giedoti tas nekintamąsias Mišių dalis, kurios skirtos jiems“. Nebuvo atkreiptas dėmesys ir į Concilium instrukciją Musicam sacram (1967): „Ten, kur įvesta vietinė kalba per Mišias, tegu vietos ordinarai sprendžia, ar svarbu išlaikyti vienas ar kelias Mišias švenčiamas lotynų kalba, ypač giedamas, kai kuriose ypač miestų bažnyčiose, kur gyvena gana didelis skaičius įvairiakalbių6.“

Šiurkštus pasipriešinimas naujajai Mišių eigai „Ordo missae“ (1969–1976)

Naujojo „Ordo missae“ (Mišių eiga) pasirodymas (1969) sukėlė itin didelį triukšmą. Pirmas triukšmingas pasipriešinimas liturgijos reformai įvyko 1969 m. lapkričio 30 d., kai Romoje buvo dalinamos proklamacijos, o žymiausi miesto fontanai išdažyti raudonai šitokiais žodžiais: „come le acque dell’Egitto si trasformarono in sangue“ (Egipto vandenys pavirtę krauju)7. Prancūzijoje, Nanto mieste, nuo 1969 m. susibūrė grupė žmonių prie vieno kunigo, nusistačiusio toliau celebruoti Mišias pagal senąjį ritą. Ši grupė 1970 m. gegužės 10 d. privertė atsistatydinti vienos diecezijos generalinį vikarą, atvykusį jiems paaiškinti, kodėl reikia priimti naują Mišių tvarką8.

Netrukus Beauvais’o vyskupijoje kun. Coache’as, kurį vietos vyskupas suspendavo, išplatino šimtus tūkstančių egzempliorių lankstinukų, pavadintų „Ištikimo kataliko prieš susitartą Bažnyčios griovimą vade mecum“; be to, jis išdalino daugybę proklamacijų su užrašu: „Ar reikia dalyvauti naujose Mišiose?“, kur jis paaiškina: „kadangi šios Mišios yra kenksmingos, reikia nuo jų susilaikyti“, net jei nėra galimybės sekmadienį dalyvauti „tikrose Mišiose“9. Paryžiuje įvyko dar stipresnių manifestacijų. 1977 m. vasario 27 d. raumeningų vyrukų grupė įsiveržė į Šv. Mikalojaus Šardoneto bažnyčią (Saint-Nicolas du Chardonnet) ir joje pastatė kun. François Ducaud-Bourget’ą, jau kurį laiką propaguojantį tradicines Mišias. Nuo to laiko Paryžiaus arkivyskupui niekada nepavyko grąžinti šią šventovę savo teisėtiems kunigams10. Kitose vietose įvyko nemažai panašaus pobūdžio incidentų, tačiau jie nebūtų turėję tąsos, jei juos nebūtų palaikęs vyks. Marcelis Lefebvre’as.

Vysk. Marcelis Lefebvre’as, buvęs Dakaro arkivyskupas ir apaštališkas delegatas prancūzakalbei Afrikai, Vatikano II susirinkimo metu buvo Šventosios Dvasios kongregacijos generalinis vyresnysis11. Susirinkime jis ėmė smarkiai prieštarauti dekreto apie tikėjimo laivę projektui, ir ypač tada, kai siekė, jog Gaudium et spes konstitucijoje būtų įrašytas aiškus komunizmo pasmerkimas. Nors centrinėje paruošiamoje Komisijoje jis reiškė rimtus prieštaravimus prieš liturgistus ir liturginės konstitucijos turinį, jis dalyvavo galutiniame Sacrosanctum Concilium dokumento balsavime ir net šią konstituciją aiškiai pripažino12. Ir anksčiau debatuose apie liturgiją jis norėjo tik kartą įsiterpti, bet nespėjo. Jis prieštaravo norui suteikti liturgijos srityje galią vyskupų konferencijoms, jam kėlė nerimą ir liturgijos adaptacija misijų kraštuose. Jis netgi mielai priėmė pirmąją Concilium instrukciją Inter oecumenici (1964 m. rugsėjo 26 d.)13

1968 m. rugsėjo 30 d. jis atsistatydino iš Šventosios Dvasios kongregacijos vadovo pareigų14, liko ne tik be pareigų, bet ir be gyvenamojo ploto. Sykiu Prancūzijoje tai buvo itin stipraus studentų sumišimo laikas. Smarkus sutrikimas iš pamatų griovė ir seminarijas. Kaip tik šiuo didelio sutrikimo laikotarpiu keli prancūzų seminarijos Santa Chiara auklėtiniai susibūrė aplink vysk. Lefebvre’ą. Šią nedidelę grupelę Šveicarijoje priėmė Friburgo vysk. Charjeras (Charrière) ir 1970 m. lapkričio 1 d. specialiu dekretu suteikė jai galimybę šešerių metų bandomajam laikotarpiui įkurti vyskupijos teisių bendriją, kuri pasivadino Tarptautine Šv. Pijaus X kunigų brolija15. Jos tikslas buvo toks: „Formuoti diecezinius kunigus, skirtus kunigiškajai tarnystei visose vietovėse, kur jų reikės, be vietos ir tarnystės ribų, jei tai bus tikrai kunigiški darbai.“ Tai turėjo būti parengiamasis seminarijos laikotarpis, o studentai turėjo klausyti paskaitų Fribūro universitete16. Tačiau perkėlęs šią broliją į Ekoną (Ecône), Siono dieceziją, vysk. Lefebvre’as suformavo pilną seminariją.

1971 m. birželio 10 d. vysk. Lefebvre’as pateisina prieš savo seminaristus naujųjų Mišių, kurios greitai buvo paskelbtos būtinomis, atmetimą17. 1974 m. jis išleido savo įvairių pasisakymų knygą „Vyskupas kalba“, kurioje apkaltino ne tik Pauliaus VI Mišias ir liturgijos reformą, bet ir patį Susirinkimą (ypač deklaraciją apie religijos laivę) bei popiežių Paulių VI. Pasipriešinimas liturgijos reformai jau susietas su pasipriešinimu pačiam Susirinkimui. Tų pačių metų lapkričio 21 d. vyskupas paskelbė deklaraciją kaip tikėjimo išpažinimą. Apie liturgiją jis pasakė tokius žodžius:

„Mes atsisakome ir visada atsisakėme sekti neomodernistinės ir neoprotestantinės tendencijos Roma, kuri aiškiai iškilo Vatikano II susirinkimo metu ir visose reformose, kurios vyko po Susirinkimo […] Negalima iš esmės pakeisti lex orandi nekeičiant lex credendi. Naująsias Mišias atitinka naujas katekizmas, nauja kunigystė, naujos seminarijos... […] Todėl mes tvirtai laikomės to, kuo tikėjo ir praktikavo tikėjime, papročiuose, kulte, katekizmo mokyme, kunigų formavime, Bažnyčios institucijoje visų laikų Bažnyčia, patvirtinta knygose, kurios pasirodė prieš modernistinę Susirinkimo įtaką18...“

1975 m. balandžio 25 d. vietos vyskupas Mamie panaikino ankstesnio vyskupo suteiktą aprobaciją vysk. Lefebvre’o institucijai. 1976 m. gegužės 24 d., Konsistorijos metu, Paulius VI išreiškė savo gilų susirūpinimą, nes kalba ėjo ne tik apie Mišias, atmesta tiesiog visa liturgijos reforma. Situaciją labai paaštrino vyskupo įšventinti nauji kunigai. Bažnyčios Tradicija reikalauja, kad, nebūdamas diecezijos galva, vyskupas gali suteikti šventimus tik tiems kunigams, kurie yra gavę iš savo vyskupų leidimo raštus. 1976 m. birželio 29 d. vysk. Lefebvre’as suspenduojamas a divinis19. Jis visiškai nepaisė suspendavimo ir jau po mėnesio (rugpjūčio 22 d.) Lilio (Lille) mieste Prancūzijoje aukojo pontifikalines Mišias susirinkus daugybei žmonių20.

Greitai ėmė kurtis priorijos, jo pašventintų kunigų bendruomenės, įvairių pašvęstojo gyvenimo kongregacijų broliai ir seserys nutraukė ryšius su savo kongregacijomis ir tapo aršūs Pijaus V Mišių gynėjai, vysk. Lefebvre’ą kviesdami teikti Sutvirtinimo sakramentą jų auklėtiniams.

Tolerancija, indultai, derybos: 1971–1981

Paulius VI suprato prisirišusiųjų prie „tridentiškų“ Mišių dviprasmiškumą. Jis tai pasakė anuometiniam prancūzų mokslininkui: „Aš būčiau pasiruošęs leisti Pijaus V Mišias; pagal jas celebravau visą savo gyvenimą. Tačiau šis ritas tapo pasipriešinimo Susirinkimui simboliu. Mano kaip popiežiaus pareiga yra pritaikyti Susirinkimo nutarimus21.“ Daug aiškesnė Pauliaus VI mintis laiške Vysk. Marceliui Lefebvre’ui 1976 m. spalio 11 d.:

Patvirtinau šią [Mišių] reformą savo autoritetu, prašydamas, kad ji būtų pritaikyta visų katalikų. Jeigu, bendrai imant, nemanėme, jog yra naudinga ilgiau delsti ar daryti šiai reformai išlygas, tai tik dėl visos bažnytinės bendruomenės dvasinio gėrio ir vienybės, nes Romos apeigų katalikams Ordo missae yra ypatingas vienybės ženklas. Tai padarėme ir dėl to, kad jūsų atveju senasis ritas yra klaidingos ekleziologijos išraiška, tai kovos vieta prieš Susirinkimą ir jo reformas, su pretekstu, kad tik taip bus išsaugota tikroji Mišių auka ir ministerinė kunigystė ir nebus aptemdyta jų reikšmė. Negaliu priimti tokio klaidingo sprendimo, tokio neteisingo kaltinimo, nei toleruoti, kad Viešpaties Eucharistija, vienybės ženklas, būtų tokių susipriešinimų objektas, ir kad ji pati būtų naudojama kaip maišto įrankis ir ženklas22.

Po to, kai 1977 m. vasario 27 d. buvo užgrobta Šv. Mikalojaus Šardoneto bažnyčia Paryžiuje (Saint-Nicolas du Chardonnet), Romoje susirinkę kelių dikasterijų vadovai ir sekretoriai nusprendė, kad nevalia praplėsti nuolaidas Pijaus V Mišioms ir net reikia stabdytas tas, kurios buvo suteiktos Anglijos Bažnyčiai. Šiuo laiku vysk. Marcelis Lefebvre’as ir toliau tęsė savo pasirodymus. Nepaisydamas suspendavimo a divinis, 1977 m. birželio 29 d. jis įšventino naujus kunigus. Primygtinai prašomas šitai atidėti, jis iškėlė tris sąlygas: Roma turi patvirtinti Pijaus V Mišių teisėtumą; suteikti kanoninį statusą šv. Pijaus X brolijai ir pateikti Susirinkimo aiškinimo Komisijai dekretą apie religijos laisvę ir Konstituciją Gaudium et spes23.

Paulius VI mirė 1978 m. rugpjūčio 6 d; spalio 16 d. popiežiumi išrinktas Jonas Paulius II sutiko priimti vysk. Marcelį jau lapkričio 18 dieną. Po 12 metų vysk. Lefebvre’as dienraščiui Trenta giorni šitaip apibendrino susitikimą:

„Mes kalbėjomės 30 minučių akis į akį. Jis buvo pasiruošęs suteikti galimybę aukoti šv. Pijaus V Mišias ir pripažinti juridinį Brolijos statusą su sąlyga, jei aš viešai pareikšiu, jog pritariu Vatikano II susirinkimo mokymui Tradicijos šviesoje. Ši išeitis atrodė artima ir galima. Tačiau atėjo kard. Šeperis, tuo metu Tikėjimo ir mokymo kongregacijos prefektas. Jis popiežiui pasakė, kad būtų didelė klaida suteikti mums teisę aukoti „senąsias Mišias“, nes mes jomis pasinaudosime kaip vėliava daugiau nebepateisinti viso Susirinkimo. Jonas Paulius II primygtinai prašė, kad sprendimą rastume kartu24.“

Jono Pauliaus II nerimas pranoko vysk. Lefebvre’o reikalą. Savo laiške Dominicae coenae (1980 m. vasario. 24 d.), skirtame visiems pasaulio vyskupams, priminęs gerus liturginės reformos rezultatus, jis kalbėjo vardu ir tų, kurie jaučia lotyniškų Mišių nostalgiją:

„Yra taip pat žmonių, kurie, lavinti senosios liturgijos, jaučia šios „unikalios kalbos“ stoką. Visame pasaulyje ši kalba buvo Bažnyčios vienybės išraiška, orumo persmelktu savo pobūdžiu ji žadino gilią eucharistinio slėpinio prasmę. Todėl reikia ne tik suprasti, bet ir tikrai gerbti šiuos jausmus ir kiek galima juos patenkinti, kaip numatyta naujose nuostatose25.“

Popiežius taip pat paprašė, kad Sakramentų ir Dievo kulto kongregacija pasiteirautų visų pasaulio vyskupų ordinarų apie tai, kaip vartojama lotynų kalba liturgijoje ir kokia yra „tridentinių“ Mišių padėtis. Šis tyrimas buvo pradėtas 1980 m. birželio 19 d, o jau kitais metais periodinis leidinys Notitiae paskelbė jo rezultatus26. Tyrimas atskleidė, kad tik vienas vyskupas savo diecezijos kunigams primetė senąjį Mišių ritą, nes, kaip jis teigia, Pauliaus VI Mišiolas semiasi įkvėpimo iš liuterionizmo, o vietinės kalbos tikintiesiems yra pavojingos27. Atskleista ir tai, kad egzistuoja atskilusios grupės, susijusios su vysk. Lefebvre’u arba autonomiškos, ir ne tik Europoje, bet ir Okeanijoje (12 grupių), Lotynų Amerikoje (12 grupių), Šiaurės Amerikoje (apie 120 grupių). Tačiau dauguma apklaustų vyskupų teigė neturintys tokių problemų. 20 iš jų tvirtino esą palankūs senajam ritui dėl ramybės, kiti, priešingai, manė, kad toks leidimas sukeltų skilimų raugą.

Kard. Ratzingerio interviu leidiniui Communio (1977)

1977 m. periodinis leidinys Communio išleido numerį (Nr. 6) pavadinimu: Ar galima modifikuoti liturgiją? Atsakymai į klausimus. Jame išspausdintas interviu su kard. Ratzingeriu. Jozephas Ratzingeris, garsus dogmatikos profesorius, ekspertas Vatikano II susirinkime, Tarptautinės teologijos komisijos narys ką tik buvo paskirtas Miuncheno arkivyskupu ir pakeltas kardinolu birželio 27 dieną. Pasauliečiai jam uždavė griežtų klausimų apie liturgijos reformą, už kurią jis pasisakė. Tad jo pirmiausia paklausė: „Liturgija yra nekintanti, ar kintanti?“ Kardinolas atsakė:

„Jei liturgija nori išsaugoti savo jėgą, jei ji nori paveikti asmenį ir visuomenę, ji turi nuolat prisitaikyti prie tikinčiųjų, kurie yra savo laiko žmonės, mentaliteto28“.

Galvodamas apie Susirinkimo nutarimų dezorientuotus tikinčiuosius (galbūt jis galvoja ir apie vysk. Lefebvre’ą), kardinolas teigia:

„Susirinkimas nesukūrė naujų tikėjimo formų, jis nepakeitė ir senųjų. Visų deklaracijų pamatinis faktas yra suprasti save kaip tęstinumą ir pagilinimą ankstesniųjų Susirinkimų, ypač Tridento ir Vatikano I. Kalbama vien tik apie tai, kaip išsaugoti tą patį tikėjimą kitokiomis sąlygomis arba jį atgaivinti. Todėl liturgijos reforma siekė padaryti, kad tikėjimo raiška taptų skaidresnė, ji norėjo išreikšti vieną ir tą patį tikėjimą, o ne pakeisti jo formas29.“

Kardinolas pripažino, kad aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas liturgijoje davė gerą poveikį. „Jei šiandien panaikintume, – sakė jis, – veiklų liturgijos įgyvendinimą, leistą Susirinkimo, kaipmat pastebėtume, kad to, kas jau pasklido, niekas nenorėtų atsisakyti30.“ Be abejo, su sąlyga, jei šį įgyvendinimą suprantame kaip vidinės laikysenos raišką, – įgyvendinimą, kuris šventime kiekvienam veikėjui palieka savitą vaidmenį31.

Kardinolas pripažino ir Pauliaus VI Mišiolo teigiamą įnašą.

„Idant išvengtume nesusipratimų, norėčiau pasakyti, kad esu labai dėkingas naujajam Mišiolui turinio atžvilgiu (nepaisant nedidelės kritikos), kad praplėtė maldų ir prefacijų turtą, įtraukė naujus kanonus ir padaugino eilinių dienų maldas ir t. t., jau nekalbant apie galimybę vartoti gimtąją kalbą32.“

Apie ginčą dėl „tridentinės“ liturgijos, ganytojas pasakė:

„Norėčiau pastebėti vieną dalyką: tridentinės liturgijos nėra. Iki 1965 m. šis žodis niekam nieko nesakė. Tridento susirinkimas liturgijos „nesukūrė“. Griežtąja prasme kalbant, nėra ir Pijaus V Mišiolo... Užsispyrimą laikytis tridentiško Mišiolo esame priversti laikyti nerealiu, bet kritikuojame ir formą, kuria buvo pristatytas atnaujintas Mišiolas. Tridentiško Mišiolo sekėjams reikia pasakyti, kad Bažnyčios liturgija yra tokia pat gyva, kaip ir pati Bažnyčia. Katalikiškai liturgijai keturi šimtai metų yra pernelyg mažai, liturgija siekia Kristų ir Apaštalus, ir iš čia ji mus pasiekė unikaliu ir nuolatiniu augimu. Mišiolas yra taip mažai neinertiškas, kaip ir pati Bažnyčia33.“

Indultas

1981 m. lapkričio 25 d. kard. Ratzingeris tapo Tikėjimo ir mokymo kongregacijos prefektu. Kitų metų lapkričio 16 d. jis sukvietė kardinolus Baggi, Baum, Casaroli, Oddi ir vysk. Casoria, kad aptartų vysk. Lefebvre’o atvejį ir apskritai liturginius klausimus. Jie vieningai sutarė pasiūlyti, kad, nepriklausomai nuo vysk. Lefebvre’o atvejo, Šventasis Sostas leistų bendrą senojo Mišiolo naudojimą lotyniškai celebruojamoms Mišioms su sąlyga, kad būtų išvengta bet kokio įtarimo prieš 1969 m. Mišiolą ir būtų laikomasi naujojo kalendoriaus parapijose sekmadienio ir švenčių šventimuose. 1986 m. kardinolų komisija dar kartą susirinko ir sutarė padidinti nuolaidas. Kard. Mayeris dienraščiui Trenta giorni pasakė: „Komisija pasiūlė padidinti nuolaidas, palikdama vieną būtiną sąlygą: norintieji pasinaudoti šia nuolaida, turi pripažinti juridinį ir doktrininį naujosios liturgijos teisėtumą34.“ Nepaisant šių pastangų, netrukus Šventąjį Sostą sudrebino schizmos grėsmė35.

Schizma

Vysk. Lefebvre’as ir toliau ne tik atstūmė Susirinkimo mokymą ir popiežių, kuris eina į sinagogą ir meldžiasi Asyžiuje su visomis religijomis, bet ir 1987 m. vasarį užsiminė apie galimybę konsekruoti naujus vyskupus. Jis vėl prasitarė apie tai birželio 29 d., atlikdamas kunigo šventimus Ekonoje36. Roma ėmėsi intensyvaus darbo, kad sudarytų statusą iki kraštutinumo suteikiantį nuolaidų, idant būtų išvengta schizmos. Vienas iš galimų projektų buvo suteikti Šv. Pijaus X brolijai savitą ritą Mišioms, dieviškajam oficiumui, sakramentų ir sakramentalijų administravimui. Visa tai pagal liturgines knygas, patvirtintas Bažnyčios prieš Vatikano II susirinkimą, arba tiksliau – prieš Pauliaus VI reformą37.

Ir tikrai, 1988 m. gegužės 4 d. kard. Ratzingeris pasiūlė vysk. Lefebvre’ui protokolą, pagal kurį Brolija galės gauti apaštališko gyvenimo instituto kanoninį statusą, tačiau deklaracijoje, kurią turi paskelbti vysk. Lefebvre’as, patikslinti tokie punktai:

3. Dėl kai kurių Vatikano II susirinkimo išdėstytų punktų, liečiančių sekusias liturgijos ir teisės reformas, kurios atrodo sunkiai suderinamos su Tradicija, mes įsipareigojame išlaikyti pozityvią studijų laikyseną ir bendravimą su apaštališkuoju Sostu, vengdami bet kokios polemikos; 4. Be to, mes skelbiame, kad pripažįstame švenčiamų Mišių Aukos ir sakramentų teisėtumą, siekdami daryti tai, ką daro Bažnyčia, pagal apeigas, kurias nurodo tipiniai Mišiolo ir sakramentų apeigyno leidimai, paskelbti popiežių Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II.“38

Nebuvo galima labiau pasigailėti. Vysk. Lefebvre’as šią deklaraciją pasirašė gegužės 5 d., o kitą dieną savo parašą atsiėmė. Birželio 30 d., asistuojamas buvusio Campos (Brazilija) vyskupo Antonio De Castro, vysk. Lefebvre’as konsekravo keturis vyskupus, užsitraukdamas ekskomunikavimą ipso facto. Iš tikrųjų schizma jau buvo įvykusi jo galvoje, kai praėjusiais metais jis rašė: „Petro sostas ir Romos autoriteto postai yra užimti antikristų...39“ Tačiau jam pasiūlytos ir atmestos protokolo nuostatos sukėlė naujų sunkių problemų.

Motu proprio „Ecclesia Dei Afflicta“ ir jo pritaikymo sunkumai

Jau liepos 2 d. Jonas Paulius II pasirašė motu proprio Ecclesia Dei Afflicta40. Šiame dokumente jis išreiškė įvykusio skilimo skausmą ir pasiūlė direktyvas, padėsiančias sugrįžti atsiskyrusiems. Viena iš direktyvų kviečia visus tikinčiuosius apmąstyti tikrąją Tradicijos ir jos tęstinumo prigimtį, pagilinti savo ištikimybę magisteriumui, kuris yra autentiškas Tradicijos aiškintojas. Tačiau reikia, kad visi „naujai įsisąmonintų ne tik teisėtumą, bet ir turtingumą, kurį teikią Bažnyčiai charizmų, dvasinių tradicijų ir apaštalavimo įvairovė“. Ir „visiems katalikams, kurie jaučiasi prisirišę prie tam tikrų ankstesnių lotynų tradicijos liturgijos ir sakramentų formų“, popiežius reiškia palankumą, „jiems palengvindamas bažnytinę bendrystę, dėl reikiamų priemonių, idant užtikrintų pagarbą jų siekiams“. Šiam tikslui popiežius įkūrė komisiją, turėsiančią skatinti sugrįžti prie vysk. Lefebvre’o prisirišusius žmones, leisdamas jiems išsaugoti „savo dvasinius ir liturginius papročius gegužės 5 d. protokolo šviesoje“.

Komisija buvo įkurta 1988 m. liepos 9 dieną. Jai vadovauti popiežius paskyrė kard. Aggostino Mayerį. Jau liepos 19 d. tam tikras skaičius Ekonos brolijos narių paliko šiuos namus ir įkūrė naują broliją, savo globėju pasirinkusią šv. Petrą. Šių metų spalio 18 d. naujajai brolijai suteiktas kanoninis statusas41. Prancūzijoje kanoninį statusą gavo ir dvi vienuoliškos bendruomenės: benediktinų Barroux vienuolynas ir dominikonų šv. Vincento Ferero brolijos konventas. Šios bendruomenės priklauso tiesiogiai nuo Šventojo Sosto. Joms suteikta galimybė privačiai ir viešai naudoti 1962 m. liturgines knygas. Jie gali teikti ir „mažuosius ordinus“ (lot. ordines minores), kuriuos panaikino Paulius VI42. 1988 m. spalio 18 d. popiežius pritarė svarbiam žingsniui: visiems norintiems naujoji komisija suteikė galimybę aukoti Mišias pagal 1962 m. Mišiolą, sulig 1986 m. pasiūlytomis normomis, prieš tai įspėjus vietos vyskupą ir visoms bendruomenėms bei asociacijoms, prisirišusioms prie ankstesniųjų lotynų tradicijos liturgijos ir sakramentų formų, iškilo galimybė gauti kanoninį statusą43.

Benediktas XVI: apaštališkasis laiškas „Motu proprio datae“ SUMORUM PONTIFICUM

2007 m. liepos 7 d. popiežius Benediktas XVI paskelbė apaštališkąjį laišką „Motu proprio datae“ forma SUMORUM PONTIFICUM44, kuriuo teisiškai reglamentavo ir laisvai leido aukoti šv. Mišias pagal pal. Jono XXIII išleistą 1962 m. Mišiolą. Sykiu popiežius pažymėjo, kad 1962 m. Mišiolas „gali būti naudojamas kaip liturgijos šventimo forma extraordinaria“ (išskirtinė forma), o „naujasis Mišiolas neabejotinai lieka Romos rito forma ordinaria“ (įprastinė forma). Šiuo žingsniu pontifikas troško „vidinio susitaikinimo Bažnyčios gelmėje“ ir naujomis normomis jis „siekė išlaisvinti vyskupus iš pareigos vis iš naujo svarstyti, kaip į įvairias situacijas atsiliepti“.

Jo manymu „abi Romos rito formos naudojimo formos galėtų viena kitą praturtinti: į senąjį Mišiolą galėtų ir turėtų būti įtraukti nauji šventieji ir kai kurios naujos dėkojimo giesmės […], o švenčiant Mišias Pauliaus VI Mišiolą būtų galima stipriau negu iki šiol išryškinti sakralumą, traukiantį daugelį žmonių prie senosios liturgijos“. Benediktas dar pridūrė, kad „abu Romos Mišiolo leidimai vienas kitam neprieštarauja“. Leidęs senojo rito naudojimą, apie kunigus, besilaikančius senojo rito, popiežius pasakė: „Trokštantys gyventi visiška bendryste, šie kunigai negali iš principo atmesti šventimo pagal naująsias knygas. Visiškas naujojo rito atmetimas nederėtų su jo vertės bei šventumo pripažinimu.“

Konkrečiai popiežius nutarė: 1 str. Pauliaus VI paskelbtas Romos Mišiolas yra lotyniškųjų apeigų Katalikų Bažnyčios lex orandi įprastinė išraiška. Tuo tarpu šv. Pijaus paskelbtas ir pal. Jono XXIII iš naujo išleistas Mišiolas yra Bažnyčios to paties lex orandi ypatingoji išraiška ir deramai gerbtinas dėl savo garbingo bei seno naudojimo. Šios dvi Bažnyčios lex orandi išraiškos jokiu būdu neskatina Bažnyčios lex credendi skilimo, nes tai tėra du Romos rito naudojimo būdai.

Todėl leidžiama Mišių auką švęsti pagal Jono XXIII 1962 m. paskelbto ir niekada neatšaukto Romos Mišiolo editio typica kaip Bažnyčios liturgijos ypatingąją formą. Ankstesniuose dokumentuose Quattour abhinc annos ir Ecclesia Dei nustatytos šio Mišiolo naudojimo sąlygos pakeičiamos taip:

2 str. Mišiose, švenčiamose nedalyvaujant tautai, bet kuris katalikų kunigas – ne vienuolis ar vienuolis – gali naudotis arba palaimintojo popiežiaus Jono XXIII 1962 m. paskelbtu Romos Mišiolu, arba popiežiaus Pauliaus VI 1970 m. paskelbtu Romos Mišiolu bet kurią dieną, išskyrus šventąjį Tridienį. Norinčiam švęsti pagal vieną ar kitą Mišiolą kunigui nereikia jokio leidimo – nei Apaštalų Sosto, nei savo ordinaro.

3 str. Jei pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo draugijų, tiek popiežiškosios, tiek diecezinės teisės, bendruomenės pageidauja savo konventines, arba „bendruomenės“, Mišias švęsti savo oratorijoje pagal Romos Mišiolo 1962 m. editio typica, joms tai leidžiama. Jei pavienė bendruomenė ar visas institutas arba draugija nori, kad toks šventimas būtų dažnas, įprastinis ar nuolatinis, šis klausimas spręstinas aukštesniųjų vyresniųjų laikantis teisės normų, dalinių įstatymų bei įstatų.

4 str. Į šventųjų Mišių šventimą, apie kurį kalbama 2 str., laikantis teisės nuostatų, gali būti įleidžiami patys to prašantys tikintieji.

5 str. § 1. Parapijose, kuriose nuolatos yra prie ankstesnės liturginės tradicijos prisirišusių tikinčiųjų grupė, klebonas turi noriai priimti jų prašymus šventąsias Mišias švęsti pagal 1962 m. išleisto Romos Mišiolo ritą. Pats jis turėtų rūpintis tokių tikinčiųjų gerovę darniai suderinti su įprastine, pagal kan. 392, vyskupo vadovaujama parapine pastoracija, vengdamas nesantarvės bei skatindamas visos Bažnyčios vienybę.

§ 2. Švęsti pagal pal. Jono XXIII Mišiolą galima eilinėmis savaitės dienomis; sekmadieniais ir švenčių dienomis galimas tiktai vienas toks šventimas.

§ 3. Klebonas turėtų to prašantiems tikintiesiems ar kunigams leisti švęsti šia ypatingąja forma ir ypatingomis progomis, kaip antai, sutuoktuvės, laidotuvės, ar proginiai šventimai, pavyzdžiui, piligriminės kelionės.

§ 4. Kunigai, besinaudojantys pal. Jono XXIII Mišiolu, turi būti tinkami ir neturėti teisinių kliūčių.

§ 5. Bažnyčiose, kurios nėra nei parapinės, nei konventinės, minėtąjį leidimą duoda bažnyčios rektorius.

6 str. Mišiose, švenčiamose pagal pal. Jono XXIII Mišiolą dalyvaujant tautai, skaitinius galima skaityti vietine kalba, naudojantis Apaštalų Sosto pripažintais leidimais.

7 str. Jei kokia nors tikinčių pasauliečių grupė, apie kurią kalbama 5 str. § 1, negavo klebono leidimo, ji apie tai turi pranešti vyskupijos vyskupui. Vyskupas primygtinai raginamas jų pageidavimą išklausyti. Jei jis tokiu šventimu pasirūpinti negali, šiuo reikalu reikia kreiptis į Popiežiškąją Ecclesia Dei komisiją.

8 str. Vyskupas, norintis pasirūpinti tokiais tikinčių pasauliečių prašymais, bet įvairių priežasčių trukdomas tai padaryti, reikalą gali patikėti Popiežiškajai EcclesiaDei komisijai, kuri jam patars ir padės.

9 str. § 1. Klebonas, viską gerai apsvarstęs, gali leisti naudotis senesnėmis apeigomis teikiant Krikšto, Santuokos, Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentus, jei taip elgtis skatina sielų gerovė.

§ 2. Vyskupams suteikiama galia švęsti Sutvirtinimo sakramentą naudojantis senuoju Romos pontifikalu, jei taip elgtis skatina sielų gerovė.

§ 3. In sacris constitutis įšventintiems dvasininkams taip pat leidžiama naudotis pal. Jono XXIII 1962 m. paskelbtu Romos brevijoriumi.

10 str. Vietos ordinarui, jei, jo akimis, tai atrodo naudinga, leidžiama, laikantis 518 kanono, įsteigti personalinę parapiją šventimui pagal senesniąją Romos rito formą arba, laikantis teisės normų, paskirti rektorių arba kapelioną.

11 str. 1988 m. Jono Pauliaus II įsteigta Popiežiškoji EcclesiaDei komisija (5) toliau vykdo savo užduotį.

Šios komisijos forma, pareigos ir veikimo normos yra tokios, kokių pageidauja popiežius.

12 str. Ta pati komisija, be jau turimų galių, taip pat vykdys Šventojo Sosto valdžią, prižiūrėdama, kaip šių nurodymų laikomasi ir kaip jie taikomi.

Bibliografija

  • BENEDIKTAS XVI, Apaštališkasis laiškas „motu proprio datae“ SUMORUM PONTIFICUM, Bažnyčios žinios nr. 13–14 (2007).

  • GITTON, J, „Interviu dans l’Express“, 11-17 juillet 1977.

  • LAFAGE, F. „Du refus au schisme, le traditionnalisme catholique“, Paris, Ed. du Seuil, 1987.

  • LEFEBVRE, M. „Mes quarante ans d’épiscopat, in Fideliter nr. 59, 1987, p. 54–59.

  • MARTIMORT, A.G, „La réforme liturgique incomprise, L’ordo missae face aux controverses et aux dissidences », in La maison-Dieu n. 192 (1992), p. 79–119.

  • PASQUALETTI, G. art. „Réforme liturgique“ in Dictionnaire encyclopédique de la Liturgie t. II, Brepols, 2002, Belgium, p. 284–297.

  • PAULIUS VI, Bendroji audiencija, 1965 saus. 13 d.

  • PAULIUS VI, apaštalinis laiškas motu proprio forma „Ministeria quaedam“, 1972 m. rugpj. 15 d.

  • PERRIN. L, „L’Affaire Lefebvre“, Paris, Cerf, 1989.

  • RATZINGER. J, Communio 1977/6, p. 39–49.

  • ROMOS MIŠIOLAS, Lietuvos vyskupų konferencijos leidinys, Kaunas-Vilnius, 1987.

  • ŠV. MIŠIŲ TVARKA pagal 1962 metų Romos Mišiolo apeigas, Arche, Vilnius, 2011.

1Bendroji audiencija, 1965 saus. 13 d.

2Concilium vadovas šį laišką parašė 1965 m. birž. 30 d., Žr. PASQUALETTI, G. art. „Réforme liturgique“ in Dictionnaire encyclopédique de la Liturgie t. II, Brepols, 2002, Belgium, p. 295.

3Plg. MARTIMORT, A.G, „La réforme liturgique incomprise, L’ordo missae face aux controverses et aux dissidences », in La maison-Dieu n. 192 (1992), p. 80.

4Plg. Ten pat. p. 81.

5Plg. LAFAGE, F. „Du refus au schisme, le traditionnalisme catholique“, Paris, Ed. du Seuil, 1987, p. 56–65.

6 Documentation catholique 64 (1967), 507.

7Plg. MARTIMORT, A.G, op. cit, p. 88.

8Nancy diocezijos pareiškimas in Documentation catholique 67 (1970), p. 595.

9Plg. MARTIMORT, A.G, op. cit, p. 88.

10Plg. LAFAGE, F. op. cit, p. 94–103.

11Išsamiau apie tai LAFAGE, F. op. cit, p. 73–86.

12Plg. MARTIMORT, A.G, op. cit, p. 90.

13Plg. Ten pat. p. 90.

14Plg. LEFEBVRE, M. „Mes quarante ans d’épiscopat, in Fideliter nr. 59, 1987, p. 54–59.

15Plg. LAFAGE, F. op. cit, p. 91. Taip pat in Fideliter nr. 59, rugsėjis-lapkritis, 1987, p. 60–61.

16Plg. LAFAGE, F. op. cit, p. 88.

17Plg. PERRIN. L, „L’Affaire Lefebvre“, Paris, Cerf, 1989, p. 25.

18Plg. Ten pat. p. 121–122.

19Suspenduotas a divinis kunigas nebegali administruoti sakramentų.

20Plg. Documentation catholique 73 (1976), p. 810–815.

21GITTON, J, „Interview dans l’Express“, 11-17 juillet 1977, p. 70.

22Citata paimta iš Documentation catholique 73 (1976), p. 1059.

23Plg. MARTIMORT, A.G, op. cit, p. 99.

24LEFEBVRE, M. in Trenta giorni, juillet 1989, p. 20. Martimort’as teigia, kad į šiuos žodžius reikia pažvelgti kritiškai, nes jie yra vyskupo interpretacija, bet to jie pasakyti net 12 metų po susitikimo su popiežiumi. žr. MARTIMORT, A.G, op. cit, p. 99.

25Citata paimta iš Documentation catholique 77 (1980), p. 307.

26Notitiae 17, 1981, p. 588–611.

27Tai Campos diocezijos vyskupas Brazilijoje Antonio de Castro Mayer, kuris 1988 m. dalyvavo schizmatiniuose vyskupų šventimuose. žr. MARTIMORT, A.G, op. cit, p. 100.

28Communio 1977/6, p. 39. Puslapiai cituojami pagal prancūzišką leidinio variantą.

29Ten pat. p. 42.

30Ten pat. p. 45.

31Plg. Ten pat. p. 45–46.

32Ten pat. p. 44.

33Ten pat. p. 43.

34Trenta giorni, 1989 m. p. 51.

35Plg. MARTIMORT, A.G, op. cit, p. 105–108.

36Plg. PERRIN. L, op. cit, p. 34.

37Tekstas paskelbtas dienraštyje Trenta giorni, 1987 m. lapkritį, p. 10–11.

38Documentation catholique 85 (1988), p. 733–740.

39Jo parašytas laiškas 1987 m. rugpj. 29 d. žr. Documentation catholique 85 (1988), p. 733–734. Šiame laiške vyskupas patikslino, kodėl ėmėsi vyskupų konsekravimo: „Esminis šio perteikimo tikslas yra suteikti kunigystės malonę, idant būtų tęsiama Šv. Mišių tikroji Auka ir suteikti sutvirtinimo sakramento malonę vaikams ir tikintiesiems, kurie jūsų to prašys“.

40Documentation catholique 85 (1988), p. 788–789.

41Plg. MARTIMORT, A.G, op. cit, p. 111.

42Siekusiems kunigystės, Bažnyčia gana anksti nustatė visą eilę specialaus rango institucijų, padalintų į dvi dalis: „Mažieji ordinai“ (lot. ordines minores) ir „Didieji ordinai“ (lot. ordines maiores). „Mažieji ordinai“ – durininkas, skaitovas, egzorcistas ir akolitas – sudarė pirmąją kunigystės pakopą. „Didieji ordinai“ buvo subdiakonystė, diakonystė ir kunigystė. Prieš pat Vatikano II Susirinkimą vyskupai siūlė permąstyti „Mažuosius ordinus“ ir subdiakonystę. Paulius VI apaštališkame motu proprio laiške „Ministeria quaedam“ (1972 m. rugpj. 15 d.) pirmiausia nutarė panaikinti ištarmę „mažieji ordinai“, o jų suteikimas vadintinas ne pašventinimu (lot.„ordinatio“), bet institucija (lot. „institutio). Visi jie jau vadintini „tarnystėmis“. (lot. ministerio). Per tai aiškiau pasimatė skirtumas tarp to, kas teikiama tik klerams ir to, ko prašoma pasauliečių, nes tarnystės gali būti suteiktos ir pasauliečiams vyrams. Šios tarnystės paliktos tik dvi: skaitovo tarnystė ir akolito tarnystė. Popiežius nusprendė panaikinti tonsūrą, o kleru (dvasininku) žmogus tampa tik nuo diakonystės šventimų. Siekiant kunigystės, reikia pirmiau gauti skaitovo ir akolito tarnystes. Subdiakonatas panaikinamas. (Plg. Paulius VI, apaštalinis laiškas motu proprio forma „Ministeria quaedam“, 1972 m. rugpj. 15 d.)

43Plg. Documentation catholique 87 (1990), p. 880.

44Žr. Bažnyčios žinios nr. 13–14 (2007).