Ar iš tiesų kuo daugiau vaikų reiškia geriau?

Turiu devynis vaikus ir rašau katalikiškai auditorijai. Šie du mano gyvenimo faktai atskleidė man daugybę mitų, kurių įsitvėrę laikosi katalikai, kada kalbama apie gausias šeimas.

Mitai, su kuriais susidūriau, kyla iš dviejų šaltinių: gera linkinčių, tačiau klaidingų katalikų liaupsių ir gera linkinčių bet klaidingų katalikų broliškų pastabų.

Leiskite paaiškinti...

1 mitas: tiktai didelės katalikų šeimos gyvena pagal Bažnyčios mokymą.

Kai 1999-aisiais Ricky Martino daina „Livin‘ the vida loco“ (Gyvenant beprotišką gyvenimą) visur skambėjo per radiją, šį žodžių junginį perfrazavus į „Livin‘ the Vitae Humanae“ buvo mėginta paversti didelių šeimų lozungu. Nors tai nepavyko, tačiau implikacija buvo aiški: galima pasakyti, kas gyvena pagal Bažnyčios Humanae Vitae mokymą, nukreiptą prieš kontracepciją, – tiesiog suskaičiuojant jų vaikus.

Tačiau paprasčiausiai tai nėra tiesa. Kai kurios poros, absoliučiai atviros gyvybei, turi nedaug vaikų arba nė vieno. Kita vertus, esama porų, kurios aktyviai saugosi nėštumo, tačiau turi keletą vaikų. (Prisimenu pokalbį su viena pora, kuri savo vaikus įvardijo taip: prezervatyvo nesėkmė, spiralės nesėkmė, kempinėlės nesėkmė...viskas baigėsi tuo, kad ši pora kontracepcijos apskritai atsisakė.)

Kitų žmonių motyvai bei gyvenimo istorijos mums yra užversta knyga. Mes negalime žinoti kitų įsitikinimų ar biologijos, taip pat neturėtume to nė bandyti.

2 mitas: didelės šeimos savo vaikus traktuoja kaip „medalius“.

Iš tiesų katalikų sluoksniuose didelės šeimos gali pasirodyti arogantiškos ir išskirtinės, kadangi atrodo, jog jos save laiko pranašesnėmis nei kitos.

Žinau, iš kur tai kyla. Tėčiai, kalbėdami apie savo vaikus, giriasi: „Tai ne lenktynės, tačiau aš jose laimėčiau!” Mamos švyti pasididžiavimu, kai sekmadienį jų atžalos užima visą klauptą bažnyčioje.

Tačiau, mano nuomone, tai nėra gausios šeimos mamos ar tėčio elgesys. Tai tik paprasčiausias mamos ar tėčio elgesys, tačiau, kalbant apie didelę šeimą, jis tampa matomas kitaip.

Pažįstu tėčių, turinčių du vaikus, kurie itin didžiuojasi tuo, jog turi ir sūnų, ir dukrą. Arba du sūnus ir dvi dukras. Pažįstu mamų, kurios sekmadienį bažnyčioje, matydamos vieną ar du išsipuoštus savo vaikus, švyti lygiai taip kaip ir turinčios dvylika.

Galbūt šis mitas įsigalėjo dėl pasididžiavimo didele šeima „komercializacijos“. (Duggarų šeimos, auginančios 19 vaikų, realybės šou, rodytas per vieną JAV televizijos kanalą, ir kiti.) Taigi žmonėms ima atrodyti, kad didelės šeimos yra kažkuo kitokios. Galbūt dydis patraukia dėmesį? Iš tiesų  milžiniški automobiliai ir drabužių stirtos bei mašinėle kirpti plaukai daro įspūdį. Tačiau kiek man pačiam teko patirti, visi tėvai savo vaikus laiko šauniausiais, nepaisant jų skaičiaus.

Taigi mums visiems praverstų šlakelis kuklumo.

3 mitas: didelės šeimos yra neplanuotos.

Šis mitas prieštarauja mitui Nr. 2, tačiau, kaip pastebėjau, jie puikiai gali tarpti drauge.

Popiežius Pranciškus sukėlė bangas, pasakydamas: „Kai kas mano... kad norėdami būti geri katalikai, turime daugintis kaip triušiai. Ne. Tėvystė turi būti atsakinga!”

Po keleto dienų jis savo pastabas papildė pagirdamas gausias šeimas, tačiau, manau, kad Pranciškus visu tuo bandė pasakyti du dalykus: 1) kad sekuliarusis pasaulis žinotų, jog katalikai neprivalo turėti tiek vaikų, kiek tik įmanoma; 2) kad katalikiškas pasaulis žinotų, jog Bažnyčia nereikalauja didelės šeimos iš tų, kurie neįstengia jos išlaikyti.

Yra įmanoma planuoti gausią šeimą atsakingai. Maitinimas krūtimi gali nesunkiai tapti natūraliu būdu siekiant didesnių tarpų tarp gimimų. Pažįstu nemažai didelių šeimų, kurių dauguma, atrodo, ir planavo tiek vaikų, kiek jų šiandien turi.

4 mitas: mūsų šeimos dydis mus apibūdina.

Galiausiai manau, kad apskritai polinkis skirstyti žmones pagal šeimos dydį yra niekam tikęs. Man nepatinka jausti spaudimą dėl savo vaikų skaičiaus – tiek tų, kurie galvoja, jog aš pernelyg apsunkinu planetą; tiek manančių, kad taip aš siekiu „pasirodyti“. Lygiai taip pat aš nenoriu, kad ir kiti jaustų spaudimą  dėl mano didelės šeimos.

Šeimos dydis iš tiesų neturi jokios reikšmės. Patys žymiausi žmonės išganymo istorijoje – Joachimas ir Ana bei Juozapas ir Marija – turėjo tik po vieną vaiką. Didieji JAV vyrai nuo George‘o Washingtono iki Louie Armstrongo apskritai neturėjo vaikų. Jau nekalbant apie visus tuos tikinčiuosius pradedant Jėzumi Kristumi ir baigiant Motina Terese.

Taigi kviečiu nebūti nei puolančiais, nei ginančiais, kada kalbama apie šeimos dydį. Mano šeimos dydžio moto yra gyventi ir leisti gyventi.

Muzikanto Bobo Dylano žodžiais: „Aš neketinu su tavimi rungtyniauti, tave mušti, sukčiauti ar su tavimi bjauriai elgtis, tave menkinti, klasifikuoti, analizuoti ar kategorizuoti...Aš tik noriu su tavimi draugauti.“

Vertė Jurga Žiugždienė