Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi Fjūčer: novelės. - V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. - 160 p.

Dvi rašytojos – Laura Sintija Černiauskaitė ir Renata Šerelytė – pristato dabartinėje mūsų literatūroje nedažną atvejį. Jos parengė knygą „Hepi Fjūčer“, sudarytą iš aštuoniolikos novelių: autorės draugiškai pasidalijo – po devynias. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2015 m.) Pavadinimas intriguoja savo pašaipiu tonu (ak, ta laiminga ateitis). Dviguba autorystė turi  privalumų,  bet ir pavojingumų. Gali pernelyg skirtis novelių turinio intencijos, meninė forma, apskritai tame gyvenimo veidrodyje, kurio vaidmenį atlieka literatūra, galima  žiūrėti į skirtingas puses ir regėti visai negiminingus reiškinius, daiktus ir žmones...

Taip neatsitiko. Knygoje stebėtinai sutampa autorių dvasinės aspiracijos, netgi giluminė stilistika. Abi rašytojos išlaiko tik joms būdingą rašymo manierą, tuo intriguodamos ir žavėdamos skaitytojus. Jos tarsi stovi greta ir įdėmiai žvelgia į gyvenimo veidrodį iš šalies, kaip dvi raganos-regėtojos, o tai neįmanoma žmogui, veidrodyje reginčiam tik save: gražuolį frantą arba  atvirkščiai – kompleksų kamuojamą individą.

Kas vienija Laurą Sintiją ir Renatą, pasinėrusias į literatūrinės išmonės ir vaizduotės pasaulį? Novelių veikėjų žmogiški paklydimai, kuriuos tyrinėja abi autorės. Sparti visuomenės bendrabūvio kaita, tiksliau – žmonių susvetimėjimas. Biurokratinės valdininkijos išsikerojimas.  Tuos paklydimus gyvenimo veidrodyje, kuris šiuo kartu yra proza,  jos išryškina skirtingomis literatūrinėmis priemonėmis. Vos apčiuopiamo, trapaus  liūdesio, sumišusio su aitria ironija,  sklidinos L. S. Černiauskaitės novelės. Fantastinės išmonės meistrė R. Šerelytė pademonstruoja iki tol jos kūrybai nebūdingą sarkazmą, paliudydama, kad tampa Vytautės Žilinskaitės įpėdine. Tik kitas laikmetis diktuoja kitus siužetus ir šiek tiek kitokias literatūrines priemones. Rašytojų satyrikių mūsuose yra reta, kaip, beje, ir vyrų satyrikų, nes humoras ir satyra yra bene sunkiausiai įveikiami žanrai.

Taigi Apvaizda apdovanojo abi rašytojas neeiliniu talentu, kad jos ryškintų mūsų gerus ir blogus darbus ir poelgius, apnuogintų mūsų sielas ir priverstų bent valandėlei susimąstyti: kas esu, kur einu, kokia mano paskirtis čia ir dabar...

Knygą pradeda Laura Sintija pasažu į praeitį, ją pristatydama kaip mažos mergaitės beužgimstantį vaizduotės pasaulį. Novelės „Proprosenelė“ veikėja saulėtą ir vėjuotą vasarą, kai kamuoliniai debesys danguje išpiešia neregėtus gamtovaizdžius, fantastiškas pilis ir dvarus, mamos pasiųsta eina į krautuvę nupirkti druskos. Toks proziškas reikalas, bet pakeliui į parduotuvę pasuka pro buvusio dvaro griuvėsius. Juk tai taip romantiška – pelėsiais ir kerpe apaugę buvusieji rūmai... (Tokių dar pilna mūsų  jau ketvirtį amžiaus laisvoje Lietuvoje.) Ir pirmiausia  pamato  ant didžiosios menės slenksčio tris šviežias žmogaus išmatų lazdeles. Ant išmatų tupi mėsinga žalia musė. Vaizdelis nupurtantis, keliantis pasibjaurėjimą, bet mergaitę pagauna vizija – mažutė grafienė su milžinišku žiedu išnyra iš alyvų krūmo ant žvilgančio žirgo. Prasideda jų dialogas. Buvusio dvaro šeimininkė ją nugabena į rūmus, aprodo sales ir leidžia paregėti buvusią prabangą. Žinoma, tai buvo tik sapnas, kai, prisnūdus akimirkai, vaizduotėje iškyla žmogui būdingas grožio troškimas... Novelę autorė užbaigia lemtingu jai pačiai sakiniu. „Pirštų galiukuose jau jutau bundančią raganos galią. Parašyta 2006, pavasaris Bukiškėse, beatplaukiant Gelminei“.

Antroji novelė „Giminės šaknys“ – Renatos Šerelytės, kurios kūryba pasižymi virtuozišku pasąmoninių blyksnių ir realios tikrovės supynimu. Čia jau neaptiksi nostalgiškai žavios mažosios proprosenelės. Čia siužetą užvaldo fantasmagoriška būsimos mūsų ateities vizija. Mažametis vaikelis  samprotauja kaip persenęs šungrybis, ir tai suteikia novelei kraupoko prieskonio. Mat, šis vaikas yra ne buvusio komunizmo, ne dabartinio kapitalizmo, o būsimo „humanizmo“ augintinis. Siužetas nesudėtingas: vaikelio, laikančio save  tikru humanistu, naujosios ateities žmogumi – o tokie nepripažįsta jokių sentimentų kultūrai, meilei, atjautai – išmąstymai apie senelį, modifikuotą į runkelį, kurį jo vaikai, taip pat modifikuoti, tik jau stipriau, parsivežė iš kaimo ir pasodino į vazoną. Mat, jie dar turėjo lašelį gailesčio. O senelio vaikaitis jau buvo net ne hibridas – tokie hibridai dar jaučia simpatijų kultūriniam paveldui – o naujosios ateities vaikas, kone steriliai „humaniškas“, taigi asmenybė, kurią sudaro vien tik intelektas. Jokių sentimentalių priemaišų. „Žmogiškumas be priemaišų – nuostabiausias dalykas šiame pasaulyje. Tyras kaip kristalas, nepažeidžiamas ir negailestingas, – šalta žvaigždė visatos pakrašty“, – baigia baugiąją novelę  Renata Šerelytė. Parašyta 2014, kovo 5 d., vaizdas pro langą į pliką psichiatrijos klinikos sodą.

Satyros žanras, kuris nesyk blykstelėdavo ankstesnėse jos knygose, „Hepi fjūčer“ novelėse įgauna pagreitį. Jau pats knygos pavadinimas skaitytojui perša mintį, kad jis neturi laukti lengvo noveliško pasiskaitymo.  

L.S. Černiauskaitė ir R. Šerelytė nardo po siužetų vandenyną, kuriame veisiasi pažeistos sielos žuvys. Vieni piktybiškai pažeisti, kiti gyvenimo aplinkybių priversti, kamuojami nevisavertiškumo kompleksų. Skaitytojui ši novelių knyga nėra lengvas pasivaikščiojimas lyriškomis ar nostalgiškomis prisiminimų alėjomis. Joje įspausti prievartos, nuosmukio, skausmo, sielvarto, nemeilės ženklai. Ar tai postsovietinės visuomenės virsmas irgi į savotišką hibridą, kuriame dar išlikę buvusieji bendruomeniškumo, bičiulystės, atjautos pėdsakai. Bet jos individualistiniai principai veda į šaltą susvetimėjimą, į žmonių nusigręžimą vieni nuo kitų, nemeilę silpnesniam, vargingesniam...

Grįžtant prie Renatos Šerelytės satyrinių, fantasmagoriškų novelių (jau minėjau, kad ji tiesiog maudosi savo vaizduotės ir pastabumo gyvenimui bangose), noriu tikėti, kad po Vytautės Žilinskaitės, kuri šiemet švenčia savo 85-mečio jubiliejų, ateina ne mažiau aktualizuojanti mūsų gyvenimo bjaurastis satyrikė, su jai būdingu žodynu, fantastinių potėpių ir tipų atspalviais. Kaip mums pažįstamas ponas P. iš novelės „Nepaprastas žmogus“... Kurgi ne. Būdamas partijos, siekiančios tikrovėje net nesapnuojamo populiarumo, mokančios gudriai vilioti į savo tinklus mažas rinkėjų žuveles, jis „tiesiog nekentė jų ir troško didingo, nekasdieniško ir gal net nežmoniško nepaprastumo“. Smagu skaityti, kas jam atsitiko naktinėjant tarp dviejų partijų būstinių...

O Laura Sintija Černiauskaitė... Subtilaus psichologinio at(si)vėrimo meistrė. Jos novelių dažna herojė moteris, besidaužanti į gyvenimo paspęstus tinklus, išgąstingai bėganti nuo žiaurokos tikrovės į savo susikurtą pasaulį. Arba nesavarankiškumo kompleksų kankinami vyrai. Novelės „Nekaltutis“, „Pražuvęs kūdikis“ bene ryškiausiai atspindi gležną ir drauge tvirtos šerdies moterį, genamą per gyvenimą atsitiktinumų vėjo. Tekstai prisodrinti tikslių psichologinių ištarmių ir nuovokų, juose jauti tą „raganos galią“‘, apie kurią autorė užsiminė pirmosios novelės pradžioje. Autorė juose augina įtampą, kuri pagauna skaitytoją, nenuspėjantį veikėjų veiksmų atomazgos. Tik nujaučiantį tų vienišų vyrų ir moterų meilės troškulio gilybę,  vienatvės nykesnį ir pa(si)žeminimo siaubą.

Puikus abiejų viršelių meninis sumanymas (dailininkė Deimantė Rybakovienė). Pirmajame – dvi susimąsčiusios, išplėstomis akimis į save ir tą (ne)laimingą ateitį  įsigilinusios moterys rašytojos; ketvirtajame –­ jos tos pačios ir jau nebe tos. Abiejų šypsenos paslaptingos, primerktos akys vylingai  juokiasi  iš šito gerai joms pažįstamo ir vis dėlto mielo pasaulio.