Taip ir neišmokau rašyti ilgų, protingų ir vingrių straipsnių. Nėra ko stebėtis, nes mintys niekada ir nesklandė Everesto aukštyje. Antra vertus, gyvenimas yra paprastas kaip daugybos lentelė, tad man tų mąstymo stratosferų kol kas neprireikė. Esu tikra, kad daugumai irgi. Kiti apsimeta esą sokratai, o dar kiti jais iš tikrųjų yra. Tylomis galvoju, kad pastariesiems gyventi sunkiau. Čia jau ne daugybos lentelė, o povandeninis atominis laivas. Man labiau patinka tai, kas paprasčiau. Kai pradėsi darbuotis smegenimis artimoje virimui temperatūroje, netrukus suprasi, kad išplėtota mintis niekada negrįžta į pradinę dimensiją. Todėl jos geriau neplėtoti. Jei norite, plėtokite, tai jūsų reikalas. O aš kol kas stabtelėsiu ties smulkiais gyvenimo epizodėliais. Iš jų savaime susidėlioja mozaika, kuri (kad ją kur devynios!) vis vien kaišioja galvon visokios mintijimo smulkmės.

* * *

Papasakotas nutikimas. Štai Plungėje, Oginskių rūmų parke gidė dėsto autobusiniams ekskursantams kauniečiams pažintinės programos dalį. Įsijautusi. Dvi ekskursantės gydytojos pastebi, kad netoliese ant suoliuko guli gal 17–18 metų vaikinukas, o keli draugai stengiasi jį pakelti ir pastatyti ant kojų ar bent pasodinti. Nesėkmingai. Gydytojos prieina. Jaunuoliai blaivutėliai ir neapkvaitę, tik tas ant suolelio, pasak daktarių, „visiškas makaronas“, „reanimacijos pacientas“. Pulsą užčiuopia, bet silpną. Bičiuliai sutrikę, nežino ką daryti. Sako: „Jis čia pat gyvena, nešime jį namo.“ Gydytojos grįžta prie grupės ir sako gidei, kad vaikinukui skubiai reikia kviesti „greitukę“. Gidė atšauna, jog tada tektų laukti medikų prie parko vartų, tai užtruktų, todėl suirs grafikas. Girdi, jei jos nori, tegu pasilieka, bet tada „iškris iš ekskursijos“, be to, į Kauną reikės grįžti maršrutiniu autobusu už savo pinigus. Gydytojos ir vienas iš kadaise buvusių Kauno vicemerų nusprendžia toliau apžiūrinėti parką „su grupe“, nes negi paskui keliausi į Kauną savo pastangomis. Ir pažintinės programos dalis prapuls, ir dar bilietą pirk... Vaikinuką ant suolelio palieka.

Visi trys sakosi esą katalikai. Dėl gidės – nežinau.

Kai išklausiusi pasakojimą pasiekiau sprogstamąją būseną, sulaukiau pasipiktinimo. „Su grupe“, „Atsilikti nuo autobuso“ ir pan. Tataigi.

* * *

Nei toli, nei arti, o mano mylimame Žaliakalnyje šnekučiuojamės su dviem studentais. Abu tokie teigiami, kad man akys nušvinta ir pasijuntu laiminga kaip vieversėlis. Senas vieversėlis. Taip ir jaučiuosi, kol kalba nenuvinguriuoja knygų skaitymo link. Štai tada ir paaiškėja, jog mano smegenys visai apdulkėjusios. Sužinau, kad knygos yra niekai. Na, nebent elektroninis variantas, kurį patogu naudoti (!) lėktuve ar šiaip kelionėje. Bandau švelniai aiškinti, kas yra knyga. Primenu, kad be autoriaus prie jos gimimo prisidėjo redaktorius, korektorius, dailininkas, maketuotojas, spaustuvininkai, knygrišiai. Kalbu apie popierių, šriftą, verčiamų puslapių šlamesį, knygos kvapą. Atsargiai užsimenu ir apie žmogaus smegenis, kurios vienaip priima tekstą popieriuje ir, deja, visai kitaip elektroniniame ekrane. Savaime aišku, lieku nesuprasta. Abu (gabūs, kas be ko!) studentai persismelkę dygliuotu kapitalizmu taip, kad, jų nuomone, jaunas žmogus turi būti puikiai paruoštas profesionalas, komunikabilus ir motyvuotas (?!). Visa kita – niekai. Ir kas man belieka? Kas beliko, tą ir padariau. Griežtai, kaip anglų šaulių pulko kapitonas Indijoje maždaug 1909–1912 m. nukirtau: neskaitantis knygų žmogus palengva virsta, na gerai jau, panašėja į beždžionę. Jei norite mandagiau, prašau: knygų neskaitantis žmogus išvirsta į biologinę substanciją.

Čia buvo apie jaunus inteligentus. Vyresni – kita simfonija, neretai irgi tragiška. Kai kada tai ir ne simfonija, o jau requiem.

* * *

Lietuvos piliečiai yra kovotojai. Ne kariai, bet būtent kovotojai. Prieš ką ir su kuo tik mes nekovojame! Beveik prieš visus ir viską. Jei paklaustumėte: o už ką kovojame? Hm... Už tautinę savastį, ekologiją, saugų eismą ir... Ką gi daugiau? Nežinia. Kažin kodėl lengviau mums sekasi kryžiaus žygiai prieš girtavimą (kol kas pralaimime), rūkalius (visiškas krachas!), skalūnų dujų žvalgybą (pergalė vos ne kaip Žalgirio mūšyje), savo pačių išrinktą valdžią (laimėjimai migloti) ir t. t.

Taip ir maga apsistoti ties kulkas liejančiais kovotojais prieš alkoholį ir rūkalius. Beje, pastarieji diskriminuojami tokiu plačiu frontu, jog nebeaišku, ar nepadaugės savižudybių skaičius, nes reikalai krypsta absurdo link. Net kūdikiui aišku: tokie kovos būdai neefektingi. Netgi sukelia šaipymąsi. Ir kodėl sveikatos (dorybių irgi) generolams nuodugniau nepasiskaičius apie didį žmogų, mėgusį šampaną ir rūkiusį cigarus, tačiau sugebėjusį išblaivinti tuo metu visai prasigėrusį (pragirdytą!) Lietuvos kaimą – vyskupą Motiejų Valančių? Jis nešūkavo iš ambonos apie alkoholio žalą, kas ir taip visiems žinoma. Išmintingas, Aukščiausiojo apdovanotas ypatingomis smegenimis vyskupas ėmėsi visai kitokių priemonių. Sakysite: tada buvo kiti laikai. Visada yra kiti laikai ir reikia ieškoti jiems tinkamų priemonių. Žaviuosi didžiuoju žemaičiu ir galvoju, kad vyskupo Valančiaus pamokos visiems laikams išlieka klasika. Tik kas iš to, jei nenorime jų išmokti.

* * *

Netoli Kauno, gana judriame kelyje, vairuojančią pusamžę ponią ištinka bėda: sprogo padanga. Plačiai žinoma, kad moterys automobilių ne tik nemoka taisyti, bet ir jų „gelbėti“. Kur jau ten šešiasdešimtmetei moteriškei uždėti „zapaskę“! Kelia vargšutė ranką, aš, gretimais sustojusi, irgi keliu, bet automobiliai zvimbia pro šalį. Kas tau stos! Galiausiai stabteli dar neblogas, visai nenudrengtas Audi. Abu išlipę vyrai antrosios amžiaus grupės, t. y. 45–50 metų. Pasikaso pakaušius, pavaikšto aplink, bet didelio entuziazmo gelbėjimo darbams nerodo. Na, manau sau, reikia bandyti kitaip, nes toji ponia jau vos neverkia. Tai ir pagiriu Audi keleivio, po to vairuotojo išvaizdą. Atseit, tokie gražūs vyrai (būtina paminėti ūgį, plaukuotumą, galima pagirti akių spalvą) tai, manau sau, tikrai padės. Abu ima šypsotis ir jau linksta traukti domkratą. Efektui pastiprinti sumenkinu moterišką lytį ir pabrėžiu vyriškosios privalumus beigi viršenybę. Pastarąją ypač akcentuoju. Dabar jau visi šypsosi, ratas pakeistas, spaudžiame rankas. Man dėkodama už dalyvavimą gelbstint iš nelaimės toji ponia atsidūsėdama ir sako: „Mat kaip. Taigi nesusiprotėjau, kad ir namie taip elgtis reikia. Čia aš dėl to grožio.“ „O kelis vyrus namie turite?“ „Taigi keturis: maniškis, du sūnūs ir žentas.“ Sakau: „Ponia, namie nepadės!“

Ir tikrai nepadės. Ypač jei reikia keisti durų spyną.

* * *

Gal ir nedera tokį dalyką pasakoti, nes lyg ir nešvankybė, bet kad labai jau smagu.

Kažkur perskaičiau, nebeprisimenu kur, nes priklausau skaitymo piranijų giminei. Bet nesugalvojau šito, garbės žodis! Tikrai apie tai skaičiau.

Karlas Marksas paskutinius „Kapitalo“ skyrius parašė stovėdamas. Priežastis paprasta: komunizmo idėjų gimdytojui ant sėdynės iškilo skausminga šunvotė. Būdamas darbštus, darbo nepertraukė. Rašydamas stovėjo ir bambėjo: „Atsirūgs jums, buržujai, votys ant mano šiknos!“

Už negražų žodį atsiprašau ir turiu progą priminti, kad oficialus lietuvių kalbos sergėtojų ordinas, pasižymintis griežta regula, šį žodį akceptavo. Man tai aktyviai nepatinka, bet mano gimtoji kalba ne lietuvių (jeigu kas, lenkų), todėl nuolankiai tyliu. Jei būtų japonų, irgi tylėčiau.

* * *

Įsismaginusi prirašiau bala žino ko, todėl bijodama papiktinti skaitytojus dar daugiau, palieku trasą. Šviesoforo sekcija rodo reikiamą kryptį – į dešinę, tad ir pasuku.

Iki kito karto!