EPA nuotrauka

Rugsėjo 5 d. 21 val. Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje, „Sostinės dienų“ metu įvyks Snieguolės Dikčiūtės interoperos „Meilė be mirties smėlynuose“ premjera (režisierė Saulė Degutytė) – tai bendras Lietuvos žmonių su negalia sąjungos ir „Stalo teatro“ meninis projektas, kuriame dalyvauja įvairias negalias turintys artistai ir profesionalūs įvairių sričių menininkai.

Interoperos „Meilė be mirties smėlynuose“ libreto autorius – Gasparą Aleksą ir Violetą Šoblinskaitę Aleksą – kalbina Ridas Viskauskas.

Kuo Jums asmeniškai svarbus šis projektas? Kodėl ryžotės jame dalyvauti? Juk projektą inicijavo ne valstybinis repertuarinis teatras, o ribotus materialinius ir žmogiškus resursus turintys Lietuvos žmonių su negalia sąjunga ir „Stalo teatras“.

Gasparas Aleksa, Snieguolė Dikčiūtė, Violeta Šoblinskaitė

Gasparas Aleksa. Kai susirungia menas ir pinigai (finansinė sėkmė), menas ir racionalusis protas, dažniausiai laimi emocija. Tada imi vadovautis širdimi. Išgirdę Danielių Jurevič, dainuojantį Maironio eilėraštį ,,Išnyksiu kaip dūmas“, buvome pakerėti. Su Snieguole sutarėme, jog reikėtų tokį emocingą dainavimą įprasminti. Nežinau, kuris iš mūsų pirmasis ištarė žodį ,,opera“, tikriausiai kompozitorė.

Danielius – ne profesionalas, be to, suvaržytas sunkios negalios. Todėl nusprendėme rašyti interoperą. Lotyniškasis ,,inter“ geriausiai nusako tą tarpinę būseną, kurioje ir vyksta mūsų kuriamos operos veiksmas: neįgalieji turi pasijusti lygūs sveikiesiems, neprofesionalai dirbti kartu su profesionalais ir emocine išraiška jiems prilygti.

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Keliolika metų intensyvaus bendravimo su neįgaliaisiais, pažintis su kompozitore Snieguole Dikčiūte, „Stalo teatro“ režisiere Saule Degutyte, aktoriais Sauliumi Čėpla, Dariumi Rakausku… Visa tai formavo naują požiūrį į žmones su kitokiu kūnu, į jų integraciją pasaulyje, pagaliau į meno galimybes.

Kaip bendradarbiavote su kompozitore ir muzikos terapeute Snieguole Dikčiūte? Ar lengvai radote bendrą kalbą?

G. A. Mano rūpestis buvo siužetinė spektaklio linija. Iš pradžių buvau sumanęs platesnį interoperos diapozoną. Vėliau teko sumažinti veikėjų, kad kūrinys būtų mobilesnis, pigiau kainuotų kelionės po Lietuvą ir svečias šalis. Viską derinau su kompozitore. Man su Snieguole susišnekėti lengva, nes mūsų pasaulėjauta panaši, be to, tai ne pirmas mūsų bendras darbas.

V. Š. A. Snieguolė – ne vien originalių idėjų sumanytoja, bet ir mokantis kitus uždegti žmogus. Su ja dirbti lengva, net tuomet, kai sunku. Kuriant interoperą teko įsiklausyti į kompozitorės pastabas, kai kuriuos tekstus kurti iš naujo. Procesas vyko intensyviai.

Du libreto autoriai – retas atvejis… Kaip skirstėtės „darbą?

G. A. Mudu su Violeta sieja gyvenimo bendrystė. Esame išsiugdę ir bendro darbo įgūdžius. Sunkiausia – pradėti rašyti, nes kai tik imiesi plėtoti siužetą, veikėjai pradeda gyventi savarankiškai ir nenustygsta, kol išsipildo ne tiek autoriaus, kiek jų pačių svajonės.

V. Š. A. Pradžioje aiškinomės, kokį emocinį krūvį kiekvienas personažas turėtų turėti. Paskui liko labai konkrečios užduotys: arijos, duetai, chorai… Nesikišau į scenarijų, rašiau konkrečius tekstus.

Kokia Jūsų teatrinė patirtis? Gal teko vaidinti ar rašyti pjeses, scenarijus?..

G. A. Esu parašęs kelias pjeses, taip pat teko skaityti savo poezijos tekstus Snieguolės Dikčiūtės misterijoje ,,Prabudimai“, žodžio ir muzikos spektaklyje ,,Rupūžio giesmių interpretacijos“.

V. Š. A, Esu nemažai vertusi teatrui, parašiusi kelias pjeses vaikams. Be šios patirties, manau, būtų buvę neįmanoma dirbti. Interoperos tekstai turi būti ne vien prasmingi ir ne vien tik ,,patogūs“ dainuoti. Interoperoje šalia profesionalų dirba neprofesionalūs aktoriai, tad svarbu, kad tekstas jiems padėtų pasijusti lygiaverčiais, o ir žiūrovas nematytų tam tikrų galimų ,,duobių“.

Meilė be mirties…“ – ši idėja persmelkia visa libretą. Ar nebijote, kad ironijos ir skepsio laikais toks pozityvus požiūris atrodo keistokai? Skaitytojams prasitarsime:judėjimo negalią turintį veikėją Jorį kamuoja meilė sveikai merginai Domilei, o giminių požiūris į negalią, deja, jų jausmų nesutvirtina… Bet abipusė jaunuolių jausmų sumaištis baigiasi… viltingai. Ar tokią poziciją rinkotės sąmoningai? Kodėl? Juk jaunų žmonių jausmų pasaulis – toks netvarus, o dar išbandymai kasdiene buitimi…

G. A. Ironija ir skepsis bejėgiai prieš tikrą meilę. Rašydamas bet kurį savo kūrinį visados prisimenu literatūrologo Alberto Zalatoriaus mintį, jog norint skaitytoją ar klausytoją padaryti sąjungininku, reikia sužadinti jo norą prisipažinti, kad ir jis kaži ką panašiai yra jutęs, išgyvenęs.

V. Š. A. Bijoti mylėti? Bijoti parodyti meilę?

Manau, jog ironijos ir skepsio amžiuje tiesiog būtina duoti žiūrovui alternatyvą. Be to, mūsų herojai myli ne sentimentaliai, ne ašaringai. Jie didįjį savo ,,gyvenimo nuotykį“ išgyvena (bent man taip atrodo) maksimaliai aistringai.

Apie išbandymus kasdiene buitimi interopera, deja, nutyli – ne toks jos tikslas. Kita vertus, kam fantazuoti, kaip Pelenei ir jos Princui, Romeo ir Džuljetai, Tristanui ir Izoldai (jei tik nebūtų žuvę) seksis po dešimties metų? Ta tema parašyti kiti kūriniai.

Pagrindinį Jorio vaidmenį kuria sunkią kompleksinę negalią turintis Danielius Jurevič – palinkėkime jam stiprybės ir pasisekimo. Tai, kad negalią turintį veikėją scenoje „įkūnys“ tikrai kūno bėdų turintis jaunuolis, ir jaudina, ir kelia įvairių klausimų (palaukime premjeros…).

G. A. Stebėjau interoperos generalinę repeticiją. Nenusivyliau. Žaviausia, kad neįgalieji vaidyba nenusileidžia profesionalams. Ypač vyrai – Danielius (Joris) ir Andžejus Matusevič (Velniūkštis Peibelis).

Negalią turintis herojus – dramaturgijoje retenybė (prisimenu kai kurias T. Viljamso, N. Koliados, L. Hallas pjeses…). Šiuolaikinė lietuvių drama kol kas neatsigręžė“ į neįgalų žmogų, nors statistika liudija, jog Lietuvoje gyvena maždaug 267 000 neįgalių žmonių). Kodėl taip yra?

G. A. Popso kultūra ryškiau matoma, nes lengviau ,,suvirškinama“, todėl socialiai sudėtingesnės ir nepatogios temos dažniausiai nutylimos. Šiuolaikinė lietuvių drama vos vos kvėpuoja, nes kūrinių paklausa labai maža. Nyksta ribos tarp autoriaus ir režisieriaus, aktoriaus ir režisieriaus. Visi dabar – menininkai, gebantys interpretuoti.

V. Š. A. Sutikite: kitokio kūno žmonės ne visados yra patrauklūs fiziškai. Gal kartais čia reikėtų ieškoti priežasčių? Nors gal ir ne. Gal per mažai talentų turime? Per mažai gabių neįgaliųjų, kurie gebėtų nenusileisti profesionalams, kurie scenoje dirbtų taip, kad žiūrovas matytų ne negalią, o meistrystę? Nors dabar jau esama ir Lietuvoje puikių kolektyvų, kurių vadovai geba scenoje mūsų trūkumus paversti privalumais.