Amerikiečių rašytojas fantastas Ray Bradbury būdamas vos dvylikos nusprendė tapti rašytoju ir to sistemingai siekė. Būdamas 27 metų išleido pirmąją trumpų apsakymų knygą „Tamsus karnavalas“, o po šešerių metų pasirodęs romanas „451 Farenheito“ bei 1957 išleistas „Pienių vynas“ rašytojui pelnė pasaulinę šlovę. Šalia romanų bei apsakymų, rašytojas taip pat rašė poeziją ir scenarijus kino filmams. Jis taip pat buvo dailininkas ir architektas. Menininko 95-ojo gimtadienio proga skelbiame pokalbį, parengtą pagal skirtingus interviu.

Ar laikote save rašytoju fantastu?

Aš laikau save „idėjų“ rašytoju. Tai šiek tiek skirtingi dalykai. Tokioje literatūroje esama įvairių idėjų: politinių, filosofinių, estetinių. Esu iš svajotojų kategorijos – naujo išgalvotųjų. Tokių žmonių būta jau tuomet, kai žmonės gyveno olose. Tuomet žmonija buvo visiškai primityvi, ieškojo išgyvenimo kelių. Kirvis, peilis, ietis – visa tai buvo fantastika. Mintis užkurti laužą iš pradžių atsirado galvoje, o tik vėliau tapo realybe. Visais laikais buvo žmonių kupinų idėjų, svajotojų, kažką sugalvojančių, sukuriančių, judančių link sudėtingesnių dalykų. Būtent tokių žmonių draugijoje matau ir save.

Ar į trečią tūkstantmetį žiūrite su optimizmu?

Optimizmas pas savaime yra aklas. Kaip, beje, ir pesimizmas. O aš netikiu atsitiktinumu. Žinoma, klysta tas, kas pranašauja greitą pasaulio pabaigą. Tai – aklas pesimizmas. Tačiau klysta ir tas, kuris kalba apie absoliučiai idealų pasaulį. Tai – aklas optimizmas. Aš apskritai netikiu, kad mes trokštame idealo. Mums reikalinga visuomenė, kurioje yra vietos šiurkštumui. Mėgindami visiems sukurti gerą gyvenimą galime jį visiems padaryti labai blogą. Savo esme utopijos žanras – toks įspėjimas žmonėms, kaip ir, tarkime, G. Orvello antiutopija.

Aš gal kalbėčiau apie optimistinę jauseną. Galimybės tam bus tik tuomet, jei mes visi realizuosime genetiškai kiekviename mūsų esantį potencialą. Aš visą gyvenimą, kiekvieną dieną darau tai, ką mėgstu: pildau pasaulį savo idėjomis ir tai man sukuria puikia nuotaiką. Tas, kuris naudoja savo protą, savo gebėjimus, savo genialumą tam, kad pasaulis taptų geresnis, turi visišką teisę optimizmui, tačiau ne aklam, bet besiremiančiam veikla, kūryba.

Ar save bei kitus šiuolaikinius rašytojus, kuriančius fantastiką, laikote moralistais?

Apie save galiu pasakyti, kad, be jokios abejonės, esu moralistas, nes mums sukūrus vis naujų technologinių išradimų iškart iškyla moralės klausimas. Juk iki to laiko, kol naujas išradimas užpildo pasaulį, reikalingi nauji įstatymai, kurie kontroliuoja jo naudojimą. Žinoma, patiems išradimams negalima taikyti moralės sampratos, tačiau kartais, būdai, kurių dėka jie buvo sukurti ar jėga, kuri slypi juose, žmonėms sukelia beprotybę ir pažadina blogį.

Tarp mūsų laikmečio liberalių pažiūrų žmonių yra tokių, kurie tampa demoniškai negailestingi, kai tik sėda už automobilio vairo. Tarp didžiųjų konservatorių – tokių, kuriems užtenka paspausti mygtuką ir jie kaip mat tampa nesulaikomais naikintojais sėjančiais mirtį.

Sykį Los Andželo Menų institute konstruktoriams pasiūliau sugalvoti automobilį, į kurį įsėdusiam vairuotojui nekiltų noro demonstruoti savo meistriškumą. Kaip priversti žmogų nenaudoti maniakinės energijos, kuri slypi sportiniame automobilyje? Štai kur susikerta moralė ir konstrukcija, metalas bei žmogiškasis suvokimas. Štai čia visa tai susitinka, susiduria ir dažnai veda prie griovimo.

Lygiai taip pat, tarkime, ir architektūra yra susijusi ne tik su statybomis, tačiau ir morale. Namai, kuriuos stato dabar ar bus statomi vėliau turėtų būti tokie, kad juose gyvenantys žmonės jaustųsi žmonėmis, o ne įkalintais gyvūnais. Štai kur medžiaga fantastikai...

Na, o kalbant apie kitus rašytojus fantastus, man rodos, kad moraliniai klausimai jiems taip pat yra neišvengiami. Ši problema iškyla iškart, kai tik išradėjui kyla pirma mintis apie naują įrenginį. Dar ilgai iki to, kai traukinys kirto prerijas ir pasiekė vakarinę JAV pakrantę, bet kuris rašytojas, jei tik būtų pasivarginęs apie tai pagalvoti bent valandą, būtų nuspėjęs visas tokio įvykio pasekmes žmonijai. Iš dešimties šiuolaikinių rašytojų fantastų devynis yra moralizuotojaii.

Bet kodėl šiai problemai išreikšti reikalinga fantastika?

Nes fantastika suteikia puikią galimybę naudojantis simbolinėmis reikšmėmis rašyti apie mūsų problemas. Londono rūkai, milžiniški keliai, automobiliai, atominės bombos – žodžiu, labai daug kas nuodija žmonių gyvenimą. Mokslinė fantastika moko mąstyti, o tai reiškia – priimti sprendimu, ieškoti alternatyvų ir grįsti ateities progreso pamatus.

Ar daug to, ką jūs numatėte, tapo tikrove?

Praktiškai viskas, ką aprašiau „451 Farenheite“, išsipildė: televizijos įtaka, vietinių naujienų reikšmė televizijoje, požiūri į švietimą. Tad ką gi turime šiandien? Nemaža žmonijos gyventojų dalis tiesiog nebeturi smegenų. Norčiau tik pabrėžti, kad visa tai rašiau ne tam, kad nuspėčiau ateitį, aš norėjau sutrukdyti tam įvykti...

Jei jums reikėtų prisistatyti skaitytojams, kurie dar negimė šiame pasaulyje, kaip Jūs save įvardytumėte: moksliniu fantastu, fantastų, o gal dar kitaip?

Įsivaizduokime, kad su laiko mašina nukeliauju į praeitį. Bagdade išėjau pasivaikščioti po turgaus aikštę ir žvilgtelėjau į mažytę gatvelę, kurioje sėdi senoliai ir seka pasakas. Štai ten, tarp besiklausančių vaikų ir senų pasakotojų, aš ir norėčiau prisėsti, kad pats papasakočiau kai ateis mano eilė. Juk ši sena tradicija yra nuostabi. Ir jei po šimto metų prie mano kapo ateis berniukas ir pieštuku ant antkapio užrašys: „Čia guli žmogus, kuris sekė pasakas“, aš būsiu laimingas. Nieko daugiau ir neprašau.

Parengė Gediminas Kajėnas