Alfonsas Vilpišauskas „Vasaros drugelių plazdėjimas“, 2011 m. A. Blinstrubaitės-Vasiliauskienės nuotrauka. Nuotraukos šaltinis – kamane.lt

Tapytojas Alfonsas Vilpišauskas (g. 1945 m. birželio 9 d. Savidonių k., Ukmergės r.) šiemet švenčia jubiliejų. Kaune, LDS galerijoje „Meno parkas“, ir Vilniuje, VDA galerijoje „Titanikas“, buvo atidarytos jo personalinės parodos bendru pavadinimu „Dvasinė vienovė“. 

Alfonso Vilpišausko paroda galerijoje „Meno parkas“, Kaune. „Meno parko“ archyvo nuotrauka. Nuotraukos šaltinis – kamane.lt

Nors „Meno parko“ galerijoje rengtoje ekspozicijoje koncentruotasi į paskutiniojo dešimtmečio kūrinius, o „Titaniko“ salėse tapytojo darbai organizatorių pristatomi kaip dailininko tapybos retrospektyva, vis dėlto šias parodas jungia jubiliato „gero paveikslo“[1] paieškos, siekiamybė neįmanomo dailėje ir ekspresyvios tapybos išpažinimas. Todėl visai nesvarbu, ar paveikslas kurtas postudijiniu laikotarpiu tamsiame pusrūsyje (pirmoji Alfonso Vilpišausko dirbtuvė), ar vakar tylioje sodyboje (dailininko mylimiausia kūrybinė vieta – gamtos prieglobstis), jeigu tapytojui jis pasirodo vertas dėmesio, tai nepajudinamai išliks rinktinėje tapybos ekspozicijoje, netgi paveikslo motyvas bus pakartotas daug kartų – minčiai pabrėžti ar atmintinam vaizdui paaštrinti. Tą aiškiai pamatėme ir šį kartą.

Alfonso Vilpišausko paroda galerijoje „Meno parkas“, Kaune. „Meno parko“ archyvo nuotrauka. Nuotraukos šaltinis – kamane.lt

Anksčiau Alfonsas Vilpišauskas retai rengdavo personalines parodas, matyt, tapybinė ekspozicinė satisfakcija būdavo pakankamai pasiekiama kartu su grupės „Angies“ parodomis ar kitokiais spontaniškais susibūrimais (pvz., paroda „Po Dvynių ženklu“, plenerai ar kt.). Bet vieną kartą jo personalinė paroda užgimė labai konceptualiai: daugiau nei prieš dešimt metų dailininkas surengė toje pačioje „Meno parko“ galerijoje tapybos ir piešinių parodą „Sentimentai“ tam, kad užtartų ekspresyvaus tapybos paveikslo reikšmę ir paprastą, neįnoringą iš tapybos darbų ir piešinių susidedančią parodą.

Iš šių dienų žiūrint – labai gerai, kad įvyko tokia vaizdinė dvikova. Tada pamatėme tapybos ir spalvotomis kreidelėmis atliktų piešinių galybę, užtvindžiusią visą galerijos sieną; ne vienas lankytojas juos lygino su vėlyvaisiais išeivijoje kurtais Viktoro Vizgirdos (1904–1993) ryškių spalvų piešiniais. Paroda siekė tapybos ir piešimo reprezentavimo, kitaip būtume ir nepamatę Alfonso Vilpišausko piešinių, eskizų. (Netgi žiūrėdama dabartines ekspozicijas, vis dar ieškau naujausiuose tapybos darbuose atitikmenų tiems nepamirštamiems piešiniams.)

Dailininko piešiniai ryškias spalvas ir nerimastingas struktūras atrado Lietuvos kaimuose, sodybose. Kažin ar kas varžytųsi su juo dėl aplankytų ir nutapytų vietovių skaičiaus: Vyžuonys, Kriukai, Seredžius, Valatkai, Zatyšiai, Skrebiškis, Cimaniūnai, Žemaičių Kalvarija, Rumšiškės, Plateliai ir t. t.

Alfonso Vilpišausko paroda VDA galerijoje „Titanikas“, Vilniuje. A. Blinstrubaitės-Vasiliauskienės nuotrauka. Nuotraukos šaltinis – kamane.lt

Paskutinįjį dešimtmetį vasaromis apsistojęs Šilavoto Davatkyne A. Vilpišauskas ten kuria mistines sodo panoramas, kartais vietoje piešinio iššvirkšdamas dažų tūtelės turinį. Apie 2007 metus sukūręs darbą „Paletė“, kur ir buvo taip panaudoti aliejiniai dažai, jis pakeitė savo darbų manierą išoriškai, bet vis tiek neužsiiminėjo gryna abstrakcija. Lauko ar svirno stogo horizontalės, obelų diagonalės, langinių vertikalės nori nenori išblaško abstrakčią kompoziciją ir priverčia sugrįžti senąją, kadaise arsininkų užkoduotą sodietišką kiemo erdvę į paveikslo rėmus; čia išnyra ir piešinys, ir spalvos, ir iš jų visų susiklostantis, pasikartojantis pats pagrindinis motyvas – gamtos turinys.

Anksčiau esu pavadinusi tapytoją Lietuvos kaimų metraštininku, nes ir pats yra prisipažinęs, kad vasara ir gamtos vaizdai yra jo laikas ir gyvenimas, mat tada tapo, jaučia ir geria tuos potyrius, o po to dar gali tuo gyventi ir žiemos periodu, visa tai savo studijoje permąstydamas.

Alfonsas Vilpišauskas „Saulėlydis rudenį“, 2013 m. A. Blinstrubaitės-Vasiliauskienės nuotrauka. Nuotraukos šaltinis – kamane.lt

Peržiūrėjus retrospektyvą Vilniuje, tarsi pasitvirtina mintis, kad tapybos meistras miesto atmosferoje neatrado jokių „sentimentų“, vertų paveikslo rėmų. Tik iš senesnių darbų galima išskirti keletą interjero motyvų jo studijoje („Nefertitė“, „Natiurmortas su juoda pirštine“) arba autobuso viduje („Kelionė“), taip pat vieniši parodoje ir artimųjų portretai. Tuo tarpu pati didžiausioji tapybos dalis yra skirta ne miestui, o ypatingos vietos ir laiko atradimui gamtoje.

Pasikeitus potėpiams, tiksliau, šalia pastozinių teptuko tepinių atsiradus sunkiems užtėškimams, o kartais ir tūbelės galu padarytų subraižymų vietoje pieštuko ir iššvirkštų dažų reljefo, Alfonso Vilpišausko tapyba išlieka daugiasluoksnė ne tik išoriškai. Pro paveikslo dugną skverbiasi vieni plotai, juos ryškina arba glumina kiti paviršiniai, net blizgantys nesumaišyti dažų sluoksniai, ir taip per faktūrinių formų ir spalvų įvairovės kaleidoskopą įmanoma pamatyti kraštovaizdį visomis spalvomis.

Alfonso Vilpišausko paroda VDA galerijoje „Titanikas“, Vilniuje. A. Blinstrubaitės-Vasiliauskienės nuotrauka. Nuotraukos šaltinis – kamane.lt

Dažnas karštą vasaros dieną lietuviškoje žalumoje neįžvelgia jokių pustonių ar atspalvių, ir greitai įvertina lygumų lenktas linijas, balzgano dangaus plotus su užsilikusiomis šimtametėmis pilkomis ir nulytomis trobelėmis kaip monotoniškus ar nereikšmingus vaizdus. Tačiau pasižiūrėjus į šią tapybą, lietuviškas kraštovaizdis kiekvienam skeptikui pasirodys kaip atogrąžų miškai ar meteorų lietus danguje. Oranžinė, ruda, raudona, geltona, mėlyna, žalia – kiek dar galima sutėkšti į vieną molbertinės tapybos darbą? Bet dažnai paliekamas ir gruntas, ir pirmas sluoksnis, tarsi priminimas, kad iš ypatingų ekspresyvių spalvinių dėmių dėliojamas peizažas visada turės neužbaigtumo.

Nuo „Paletės“ laikų prasidėjęs ryškių, nemaišomų spalvų antplūdis iki šiol siekia pasigauti žiūrovą lygiame lauke, kad jis sukluptų ties tuo lietuvišku kraštovaizdžiu ir įsižiūrėtų, kaip tapybos galia pasireiškia per ryškias taktilines spalvų salas, kurios lipte lipa ant balkšvo ar rudo grunto, ant kartais užsilikusio fone juodo grubaus piešinio, kartais palikdamos ir be dažo vietas, tarsi ribas tarp lygaus ploto ir iškilaus reljefo.

Alfonsas Vilpišauskas „Be pavadinimo“ (2013 m.) ir „Piliarožė darže“ (2013 m.) A. Blinstrubaitės-Vasiliauskienės nuotrauka. Nuotraukos šaltinis – kamane.lt

Santykis tarp lygumo ir iškilumo vis labiau skiriasi, dažų kiekis ant atviros gruntuotos drobės vis didėja ir atrodo, kad tapybos darbas atrandamas tik ilgai akimis dėliojant spalvų masyvus tarsi mozaiką į vieną centrą, į vieną pagrindą, arba, paprasčiau, prisimenant kai kuriuos autoriaus pavadinimus, – į šieno kupetas (bent keletas darbų yra taip pavadinti: „Šieno kupetos sode“, „Šieno kupetos“). Iš tikrųjų dažna paveikslo centrinė dėmė – tai ne kas svetima ar nenumanoma, o senos atvertos langinės, šulinys, obelis ar sunkus stogas, spaudžiantis gilyn į žemes pakiužusią trobelę, kad ir užgožta ši „dėmė“ kitų spalvų ir dydžių, bet suburia visą ką aplinkui. Ryškios spalvos atsikartoja šonuose, jau ką kitą bereikšdamos, iš jų dėliojasi ne tik gamtos fragmentai, bet išgaunamos ir figūros, keisti, bet suprantami pavidalai. Sukuriama iliuzija, kad iš visų spalvų, jų kiekio proporcingumo ir pieštuko pėdsakų žiūrovui galima improvizuoti savąjį peizažą: paveikslas toks užkoduotas, bet toks neabstraktus, kad jame matosi visi kuriamo jaukaus pasaulio elementai, o tam padeda ir darbų pavadinimai.

Alfonsas Vilpišauskas „Palikimas“, 2013 m. A. Blinstrubaitės-Vasiliauskienės nuotrauka. Nuotraukos šaltinis – kamane.lt

Jais sekant galima aptikti, kiek autorius nuklydo nuo savojo kiemo, bežvelgdamas į tolstantį drugelį (prisimenant darbų seriją „Vasaros drugelių plazdėjimas“) ar plevenančius skalbinius (pvz., „Skalbiniai prie šulinio“), kiek jis įsitraukė į čiuženantį ir kintantį kas valandą ir dieną žolės, medžių, grunto gyvenimą.

Dabar tas spalvinis ryškumas ir neužbaigtumas įgauna natūralią išraišką, t. y. tarsi suteikia paveikslams metų laikų garsus. Juk nevienodai tepamų spalvų raizgalynėje su nuoroda į rudens, vasaros ar kito meto jausenas galima įžiūrėti neramų ritmingą atsikartojimą: šilto dažo taškai jungiasi su šalto atspalvio plotais, ir tokia įvairiaspalvė grandinė įsuka visus kompozicinius elementus į vieną tikslą – sustingęs dažas turi įvykdyti sunkų uždavinį – susidaro gamtos ciklo, nunykimo ir atsigavimo bei nuolatinio judėjimo įspūdis. Pasirodo, tam tereikia tykaus peizažo po iškart nepamatomos visatos skliautu.

______________

[1] „Gero paveikslo“ frazė sakinyje paimta į kabutes ne dėl to, kad abejočiau tokio paveikslo buvimu. Tai citatos dalis iš Rasos Andriušytės-Žukienės teksto „Tapyba kaip atsivėrimas“, žr. „Alfonsas Vilpišauskas“, Vilnius: Dailininkų sąjungos leidykla, 2012, p. 6. Menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė perpasakoja dviejų tapytojų, Alfonso Vilpišausko ir Vytauto Povilaičio (1927–2009), dialogą apie tai, ar įmanoma padaryti gerą paveikslą, ir apibrėžia tai, kaip vyresnės kartos dailininkų modernistines pažiūras.

Kamane.lt logotipas (mažulytis)