Tęsiu ciklą tekstų, skirtų ugdyti mūsų imunitetą propagandai, taip pat susipažindinti su mažiau tyrinėtais propagandos istorijos puslapiais. Šis ciklas iš dalies yra remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.

Rašiau apie politkorektiškumo ideologiją ir tai, kad pradoksalu neapykanta kovoti prieš neapykantą. Šiame tekste noriu atkreipti dėmesį į genderizmo ideologijos ištakas.

Dar aršesnė kova nei prieš rasizmą  buvo paskelbta seksizmui, ilgus amžius besitęsiančiam vyrų dominavimui prieš moteris, primetant savą pasaulėjautą kaip universalią.

Akivaizdu, jog kova už lyčių lygybę tikrai turi prasmę. Svarbu peržiūrėti prieš šimtmečius susiformavusią lyčių vaidmenų sampratą, kuri neretai „moteriškumą“ ir „vyriškumą“ labai apriboja. Pozityviai galima vertinti ir per pastaruosius dešimtmečius susiformavusias lyčių studijas, ypač tuos kruopščius tyrimus, kurie padeda geriau suprasti vyriškumo ir moteriškumo unikalumą.

Problemos prasideda, kai teiginys, jog vyras ir moteris turi turėti lygias teises ir nė vienas žmogus negali būti vertinamas kaip prastesnis vien dėl savo lyties, pakeičiamas tvirtinimu, kad tarp lyčių nėra skirtumų apskritai.

Kai sociologai išaiškino, jog dera kalbėti apie „biologinę lytį“ (sex) ir „kultūrinę ar socialinę lytį“ (gender), tai atvėrė kelią kritiškai peržiūrėti lyčių stereotipus ir paskatino diskusiją, kiek mūsų tapatybė priklauso nuo to, kas įgimta, o kiek nuo to, kas išmokta, susikurta. Tačiau labai greitai nuo aprašymo ir kritinės analizės pereita prie ideologijos ir politinės kovos.

Kaip rašo viena iš aktyviausių kovotojų prieš seksizmą ir heteroseksualų dominavimą Judita Batler: „Neturime bijoti kaltinimų, kad politizuojame mokslą. Jis buvo politizuotas gerokai anksčiau, todėl šiandien reikia ne diskutuoti mums primestuose rėmuose, bet juos griauti, kuriant naujas sąvokas, siūlant naujas erdves mąstymui. Šiandien negalime vien diskutuoti, turime veikti.”

XX a. antroje pusėje psichologas Džordžas Veinbergas  įvedė „homofobijos“ sąvoką. Pirmą kartą ji viešai pavartota viename iš Amerikos pornografinių žurnalų apibūdinti heteroseksualą, kuris labai bijo, jog bus palaikytas homoseksualu. Vis dėlto ilgainiui ši sąvoka pradėta vartoti pabrėžiant liguistą bjaurėjimąsi homoseksualumu bei panišką baimę būti su homoseksualiais žmonėmis vienoje erdvėje.

Dar po kurio laiko homofobijos sąvokos reikšmė tapo platesnė, ir ji pradėta taikyti įvardyti žmogų, kuris kritiškai vertina homoseksualumą, nors nejaučia neapykantos homoseksualams. Tačiau tuo sąvokos prasminio lauko plėtra nesibaigė. Juo labiau kad sąvoka „homofobija“ tapo vis dažnesnė politikų bei teisininkų kalbose. Už homofobiją, kaip panašiai kažkada už homoseksualumą, pradėta traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Sąvoka, kuri turėjo ugdyti toleranciją, šiandien yra tapusi viena iš radikaliausių „perauklėjimo“ priemonių. Šiandien kiekvienas heteroseksualas, kuris nereiškia susižavėjimo homoseksualumu, gali būti apkaltintas homofobija. Nepakanka kitos seksualinės orientacijos asmenis pakęsti ir gerbti kaip kitokius žmones, reikia jų gyvenimo būdui pritarti ir juo džiaugtis. Panašiai kaip Okeanijos valdžiai Orvelo romane nepakanka, kad piliečiai būtų lojalūs ir laikytųsi įsakymų. Jie privalo valdžią mylėti. Čia nusikaltimas yra ne tik nelojalus veiksmas, bet ir netinkama, nepakankamai lojali mintis.

O kaip tie žmonės, kurie iš tiesų jaučia neapykantą kitos seksualinės orientacijos žmonėms, bjaurisi kitoniškumu kaip pavojinga užkrečiama liga? Kai netolerancijos ribos tiek išplečiamos, tai iš tiesų netolerantiški žmonės gali jaustis komfortiškai ir tvirtinti, kad tolerancijos sąvoka yra ne kas kita, kaip keiksmažodis.

Deividas Grynas (David G. Green) 2006 m. išleido knygą „Dabar beveik visi mes esame aukos“ (We‘re (Nearly) All Vicitms Now), kurioje griežtai sukritikavo pastarųjų dešimtmečių tendencijas viešojoje erdvėje. Pasak Gryno, kai pradėjo plisti naujakalbė, su įmantriomis sąvokomis, tokiomis kaip „falocentrizmas“, „homofobija“, „seksizmas“, jam pradžioje buvo net savotiškai linksma, nes atrodė, kad tai trumpalaikė mada, kuri praeis be pėdsakų. Tačiau naujos tendencijos tik stiprėjo ir Grynas nusprendė, jog būtina į tai reaguoti kaip į grėsmę, o ne vien kaip į pseudoakademinius žaidimus. Tuo labiau kai, klausydamasis vieno iš Londono teismo nuosprendžių, jis sužinojo, kad homoseksualaus žmogaus nužudymas yra didesnis nusikaltimas nei heteroseksualaus. Kodėl? Nes, pasak teisėjo, tai ne tik nužudymas, bet ir homofobijos apraiška.

Pasak Gryno, iki šiol niekas netroško būti auka. Visi kratėsi šio statuso, kuris buvo suvokiamas kaip gėdingas. Tačiau dabar situacija radikaliai pasikeitė. Daugybė visuomenės grupių bando įrodyti, kad yra aukos. Tai svarbu, nes aukos statusas mūsų visuomenėje suteikia įvairių privilegijų. Pavyzdžiui, galima reikalauti specialių teisių, finansinės paramos, net galima pasitelkti policiją, norint nutildyti oponentus.

Tai, kad šiandien aukoms suteikiamas ypatingas politinis statusas, daro didelę įtaką daugumos grupių veiklos strategijai. Jų tikslas nėra siekti kompromiso ar santarvės. Daug perspektyvesnė atrodo kita strategija – sąmoningai provokuoti konfliktus, agresijos proveržius, nes tai užtikrina aukos statusą, kurį siekiama kuo ilgiau išlaikyti.

Aukos statusą turinčios grupės kovoja už tolerantišką visuomenę, kurioje niekam nereikėtų jaustis aukomis, tačiau jos suinteresuotos veikiau tuo, jog būtų kuo pateisinti kovą, o ne tuo, kad nebebūtų dėl ko kovoti. Tai reiškia, jog svarbiausi tokių grupių partneriai yra ne tie, kas siekia socialinės santarvės ir dialogo, bet radikalai, kurie viešai reiškia neapykantą bet kokioms kitoniškumo išraiškoms. Tiesa, jei nebūtų kuo piktintis, tai radikalai neturėtų progos viešai pasireikšti, nes pasakyti kažką konstruktyvaus dažniausiai jie nesugeba. Paprastai radikalai save suvokia pirmiausia kaip gelbėtojus, o ne kaip kūrėjus. Tiek „aukos“, tiek „gelbėtojai“ nebūtinai įsisąmonina tarpusavio priklausomybę, tačiau abi grupės paprastai labiausiai pyksta ant tų, kurie ragina statyti tiltus, o ne barikadas, kaip ant „drungnų“ ir parsidavusių.

Mano galva, tai, ar kuri nors veikla, direktyva, reforma, programa stato tiltus ar barikadas, yra svarbiausias kriterijus, įvertinant, kiek iš tiesų ji ugdo pakantumą ir pagarbą, o gal tik skatina visų karą prieš visus.

Biologė ir socialinė aktyvistė Joana Rugarden (Joan Roughgarden) įsitikinusi, kad šiandien lytinės tapatybės dekonstravimas turi tapti svarbiausiu politiniu veiksmu ir reikšmingiausiu išsilaisvinimu. Esą mes turime suvokti, kad lytis – pirmiausia yra kalba, o ne biologija. Mes gimstame turėdami tam tikrus polinkius ir poreikius, tačiau ne lytį. Pastaroji susiformuoja, kai išmokstame apie save kalbėti tam tikru būdu, priimame kitų žmonių siūlomas kalbines išraiškas.

Pasak Rugarden, lytinė tapatybė yra ne kas kita kaip kalbiniai lęšiai, pro kuriuos žiūrime į save ir į aplinką. Dabartinė visuomenė mums primeta dvinarį vaizdinį, kai tėra pripažįstamos dvi lytinės tapatybės – vyro ir moters. Tačiau toks lyčių suskirstymas neturi nieko bendro su biologija, kaip mums bandoma įteigti. Mes nebūsime laisvi tol, kol neįsisąmoninsime, kad lytinė tapatybė yra susikonstruojama, o ne įgimta.

XXI a. pradžios lyčių lygybės aktyvistės jau yra anapus feminizmo, kovojusio už moterų teises. Toks feminizmas kritikuojamas už tai, kad jis persmelktas „heteronormatyvumo“ bei „genderizmo“. Kitaip sakant, neprotestuoja prieš heteroseksualios seksualinės orientacijos dominavimą ir į lytinę tapatybę žvelgia kaip į stabilią ir nekintančią.

Pasak Sjuzan Straiker (Susan Stryker), translytiškumas yra veiksmingiausia alternatyva, įveikianti tiek seksizmą, tiek genderizmą. Kiekviena lytinė tapatybė, o jų esą egzistuoja kur kas daugiau nei dvi, tėra tarpinė, o ne galutinė stotelė. Tikra laisvė reikalauja nuolatinės kūrybos, kuri apima ir nenutrūkstamą savosios tapatybės perkūrimą.

Translytiškumas galėtų atrodyti viena iš daugelio keistenybių, jei nematytume, kaip greitai jis įgyja įtaką tiek akademinėje, tiek politinėje sferose. Kasmet paskelbiama tūkstančiai knygų ar straipsnių šia tema. Egzistuoja labai stiprios lobistinės grupės, siekiančios pakeisti, kaip paprastai jos įvardija, „homofobiškus įstatymus“.

Tiesa, aš vis dar sunkiai suvokiu, kaip galima suderinti kovą už lyčių lygybę su translytiškumo ideologija. Pavyzdžiui, kokia prasmė džiaugtis, kad daugėja moterų, užimančių svarbius politinius postus, jei pats įvardijimas „moteris“ jau yra represyvus, nes primetamas tarsi galutinė tapatybė. Apie kokią lyčių lygybę galima kalbėti, jei pati lyties sąvoka subyrėjo į daugybę mažų fragmentų?

Ramiai stebėti translytiškumo ideologijos plėtrą neleidžia ir tai, kad ji turi du svarbiausius taikinius: įstatymus ir vaikų ugdymą. Jei gyvenimo brandą pasiekusius žmones itin sunku įtikinti, kad lyčių yra daug, kad lytiškumas tarsi įvairios figūros, sukonstruotos iš lego kaladėlių, tai vaikams tai įteigti kur kas lengviau.

Jau kuris laikas vienas svarbiausių politinės darbotvarkės klausimų: kaip sumažinti netolerantiškų tėvų įtaką vaikų ugdymui, idant šie užaugtų tikrai tolerantiški žmonės? Kuo pasireiškia tėvų „netolerantiškumas“? Nemoderniu, heteroseksualios ideologijos bei neretai ir krikščioniškų vertybių persmelktu lytiniu ugdymu, tradicinių vaidmenų primetimu ir homofobija, t. y. nesižavėjimu homoseksualiu gyvenimo būdu. Nieko keista, kad didžioji dalis naujųjų tolerancijos ugdymo programų akcentuoja ne vaiko bendrystę su tėvais, bet jo savarankiškumą. Pavyzdžiui, kontracepcija ir galimybė nutraukti nėštumą turėtų būti kuo plačiau prieinami vaikams ir paaugliams, jog nereikėtų patirti tėvų „moralinio teroro“.

Ar visa tai iš tiesų tirpdo neapykantą ir ugdo toleranciją? Sutarti dėl atsakymo labai sunku. Jei teigiama, kad svarbiausia laimėti karą dėl kalbos, tai nelieka vietos nei dialogui, nei sutarimui. Telieka šaudytis monologais ir pasmerkimais. Pirmoji tokiose „susišaudymuose“ paprastai žūsta laisvė.