Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 5.

Kiek yra Lietuvai nusipelniusių asmenybių, kurioms „vis dar“ nepastatyti paminklai? Jei pradėtume skaičiuoti, tai nematytume galo. Ar nustosime statyti paminklus vien tada, kai nebeliks erdvių, kuriose jie galės rastis?

Vienas būdingiausių lietuviškosios atminties gyvavimo ir įsitvirtinimo bruožų yra kova. Šis bruožas yra toks stiprus, kad beveik neįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip, kad atmintis galėtų nebūti „kovinga“. Vilnius primena tikrą atminties mūšio lauką. Nuolat diskutuojama, kokie istoriniai pasakojimai turėtų būti įtvirtinti paminkluose, gatvių pavadinimuose. Paminklų statymo ar griovimo idėjos pirmiausia siejamos su tam tikru istoriniu pasakojimu: koks jis turėtų būti atspindėtas geriausiai matomose vietose, kuris jų to nusipelno labiau, kokios figūros tą pasakojimą geriau išreikštų. Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimo istorija yra kovos istorija. Jos buvo vienoje iš matomiausių miesto erdvių ir buvo apšaudomos iš dabartinės Lietuvos atminties pasakojimo pabūklų. Figūrų nuėmimas reiškia, kad viena erdvė „atkovota“. Tačiau karo ir kovos sąlygomis tuščių erdvių būti negali, nes jos gali būti užimtos kokio kito „priešininko“, taip ir laukiančio, kur įsitvirtinti. Jas skubama užimti, nes jei įsitvirtintų „priešas“, jį vėliau gali būti labai sunku išstumti net ir labai gerai apsiginklavus. Todėl kol kas sunkiai įsivaizduojama, kad Žaliasis tiltas būtų „pamirštas“, kaip siūlė naujasis NŽ-A vyr. redaktorius Tomas Vaiseta. Tuščia erdvė karo sąlygomis skatina rastis idėjas, ir jau girdime, kokias asmenybes įkurdinti ant laisvų likusių postamentų. Vieni siūlo konkrečiai, kiti jau pradeda diskusijas, ką ant šių postamentų būtų galima pastatyti: 1918 m. nepriklausomybės signatarus, miško brolius ar kurias kitas asmenybes. Kaip rašė Vilniaus miesto tarybos narys, „Svetimus, atgrasius simbolius turi keisti mums artimesni“, turėdamas galvoje būtent tam tikrus artimus. Postamentai reiškia tuščią atminties vietą, kuri prašyte prašosi užpildoma.

Karas dėl atminties ir tam tikro istorinio pasakojimo prasidėjo jau seniai. Jį paskelbė tautinio pasakojimo šalininkai, labai greitai ir aktyviai centrinėse miesto erdvėse įkurdinę lietuviškai tautinę istoriją simbolizuojančias asmenybes: Vincą Kudirką, karalių Mindaugą, didįjį kunigaikštį Gediminą. Jie stovi tarsi vėliavos, reiškiančios užkariautas žemes ar užimtas viršukalnes. Tačiau Vilniuje nemažai likę aikščių ir skverų, kuriose esama laisvų erdvių, keliančių atminties kūrimo nerimą ir skatinančių išradingumą. Kovos dėl atminties atspindžiai matomi ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, gal tik ne taip ryškiai.

Tikrasis karo mastas turėtų išryškėti rengiantis paminėti Lietuvos Respub­likos šimtmetį. Jau dabar skaičiuojamos tuščios aikštės ir skverai, kuriose galėtų būti įkurdintos labiausiai nusipelniusių žmonių figūros. Neabejotina, kad jų bus pristatyta gausybė. Miestuose ir miesteliuose kils basanavičiai ir smetonos, užimdami vietas, kad ten neatsirastų abichtai, bonos sforcos, batorai, lipšicai ar kitos iš alternatyvių pasakojimų apie Lietuvos istoriją bekylančios figūros. Tuščia būtų kalbėti, kad lietuviško tautinio pasakojimo kova su kitais pasakojimais yra nelygi, kad ji susina Lietuvos istorijos supratimą, atskleidžia dabartinės Lietuvos provincialumą. Kartu tai ir istorinės savivokos nevisavertiškumas, kuris vis dar skatina ne tiek integruoti buviusias istorines patirtis (lenkiškąsias ar žydiškąsias), taip save turtinant, o jas išstumti kaip svetimkūnius. Karas dėl atminties yra tiek įsisiūbavęs, kad prašosi skelbiamas bent dešimties metų moratoriumas dėl paminklų statymo ar erdvių įprasminimo.

Neįsivaizduojamas joks Vilniaus gražinimo ar moderninimo projektas be įpaminklinimo. Tiksliau, įpaminklinimas veikiausiai pasitelkiamas kaip motyvas renovacijai. Vokiečių gatvės renovacija taip pat sumąstyta kaip galimybė įpaminklinti prarastą paveldą. Sumanyta šaligatvyje išdėlioti kontūrus kadaise stovėjusių namų. Tačiau drauge numatoma ir uždaryti pačią istorinę gatvelę, kuri ten visuomet buvo, net kai namai stovėjo. Kas be ko, dabartinės Lietuvos popmuzikos žvaigždės tarsi užbėgo už akių galinčiai kilti paminklų stokos problemai ir pasiūlė įpaminklinti jas pačias. Nereikėtų tuo labai piktintis, nes šis pasiūlymas tik išryškino bendrą tendenciją, kad iš miesto kuriamas paminklas. Nestebina ir tai, kad tuoj radosi nuomonių, jog Vokiečių gatvėje galėtų rastis paminklų asmenybėms, kūrusioms Vilnių ar jame labai aktyviai vei­kusioms. Pavyzdžiui, paminklas Jonui Kristupui Glaubicui, suprojektavusiam ne vieną barokinį Vilniaus pastatą, arba Abraomui Kulviečiui, ku­rį laiką čia skelbusiam reformacijos idėjas, arba Steponui Batorui, „įsteigusiam“ netoli esantį Vilniaus universitetą. O kodėl negalėtų visa gatvė būti apstatyta postamentais, ant kurių stovėtų eilės Vilniui ar net šiam kvartalui nusipelniusių asmenybių? Pasiūlymų tikrai netrūktų. Paklausinėjus vilniečių ir nevilniečių, susidarytų gana ilgas įpaminklinti vertų asmenybių sąrašas, net neišskiriant šio teksto autoriaus.

Per Lietuvos dabartinės nepriklausomybės laikotarpį skirtingoms asmenybėms skirtų paminklų pristatyta turbūt daugiau nei per sovietmetį. Anuomet buvo būtinas paminklų rinkinys kiekviename rajono centre (Vladimirui Leninui, Vincui Mickevičiui-Kapsukui, kai kada – Karlui Marxui, tarybiniams kariams išvaduotojams), ir gausesnis paminklų rinkinys sostinei. Tačiau atminties kovose daugiau pastangų buvo skiriama prieškariniams paminklams (ypač Vytauto) nu­griauti.

Šiandien įpaminklinimas tapo labai stipria aistra, stipresne nei ją turėjo sovietinė vadovybė. Kaip tai paaiškinti? Kryptį teikia faktas, kad įpaminklinimo aistra reiškiasi kaip noras statyti paminklus asmenybėms, nepriklausomai nuo to, kuriam besigrumiančiam istoriniam pasakojimui jos priklausytų. Karaliui Mindaugui atminti nepakanka tiltą pavadinti jo vardu: randasi ir pats karalius Mindaugas, beveik natūralaus ūgio, su visa karališka didybe, kaip ją įsivaizduotų mokykliniame vadovėlyje apie jį perskaitęs mokinukas. Aikštę nepakanka pavadinti Vinco Kudirkos vardu. Randasi didžiulis paminklas, tarsi „natūralų“ vaizduojantis patį Kudirką. Vilniuje tam tikras atminties pasakojimas formuojamas ne vien įtvirtinant tam tikrus atminties ženklus, bet ir statant stabus. Miestas kiek primena Atėnus, į kuriuos prieš du tūkstančius metų atvyko apaštalas Paulius. Jis matė „pilną stabų miestą“, netvėrė apmaudu ir taip kreipėsi į vietos gyventojus: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: „Nežinomam dievui“. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“. Lietuvių istorinį „dievobaimingumą“ galėtų panašiai įvertinti bet kuris atvykęs užsienietis, nė neketinantis skelbti Evangelijos.

Įspūdis tarsi iš šalies pažvelgus į Vilniaus paminklus – panašus. Asmenims skirti paminklai nėra vien atminties ženklai. Tokių mieste taip pat esama, tačiau jie integravęsi į aplinką, miesto gyvą istoriją, ir nekliūva už akies. Pavyzdžiui, cemento blokai prie Seimo, primenantys Sausio 13-ąją, ar Signatarų namai, primenantys nepriklausomybės paskelbimą. Įpaminklinimo tendencijos atskleidžia, kad Lietuvoje vyksta ne įprastos istorinių pasakojimų kovos ar atminties ženklų steigimas. Istorija, tam tikras jos pasakojimo pavidalas, yra tapusi ir įtvirtinama kaip tautinė ir valstybinė religija. Lietuviškieji stabai yra istoriniai, ne mitologiniai, tačiau tai esmės nekeičia.

Paminklas neįsivaizduojamas kaip galintis būti „neutralus“, – toks, kuris nepretenduotų tapti stabu, garbinimo vertu objektu. Todėl tokia neapykanta prasiveržia Vilniaus „vamzdžiui“, kuris net nepretenduoja būti garbinamas, ir apskritai nesisieja su jokiu prasmingu istoriniu pasakojimu. Visai kitas dalykas, jei toje vietoje būtų pastatytas koks didelis Jonas Basanavičius ar bent Jonas Jablonskis. Tarsi natūralus ir „patriotinis“ dalykas veikiausiai būtų priimtas pasiūlymas, kad rekonstruojant Neries krantinę būtų sukurta, pavyzdžiui, kalbininkų alėja. Būtų pastatyti postamentai, ant kurių stovėtų, sėdėtų (ar klastingų priešų pakirstos gulėtų) labiausiai lietuvių kalbai ir jos saugojimui nusipelniusių žmonių figūros.

Nukėlus Žaliojo tilto skulptūras, atsirado galimybė postamentus įvardyti kaip skirtus visoms Lietuvai nusipelniusioms asmenybėms, „kurioms dar nepastatytas paminklas“. Turint tokią vietą, būtų lengviau susitaikoma su faktu, kad esama ypatingai nusipelniusių asmenybių, kurioms paminklai „vis dar nepastatyti“, cituojant Prezidentę.

Stabais paverstų istorinių asmenybių negalima kritikuoti, atskleisti nepatrauklių jų bruožų ar abejoti jų išskirtiniais nuopelnais. Stabas turi teisumo ir nuopelnų imunitetą bei yra atviras vien garbinimui. Religija tapęs istorinis pasakojimas neišvengiamai steigia karo būvį, skelbia kovą kitiems pasakojimams, galintiems pajudinti ar pakenkti tikėjimui. Tokiame istorinės atminties lauke žmonėms nelieka nieko kito, kaip tik pasirinkti „teisiųjų“ grupę, kuri skelbtų savo pasakojimą ir besąlygiškai kovotų dėl jo įsitvirtinimo.

Šiuo rašiniu nenorima pasakyti, kad istorinė atmintis – nesvarbi. Priešingai, ji yra esminis dalykas dabarčiai. Tačiau istorija, kuri nėra tapusi religija, yra gyvas dalykas, iš kurio galima mokytis. Net reikšmingiausiuose dabartinei tautai ir valstybei istoriniuose įvykiuose galima įžvelgti gerų ir blogų, šlovingų ir gėdingų momentų. Ryškios istorinės asmenybės yra dariusios teisingų sprendimų, tačiau kai kurie jų poelgiai negali būti aiškinami kaip herojiški ar bent moralūs. Jei būtų nuspręsta pastatyti stabą Antanui Smetonai, tai kuris Smetona būtų garbinamas: Respublikos prezidentas, autoritarinės valstybės Vadas ar prieš Rusijos galią kapituliavęs mažos valstybės vadovas?

Jau šiandien matome, kad istorijai daug svarbesnis dalykas yra ne paskira asmenybė ir jos „aukojimasis“, o labai skirtingų asmenybių kai kada labai sudėtinga sąveika ir bendradarbiavimas. Jis sukūrė tokius stebuklus kaip Auszra, Vilniaus Seimas ar Lietuvos valstybė. Jei ir reikėtų kam pastatyti paminklą, tai į gėrį nukreiptoms idėjoms, kurios randasi žmonių galvose, valiai, kuri padeda jas įgyvendinti, ir draugams bei bendražygiams, kurie drauge imasi sunkių darbų. Bendrai kuriama dabartis būtų pats geriausias paminklas taip suprastai istorijai. Kai pasistatytus dabar „šventus“ stabus imsime vežti į laužynus, ar bent nustosime svajoti apie naujų stabų radimąsi, tai jau būsime išsivadavę iš sureligintos istorijos vergijos.

Naujasis židinys