Šio žmogaus istorija tikra, o pavardė – ne. Pradžiai pasakysiu, jog ponas Valatka buvo, yra ir bus viengungis. Kitaip ir istorija būtų kitokia. Žinia, moterys.

Taigi, baigiantis karui ir bėgant nuo rusų „laisvės“, reikalai susiklostė taip, kad Valatkienė, kas ten dabar žino kokiais sumetimais, dar nė metukų nesulaukusį jaunėlį laikinai, kaip jai atrodė, paliko močiutei. Ne tikrai, o tokiai, kuri niekieno. Du vyresnėliai nudardėjo su tėvais, o Valatka liko. Skurde, su niekieno bobute. Kaip augo, nepasakosiu, nes ir taip aišku, bet universitetą Rusijoje baigė. Gavo diplomą ir pareiškęs mokslo tarybai, kad mokslinio darbo nedirbs, grįžo į Lietuvą. Su raudonu diplomu ir plikas kaip tilvikas. Visą sovietmetį Jonas Valatka dirbo didelių įmonių vyriausiuoju buhalteriu. Darė šakar makar su direktoriais, bet sovietinės santvarkos nekentė. Juodai. Uždirbdavo gerai, bet nekentė ir basta! Ne aklas gi.

Kai stojos Atgimimas, šaudytas žvirblis buhalteris Valatka nesiafišuodamas, tyliai dirbo socializmą ardantį darbą. Kokybiškai, kaip kad viską darydavo. Paskelbus nepriklausomybę, drėbė pareiškimą ant direktoriaus stalo ir ramiausiai pasakęs, jog dabar prasidės masinė žulikystė (žodžio prichvatizacija tada dar nežinota), todėl dirbti atsisako. Kažkoks Dangaus kanceliarijos pokštininkas, atsakingas už finansus (įtariu, kad tai buvo šventasis, nes angelas vargiai sugalvotų tokį dalyką), patvarkė reikalus taip, kad eksbuhalteris Jonas Valatka gavo didelį kaip Himalajai brolio, užjūriuose padėjusio šaukštą, palikimą. Milijonus. Daug, ne kelis. Dolerių, ne litų. Tada jau besiformuojantys turčiai Lietuvoje užsidirbinėjo bazinį kapitalą vilkėdami treningais ir tąsydami didžiulius languotus krepšius iš užsienių į mūsų turgus. O Valatka jau turėjo milijonus ir niekam nė mur mur. Pinigai atgulė su gerom palūkanom patikimuose užsienio bankuose, gi milijonierius nusipirko „Opel Ascona“ (ne „Buzatti“!), sodybą Rytų Lietuvoje, labai diskretiškai, bet ženkliai parėmė niekieno bobutę karšinusią ir marinusią moteriškaitę, kol jis studijavo rusyne. Prisiminė kadaise kambarį jam nuomojusią bei knygas nešiojusią bibliotekininkę, niekada nepasakiusią pikto žodžio, užtat plikinusią liepžiedžius ir avietes, kai peršalęs sirgdavo. Nepamiršo kitų jį užstojusių, ranką ištiesusių žmonių, įskaitant Bronelę, kasmet vaikystėje atnešdavusią stiklainiuką uogienės. Visų auksu neapipylė, bet skyles užkaišiojo. Taktiškai, korektiškai, nepažeisdamas jų orumo.

O tada eksbuhalteris Valatka ėmėsi savo svajonės realizavimo: patyrinėti pasaulį. Na, tuomet tai nebuvo taip paprasta, kaip šiandien. Nei Europos Sąjungos, nei Šengeno vizų, nei išplėtoto keleivinio oro transporto. Laimei, jau tada pakankamai gerai kalbėjo angliškai. Žinia, senbernis! Šachmatai, knygos, gėlynai, egzotinių medelių puoselėjimas, negeria, moterų klausimas užslaptintas kaip Šveicarijos banko seifų kodai, tai kur jau čia būdamas metuose neišmoksi angliškai! Be to, rūko pypkę. Taip ir norisi pridurti: „Snobas“!, „Pižonas“!

Na ir patraukė Jonas per pasaulį. Pradėjo nuo Europos. Ilgokai užtruko, keletą metų. Paskui buvo Azijos šalys, Lotynų Amerika, Afrika, Australija, galiausiai Šiaurės Amerika. Ilgėliau pagyveno Santorinio saloje Graikijoje, tiek pat Japonijoje. Kitur mėnesį kitą. Klausiu, kur nėra buvęs. Sakosi, kad Grenlandijoje, Kamčiatkoje ir Magadane.

– Kur labiausiai patiko, Jonai?

– Etiopijoje ir Pietų Korėjoje.

– ?!

Išgirstu, kad ten patys nuoširdžiausi ir mieliausi žmonės. Tiesa, Pietų Korėja paliko kuklesnį įspūdį, nes bepigu būti geriems, kai materialiai irgi gerai. Bet štai etiopai!

– O gamta?

– Visur graži, visur kitokia, bet per galvą vožia ir apsvaigina tai Kinijoje. Tik nauji miestai bjaurūs, kaip ir visur.

– Emyratai?

– Nuobodybė.

Tai kas gi pasaulį apžiūrinėjant buhalteriui Valatkai buvo svarbiausia? Prioritetų eiliškumas, tai sakant. Išgirstu: žmonės; kultūros lobiai; Dievo dovanotas žmonijai pasaulio grožis.

– Jonai, o gerovė, turtingumas?

– Na ir paklausei! Žmogaus pagrindiniams poreikiams patenkinti juk reikia nedaug: būsto, maisto ir drabužių. Tik tiek.

– O kur gyventi geriausia?

– Lietuvoje!

Ir pasakoja per 20 metų pasaulį tyrinėjęs buhalteris Jonas Valatka štai ką. Gyventi kitur jis negali ir nenori. Spjauna į visokias ispanijas, kalifornijas, tailandus ir londonus. Kodėl Tėvynėje geriausia, jo nuomone, pasakyti niekas nepajėgtų. Tai neįmanoma. Tiesiog ji yra Tėvynė.

– Ir ką tada galima pasakyti emigruojantiems?

– Tegu sau emigruoja. Atsikąs to riebaus svetimos duonos kąsnio ir geresnieji vis vien sugrįš. Paikesni pasiliks. Svečioje šalyje tu niekada savas nebūsi. Taip ir liksi emigrantas. Žinau, žinau, ką galvoji: bepigu man taip kalbėti, kai nesu vargšas bedarbis. Ką aš galiu pasakyti? Mano gyvenime buvo pakankamai neturto, vargo, skurdo, visokių kliūčių ir pavojų, todėl deklaravimai „dėl duonos kąsnio“, „dėl darbo“, „dėl šeimos“ manęs neveikia.

– Visko pasaulyje prisižiūrėjai, kalbi apie žmones. Kokie, Tavo akimis žiūrint, žmonės Lietuvoje?

– Širdį sopa, kad daug naivuolių, girtuokliaujančių, nenorinčių mąstyti (kartais ir nepajėgiančių; ypač tai krenta į akis tarp geriančių) ir leidžiančių savimi manipuliuoti. Jei būtų kitokie, argi terštų internetą, balsuotų nei šiaip, nei taip, skaitytų tik blizgius žurnalus ir nuo jų dar labiau putotų?

– O kitur nesižodžiuoja internete, balsuoja protingai, neperka „bulvaro“?

– Kur gi ne! Bet mažesnis procentas, be to, jie... ne lietuviai... Kitur ir intelektualių žmonių daugiau. Pas mus mažiau ir tie patys dirba liberalizmo, taigi, valstybės griovimo reikalui. Garsios pavardės ir daug žalos. Tai daug blogiau, nei alaus butelį gavęs balsuojantis už savo šalies naikintojus.

– Ką laikai didžiausia savo gyvenimo sėkme?

– Kad sovietmečiu nepavyko manęs įtempti į kompartiją.

– Kaip tai nutiko?

– Dėl šeimos užsienyje buvo akis primerkę. Bet negalėjo toleruoti, kad dar ir į bažnyčią vaikštau. Nesislėpdamas. Tai ir atšoko, nes „perauklėti“ nepavyko.

„Na, niekieno bobutė savo misiją atliko puikiai!“, – pagalvojau sau ir paprašiau dar vieno stiklelio namų darbo vyšnių trauktinės.