Susitikimas su grupės „Kūjeliai“ nariais vyko per Alytuje praūžusias Lietuvos jaunimo dienas, kuriose jauni žmonės iš visos Lietuvos buvo kviečiami leistis į lobio paieškas. Jaunimo dienų metu vyko daugiau nei 20 teminių užsiėmimų.

Su grupe „Kūjeliai“ bandėme išsiaiškinti, ar lobis slypi muzikoje. „Kūjeliai“, kaip teigia patys vaikinai, yra du broliai, kaimynas ir šakiškis, kurie groja ir džiugina savo muzika kitus. Šių linksmo būdo vaikinų muzikinį stilių galima įvardyti kaip įvairiapusį folk‘ą, skirtą ne tik klausyti, bet ir šokti. „Kūjelius“ sudaro Andrius ir Julius Vaicenavičiai, Matas Macevičius bei Vytenis Starkauskas, kartu jie groja nuo 2011 metų. Į teminį susitikimą atvyko du „Kūjelių“ nariai —Julius Vaicenavičius ir Matas Macevičius bei jų draugai iš grupės „FolQ“.

Stebint „Kūjelių“ ir jų draugų koncertą, kyla mintis, kad lobis – nuoširdumas ir paprastumas. Kuo daugiau, jei ne paprastumu, šypsenomis, gera nuotaika, buvo galima surinkti tokį gausų būrį jaunų žmonių? Nespėjus sugroti nė pirmosios dainos, žmonės ėmė būriais rinktis prie scenos ir su kiekviena daina jų vis daugėjo, kol liko sėdėti visai nedidelės grupelės klausytojų. Na, o armija dalyvių prie scenos rastu lobiu mėgavosi šokdami ir dainuodami. Viena valanda koncerto prabėgo taip greitai, kaip ir pats muzikos ritmas, susirinkusieji bandė atgauti kvapą po kiekvienos dainos.

Patys „Kūjeliai“ prieš pradėdami koncertą pranešė, kad reikės šokti, ir visus kvietė arčiau scenos. Pačios kojos judėjo ir rankos garsiai plojo į taktą. Įpusėjus džiaugsmo šventei, vienas iš „Kūjelių“ kreipėsi į publiką, sakydamas: „Gyvenime džiaugsmo būna tiek, kiek jo susikuri. Tad, man atrodo, jūs daug jo susikūrėte.“ Jis, ovacijomis palydėtas, toliau dalinosi savo lobio turtais. Vėliau „Kūjeliai“ publikai padovanojo giesmę „Aš jums atsiųsiu rožių lietų“, teigdami, kad už muzikos slypi kažkas daugiau. Tokiu būdu vaikinai atidavė duoklę Dievui, primindami, ko iš tikrųjų visi susirinko į šias Lietuvos jaunimo dienas. Pašokti teko ne tik pagal „Kūjelių“ atliekamą muziką, bet vaikinai kvietė visus ir į bendrą šokį pavadinimu „Oira“. Savo pasirodymą jie užbaigė teigdami, kad Dievas visus myli, bei kviesdami gyvenime daugiau džiaugtis.

Po koncerto pakalbinome „Kūjelių“ narius Julių Vaicenavičių ir Matą Macevičių. Kalbėta apie Juliaus ir Mato asmeninį santykį su Dievu, taip pat Lietuvos jaunimo dienas bei, žinoma, danguje sukrautą lobį. Vaikinai prisipažino, kad per muziką kalba Dievas, todėl jie kaip katalikai ir muzikantai siekia ne tik kuo geresnių klausytojų emocijų, bet ir tuo pačiu šlovina Viešpatį.

Koks jūsų santykis su Dievu?

Julius. Vienareikšmiškai apibūdinti santykį su Dievu ganėtinai sudėtinga. Tą asmeninį santykį su Dievu aš atrandu nuolat vis kitaip. Kartais per muziką bažnyčioje, nes tenka pagroti, taip pat – koncertuose. LJD yra puikus renginys, daug jaunimo. Gali tiesiog atlikti giesmę ir jausti, kad žmonės tavęs klauso. Jiems yra įdomu išgirsti, kad šlovinti galima įvairiais būdais: groti folk‘ą, sportuoti ar paprasčiausiai „užsiimti gyvenimu“. Santykis su Dievu nuolat kinta, vienu metu gali atrodyti, kad tu jau šiek tiek pažengei, jauti stipresnį ryšį, o po to vėl viskas atitolsta. Toks jausmas, kad nuolat suklumpi, tada vėl keliesi, bet tuo ir yra žavus tikėjimas, kad nepaisant to, jog nesugebu atlikti dalykų pagal Dievo planą, Jis nepalieka. Dievas nuolat prašo: bandykite, stenkitės, darykite kiek galima geriau, būkite draugiški su kitais. Tad galbūt ir atsiskleidžia santykis su Dievu per kitus žmones, per muziką, dėl to mes ir grojam įvairiausią lietuvišką muziką, kuri mums yra patraukli ir patinka žmonėms.

Matas. Aš sutinku su Juliumi. Mano santykis su Dievu yra kaip ėjimas: eini, augi, mokaisi pažinti, kur čia tas to didžiojo Kažko prisilietimas. Mano santykis su Juo visų pirma yra per kitus žmones ir maldą. Tie kiti žmonės yra mano šeima, kurie patys pirmieji pradėjo kalbėti apie Dievą.Taip pat dvasininkai vaikystėje, žmonės iš stovyklų, kurie įkvepia pažinti Jį. O asmeninis santykis yra per maldą, kai aiškiai pajauti, kad esi ne vienas, ir kad tave kažkas girdi.

Kaip jūs, jauni žmonės, išreiškiate savo tikėjimą? Ar nebijote to skelbti viešai ir ar nesusilaukiate dėl to neigiamo atsako?

Matas. Pasaulyje būti tikinčiam sudėtinga, bet nesudėtinga būti geru žmogumi. Tikinčiojo pirmas teisingas darbas turbūt yra būti geru žmogumi ir kai tikrai nuoširdžiai stengiesi juo būti, tai čia jau yra savotiškas skelbimas. Savo tikėjimą visų pirma išreiškiu per gėrį, nuoširdumą ir santykį su kitu žmogumi ir nebūtinai tikinčiu. Nieko blogo nėra netikėti, nes žmogus eina ir neaišku, kada jis ką supras arba nesupras, tai ne mums spręsti. O dėl neigiamo atsako į tikėjimą, tai visko man yra buvę gyvenime, bet kažkaip priimu tai paprastai.

Julius. Pritariu Matui, kad gyvenime tenka sutikti pačių įvairiausių žmonių. Dalis jų yra tie, kurie atvyksta į LJD, tai bendraminčiai, kurie susirenka šlovinti Dievą, su jais lengva bendrauti, kažką jiems pasakai ir jie žino, ką tai reiškia. Žino, ką reiškia melstis, niekada iš to nesišaipys, ir tai atrodo tarsi tokia utopinė vieta. Būdamas katalikas niekada nesakysi žmogui, kad jis būtinai tikėtų, nes su laiku, bręstant, augant darosi vis lengviau ir lengviau taip nesielgti.

Kodėl jūs atvykote į LJD 2015 ne kaip dalyviai, bet kaip teminius užsiėmimų vedėjai? Kokią žinutę norėjote perduoti dalyviams?

Julius. Iš tikrųjų atvykome į LJD, nes buvome pakviesti organizatorių ir esame jiems labai dėkingi. Sulaukę pakvietimo labai apsidžiaugėme, nes žinome, kad LJD yra didžiausias Lietuvos katalikų renginys. Gavę šį pasiūlymą iš tikrųjų taip norėjome dalyvauti, atrodė, kad tiek daug žmonių galėsim pasakyti tą naujieną. Kadangi esame muzikinė grupė, mūsų pagrindinė nuostata yra tai, kad per muziką kalba Dievas.

Matas. Pirmas dalykas, kodėl čia atvykome, nes pakvietė, todėl labai ačiū LJD organizatoriams. O antras dalykas yra tai, kad pakvietė į renginį, susijusį su tikėjimu, aš tai priėmiau kaip savotišką iššūkį. Kalbėti, išdrįsti viešai dar kartą ir dar kartą, ir dar kartą atsistojus pasakyti, kad taip, aš esu tikintis, tikiu į Dievą, ir man gera tikėti į Jį. Mano pirma mintis buvo, kai Julius paskambino ir paklausė: „Gal grojam LJD?“, buvo: „Tau bus iššūkis, Matai, pasakyti, kad tu esi tikintis, labai paprasta, vienintelis sakinys. Ir be abejo, be abejo, be abejo groti! Nes groti yra tikrai labai smagu.“

Julius. Mes grojame, kaip jau minėjau, lietuvišką muziką, dainuojame dažniausiai lietuviškai, esame užaugę tiek aš, tiek Matas, tiek kiti grupės nariai su folkloru ir nuo pat mažumės buvome mokomi įvairiausių dainų. Mūsų tėvai skiepijo lietuviškumą, kad muzikos reikia ne tik klausyti, bet ir ją dainuoti, nes dainos ir buvo sukurtos visų pirma tam, kad visi susiburtų. Tai yra bendruomenės dalykas, nes vienam dainuoti yra liūdna, vienas gali tai per televizorių daryti, bet jeigu dainuoji liaudiškas dainas, tai reikia pirmo balso, antro balso, visi susiburia, užtraukia ryte ar vakare... Mes su tuo ir augome. Ir dabar, kai jau susiformavo mūsų asmeninis požiūris į muziką, tai žiūrime savu žvilgsniu, nebandome atkurti kažkokių senoviškų, archajinių dainų. Pritaikome tai, kaip dabar suprantame lietuvybę ir dainuojame dainas, kurios mums atrodo gražios, aktualios ir perteikiame tai jaunimui. LJD dainavome įvairiausias dainas, pradedant „Kūjelių“ daina „Kontrolierė“, kuri visiems taip patinka, taip pat dainuojame ir lietuvių liaudies dainas (šioje vietoje abu uždainavo lietuvių liaudies dainą). Į viską žiūrime gan šiuolaikiškai, reikia groti tai, kas patinka, jeigu reikia būgno, tai pritaikai būgną, jeigu — bosinės gitaros, tai ir ją įtrauki

Matas.Nebijom ir armonikos įtraukti, ir smuiko, nes tikrai lietuviški instrumentai yra labai gražūs, mums smagu juos traukti ir parodyti žmonėms, kad tai gali suskambėti šiuolaikiškai.

Julius.Lietuviški instrumentai gali suskambėti kitaip, folkloras gali būti repas, rokas, jis tiesiog mūsų muzikinio stiliaus pamatas. Tai tokią naujieną ir skelbiame: kad žmonės mėgtų muziką ir ne tik klausytų, todėl mes juos traukiam dainuoti, skanduoti, šokti.

Kaip manote, kodėl jaunas žmogus eina į bažnyčią? Kuo bažnyčia traukia jaunimą? Kodėl jūs einate į bažnyčią?

Julius. Kodėl jaunimas eina į bažnyčią, mums atsakyti yra neįmanoma, galime iš asmeninių perspektyvų atsakyti, kodėl mes tai darome. Aš einu į bažnyčią dėl to, kad man patinka nurimti, mėgstu įsiklausyti, ne tik kalbėti, bet ir klausyti, ką man kalba. Mišių metu išgirsti kunigo pamokslus, juos perleidi per savo tikėjimą, sužinai, kurioje vietoje eini, pabandai suprasti, kokia apskritai galbūt yra gyvenimo prasmė. Laikas truputį sustoja, yra kažkoks laikotarpis, kada ne tik tu garsiai rėki „aš esu, aš noriu jums pasakyti!“, bet klausai. Tai, ką kiekvienas žmogus atranda, dėl to jis ir eina. Tarkim, man labai patinka girdėti skambią muziką, įvairius instrumentus: groja smuikas, trimitas, gitaros, būgnai, vargonai. Ir mes einame į ten, kur išgirsti, kas tave traukia. Vilniaus (Kalvarijos) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje yra jaunimo mišios, kuriose groja jaunimas jaunimui, dainuoja, žiūri savu žvilgsniu ir kviečia prisijungti kartu giedoti ir džiaugtis jauną žmogų.

Matas. Man patinka sutikti su Juliaus nuomone. Sutinku dėl įsiklausymo, kad eini įsiklausyti to, kas 2000 metų yra studijuojama, mokama, išgirsta, surašyta, suvokta. Gražu yra klausytis tradicijos, kuri yra laiko patikrinta ir turi patirtį. Man Bažnyčia tai ir yra, kaip ir iš graikų kalbos ekklesia verčiama — susirinkimas. Klausyti to, kuo 2000 metų yra gyvenama — Dievo pažinimo, ieškant santykio su Dievu. Man dėl to yra labai svarbu eiti į bažnyčią ir gera turėti bendruomenę šalia bažnyčios, kur yra savi žmonės.

Kaip suprantate LJD šūkį, cituojamą iš Šventojo rašto, „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34)? Ką jis jums reiškia?

Julius. Aš atsakysiu vienos garsios grupės „Kūjeliai“ dainos žodžiais: „Kartais regis tiesa už tūkstančių durų, bet rakto nei vieno surasti nemoku, bet žinau, mieloji, tikrai nepaklysiu, širdžiai, ne protui, ateitį savo paliksiu.“ Iš tikrųjų protas gali klysti, nes kartais sprendžiame uždavinį ir suklystame. Ši mintis „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ sako, jog širdis yra tas dalykas, kuris yra tikras, tyras, tai mūsų pamatas, ji yra tas tikrasis ieškotojas. Jeigu mes einame keliu ir dar galvojame kur eiti, tai širdis mums gali parodyti geriau negu mūsų protas. Ji yra atvira, gali įsiklausyti ir ką kalba Bažnyčia, galbūt iš karto nesutiksi, galbūt nesinorės eiti į bažnyčią, bet tu bent jau girdi, ką širdis galvoja. Perleidi per savo mąstymą, ir gali tai jau priimti kaip asmeninį dalyką, jeigu pasidaro artima ir esi pakankamai subrendęs. Širdis yra galbūt pats giliausias žmogaus jautimas.

Matas. Iš tikrųjų labai keista, bet neturiu jokios minties apie šią eilutę, netgi buvau pagalvojęs prieš koncertą, kad dar neįsisavinau, ką man sako šita eilutė. Bet turbūt sako, jog ten, kur širdis, ten ir lobis arba lobis ten, kur širdis.

Julius. Aš norėčiau tokį palinkėjimą pasakyti: linkiu žvelgti į gyvenimą pakiliu džiaugsmu, nes gyvenimas yra vienas ir tai, ar būsime laimingi, ieškosime, bandysime atrasti, pakeisti kažką, priklauso nuo to, kaip mes žiūrėsime į gyvenimą. Požiūrių yra daug — kad gyvenimas yra geras, jog gyvenimas yra blogas, bet priimant sprendimus reikia vis atsigręžti, ką gi sako tavo širdis, galbūt reikia vėl sustoti ir pagalvoti, įsiklausyti. Netikinčiam žmogui taip pat reikia sustoti, pagalvoti, kuriuo keliu žengti, galbūt apsisukti ir grįžti. Kartais atrodo, kad yra gerai apsisukti ir grįžti, kažkiek paeiti keliu atgal. O tada vėl pradėti eiti ir bandyti džiaugtis tuo gyvenimu, kurį turime. Ir galbūt ateiti dažniau į koncertus, kartu dainuoti, šokti, atrasti savo būdą, kuriuo mes galime tiesiog dalintis džiaugsmu su kitais, ir ten, kur bus mūsų džiaugsmas, ten ir bus mūsų širdis, ir mūsų lobis. Ką mes turime gyvenime — tai žmonės, per kuriuos įprasminame savo būtį. Ir mums muzika yra tas mus vienijantis dalykas.

Matas. Visa tai, ką mes mylime, kas yra mums duota, turime dar ir atpažinti, kad tai yra dovana, nes kartais mums atrodo, jog tai yra savaime suprantama duotybė. O dažniausiai kas yra lobis? Tai yra brangus daiktas, tai yra šeima, draugai, talentas, tėvynė, bendruomenė, galimybė, ir visa tai reikia priimti kaip dovaną, kaip lobį, nes ten yra mūsų širdis.

„Kūjelius“ kalbino ir užsiėmimą aprašė LJD Medijos komandos savanorė Indrė Daukšaitė