A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 14-oji

Šį rytą pasigalandau kirvį ir įlindau į tankų atžalinių slyvų brūzgyną. Teko ir kardą bei sekatorių susirasti, ir storas pirštines apsimauti, nes tos niekada nederančios slyvos labai dygliuotos. Bet liaudies patarlė (Akys baisininkės, rankos darbininkės) ir šį kartą pasirodė teisinga. O kodėl būtent dabar parūpo tas nelemtas slyvynas prie namo Aušrinėje, juk seniai jau reikėjo pasiryžti ir pulti į tas spygliuotas džiungles. Matyt, todėl, kad rytoj bus Žolinė... Padirbėjau valandą – ir atsivėrė nauja erdvė. Ir atsirado šioje erčioje neaukšta, bet gražiai išsikerojusi laukinė kriaušė, sužaliavo taip pat labai senas kadagys keistai susuktu kamienu. Dar kartą supratau, kad ši vieta ypatinga, ir negalima laukti, kol čia buvusio gyvenimo ženklus užgoš vis agresyvėjančios sinantropinės rūšys. Keistas dalykas: nesukultūrinta, visai laukinė kaukazinė slyvaitė neblogai dera kasmet ir nė kiek neplinta vegetatyviškai, elgiasi gana kukliai, o ši naminė slyva, tikrai kultūrinė, nors ir praradusi buvusios veislės požymius, dauginasi vegetatyviškai nepaprastai greitai. Selekcininkai čia dar nepamatė savo nišos. Juk yra agrastų veislių be dyglių, yra netgi bespyglių rožių, o niekas iki šiol nepagalvojo, kad būtų gera turėti ir tokią naminės slyvos veislę, kuri neplistų šakninėmis atžalomis. Taigi kol kas būtina tas kultūrines, bet sulaukėjusias slyvas nugalėti senoviniais darbo pabūklais, nes išplito kaip tik ant buvusioordinarščikų kiemo. (Ordinarščikai yra samdiniai, jau nebe baudžiavos laikų.) Tai visai nesunku pamatyti, dar raudonuoja vietinės gamybos plytgaliai, o giliau pakasus atsiranda akmeniniai pamatai, sutvirtinti kalkėmis. (Užtat šios atžalinės slyvos taip ir suvešėjo, visi kaulavaisiai mėgsta kalkingą dirvožemį.) Už šimto metrų tebėra buvusio Aukštojo dvaro akmeninių rūsių duobės. Ten ir buvo ponų palociai, o čia, kur dabar suradau laukinę kriaušę ir seną kadagį, vargo samdiniai.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Kadaise Liškiavos apylinkėse netoli vienas nuo kito, tik skirtingu laiku, buvo trys dvarai. Liškiavos dvaras gyvavo iki septynioliktojo amžiaus, kol dar nebuvo čionai atėję dominikonai iš Seinų. Apie tai kalbėjo Bronius Dakanis, vadovavęs archeologinei priežiūrai, kai barokinės Liškiavos bažnyčios restauravimo metu darbininkai šventoriuje atkasė dviejų metrų gylio pamatus.Bet prieš tai ant Liškiavos alkakalnio puikavosi Aukštojo dvaras, tai įrodė archeologas Juozas Markelevičius, 1974-aisiais kasinėjęs šią teritoriją. Ir jau daug vėliau įsikuria kitas tokiu pat vardu pavadintas Aukštojo dvaras Aušrinės kaime, du kilometrai į vakarus nuo Liškiavos. Jo sunykimo datą jau aiškiai rodo dokumentai: 1923 metais šio dvaro laukai ir pievos išdalintos bežemiams, vykdant Krupavičiaus žemės reformą... Tarsi ir labai seni laikai. Dabar jau viskas yra praeitis, bet anų seniausiųjų dvarų romantika yra istorikų reikalas, o štai šito, Aukštojo dvaro plytas gali kiekvienas pakilnoti. Jaučiu, kad giliau pasirausus galima būtų surasti iškalbingų buities rekybalų. Bet pirmiausia būtina iškirsti slyvas, kurios čia elgiasi kaip agresyviausia rūšis, nebeįsileidžianti į užkariautus plotus jokio kito krūmelio. O kol kas, artėjant Žolinei, galima prisiminti, kokią garbę Dainavos krašte buvo pelnęs kadagys ir laukinė kriaušė. Ne paprastoji (naminė), o miškinė kriaušė, kurios mažus vaisius ir džiovindavo, ir pūdydavo. Dykas grūšias rinko ir džiovino žiemai net ir tie valstiečiai, kurių sodeliuose augo kultūrinės kriaušės. Gerą duonos girą pagardindavo tik miškinė, o ne naminė kriaušė. Ir taip ne tik ūkininko virtuvėje, o ir dvaruose. Vilkiautinio kaime gyvenanti Marytė Jezenčikienė prisimena, kad jos močiutė tarnavo Kudrėnų dvare, kur laukines grūšias taip pat džiovindavo. Apie tai pasakojo ir Ona Kleponytė iš Levūnų, dabar gyvenanti Ricieliuose: Pas mus buvo daug dykų grūšių, ir mano mama, būdavo, kokius penkius – šešius maišus pridziovydavo, nu skanios, šitas sodines išdziovyk, tokio skonio neturi.Kai bulbes kasa, jau tos grūšės krinta, mas prirankam, pripūsta jos, ugnį sukūrė, kap jau priskūrina, smiltys jau karštos, atneša kašikų bulbių, supylė, iškepė, – nu, aikit visi valgyt, kašikų supuvusių grūšių šiandien vienas atsinešė, rytoj kitas, visi sėdim ir valgom su tom bulbėm, a jūs neįsivaizduojat kaip skanu... Mūs buvo tokia vaikystė, buvo tokis Samsanavičius, senas bernas, dūminėn pirkion gyveno, tai jis, būdavo, tų dykų grūšių pridziovina, jis buvo japonų karan, tai, būdavo, pasakoja apie karų, ir tom dziovytom grūšiom vaišina jau mus.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Į Žolinės puokštes kriaušės šakelių, rodos, nedėdavo. Bet rugius, avižas ir netgi nendres, taip pat ir daržoves bažnyčioje Žolinės dieną tikrai šventindavo.Tą vyresnės moterys dar gerai prisimena. O ir šiandien Žolinės puokštėje yra ne tik darželio gėlių, bet ir laukinių vaistinių žolynų – pelynų, snaudžių, raudonėlių, stravylų. Etnologė Gražina Kadžytė ką tik smalsiems radijo klausytojams pasakojo, kad žemaičiai prie Žolinės žolynų priglausdavo ir dygią usnį, ir kol kas nelabai aišku, kodėl taip darydavo. Spėjama, kad usnis kažkokiu būdu irgi apsaugo žmogų nuo negandų. Kaip ir Verbų kadagio šakelė ar Grabnyčios žvakė. Bet aš prisimenu, ką rašė profesorius Kazimieras Mošinskis: visi dygliuoti augalai yra šio (realaus) ir anapusinio (nematomo) pasaulio tarpininkai. Taigi ir čia yra tam tikras naudos aspektas, bent jau tiems, kas tiki nematomu, transcendentiniu pasauliu. Asociacija čia paslėpta šiek tiek giliau, bet tą gelmę mūsų sodiečiai visada žinojo. Užtenka pasiaiškinti, kaip užkoduotos yra mūsų liaudies dainos, kokie mįslingi audinių raštai ir Velykų kiaušinių piešiniai... O jeigu ieškosime Žolinės puokštėse paprastesnių grožio ir naudos paralelių, tai irgi nesunkiai surasime. Kodėl, pavyzdžiui, šalia snaudžių, stravylų ir pelynų puikuojasi gvazdikėliai (gvazdikiniai serenčiai)? Jie čia atrodo patys puošniausi. Bet tradiciniuose darželiuose ir net daržovių lysvėse šios vienametės gėlės buvo auginamos ne vien dėl grožio – stiprus jų kvapas atbaidydavo kenkėjus.Yra pasakojimų, liudijančių, kad ir tarakonus iš namų išvarydavo džiovintų gvazdikėlių aromatas. Ši savybė beveik užmiršta, dabar atrodo, kad svarbiausia yra šių gėlių spalvingumas – selekcininkai sukūrė daug naujų, iki rudens žydinčių serenčių veislių. Tai geriausia pamatyti miesto gėlynuose. Bet šventinės Žolinių puokštės mums ir turėtų priminti šiek tiek kitokią gvazdikėlių šlovę.

Sausra tęsiasi. Kaukazinių slyvų maži geltoni vaisiai krinta žemėn neprinokę, kultūrinės gervuogės mažos ir nelabai saldžios. Gerai atrodo tik juodos vėlyvųjų ievų uogos.Ir jau valgomos, truputį karstelėjusios, bet jos tokios ir turi būti. Sausros nebijančios vėlyvosios ievos man primena 1975-ųjų vasarą Pietų Urale, Baškirijoje. Kirtau ten mišką kartu su vietiniais medkirčiais (vienų metų savanoriška tremtis) ir labai gerai pajutau, kas yra sausra Urale, ir kokia gaivinanti kalnų upė Juruzanė, prie kurios artinasi visokia gyvybė. Sudžiūvo tą vasarą neprinokusios avietės, nukrito nuo medžių apvytusios šermukšnių ir putinų uogos, ir tiktai vėlyvųjų ievų derlius buvo geras... Šiandien pražydo vyriškųjų kanapių (pleiskanių) šluotelės. Tik prisiliesk prie gelsvėjančio tokios pleiskanės stiebo – ir subanguos žiedadulkių debesėlis. Tas žydėjimas vėlgi mums primena, kad kadaise kanapių sėklos buvo ypatingas advento skanėstas, tik reikėjo mokėti jas iškulti, sugrūsti čerpėje ir pakepti skauradoje. Rodos, nesunku būtų ir dabar tokio valgio prasimanyti, tik neaišku, kaip aplenkti zyles, kurios kasmet pradeda kulti kanapes dar nenurautas, tiems paukšteliams gerai ir nesunokusios, visai dar žalios sėklelės. Anų dienų patirtis, apsaugant kanapių derlių, mums jau tikriausiai yra tik egzotika: stovėk kanapių lysvėje kaip Pilypas ir mojuok rankomis. Beje, šitas pokvailis Pilypas nėra ir labai senas, jis iš Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“, buvo ten ir Kanapių kaimas, ir toks nepraustaburnis bajoras Pilypas. Ir tokius bliauzgalus jis baladodavo, kad sparnuotas priežodis – kaip Pilypas iš kanapių – atsirado labai greitai ir, matyt, bus dar ilgai.

Rugpjūčio 20-oji

Vieną šaltą, rasotą rytą pajunti, kad karštos dienos pradeda nutolti, ir nejučia prisimeni vaikystę, kai vasaros būdavo labai ilgos. Apie tai jau esu rašęs, tos nostalgijos nebereikėtų kartoti. Bet štai atsiranda lyg ir nauja to prabėgusio laiko spalva: skaitau dailininko Ričardo Vaitiekūno biografiją, ir anie Kauno priemiesčių pokario metai, pamatyti vaiko akimis, atrodo visai kitokie, nei Žemaitijos piemenuko dienos, prabėgusios prie Ventos. Šio dailininko prisiminimai slepiasi tapybos ir piešinių kataloge, išspausdintame 2010-aisiais metais.(Apie gyvenimą ir tapybą Ričardą Vaitiekūną klausinėja Milda Žvirblytė.) Pokalbis man pasirodė labai svarbus, jei norime pajusti, ką žmogus atsineša į savo gyvenimą iš vaikystės. Ir štai koks akivaizdus, gal net daug ką nulemiantis dalykas: vaikui ar pusberniui tada ir trejų metų skirtumas galėjo būti labai svarbus. Pasakojimai apie rusų kareivių piktadarybes karui baigiantis man, pavyzdžiui, yra tik istorijos vadovėlio tiesos, o Marcelijus Martinaitis knygoje „Mes gyvenome“ šiuos vaizdus pasakoja kaip šiurpų, autentišką vaikystės prisiminimą. Ričardas Vaitiekūnas pirmuosius pokario metus ir visus tų vasaros dienų pavojus taip pat prisimena labai gerai. Bet miestelio ar miesto pakraščių pavojai tada buvo visai kitokie nei vienkiemių negandos, kurios labai gadino žmonėms nervus gerokai ilgiau, net ir po Stalino mirties. Apie tai daug yra rašęs Juozas Aputis. Apsakymų cikle „Ateina“ turbūt ryškiausiai ir atsispindi ta kasdien tvyranti neganda. Ir viskas yra teisybė. Jau kai pamatai, būdavo, kad vėlų vakarą kažkas nepažįstamas ateina arba išgirsti naktį beldimą į duris – darosi gūdu. Baugiai dunksanti širdis, rodos, sinchroniškai atsiliepia tam beldimui į duris. Taip buvo Juozo Apučio aprašytame Balčios krašte, taip ir prie Skaisgirio, netoli Ventos. Kauno pakrašty, prie Nemuno, kaip sako Ričardas Vaitiekūnas, buvo kitaip, ten jau kiti pavojai... Štai šitaip dėsningai ir susipina dvi esminės mūsų gyvenimo realijos – vieta ir laikas. Neramų, perversmais pažymėtą laiką tam tikra vieta gali tiesiog hiperbolizuoti. Kitoje vietoje būdamas girdėsi tiktai tų baisių įvykių aidą.

Ričardo Vaitekūno dirbtuvėje Mardasavo kaime

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

…Šitokios jau rudeniškos mintys šiandien, be abejo, yra dar vasariškos kelionės į Mardasavą atgarsis. Algimantas Černiauskas paragino aplankyti Ričardą Vaitiekūną, gyvenantį tame kaime prie Merkio, nors ir abejojau, ar pokalbis apie dailę man gali būti svarbus. Betgi kalbėjomės apie gyvenimą. Ir ne tiktai apie žmogaus būtį šioje mums skirtoje laiko atkarpoje, o ir apie buvimą savo name bei savo kieme, kai esi ne vietinis, bet vis dėlto ieškantis pasitikėjimo būtent tame kaime, toje dzūkų upės pakrantėje. Kaip reikia gyventi, kad tas pasitikėjimas ateitų greičiau? Kiek šiandien dar realus tas konfliktas, kurį taip įtikinamai, taip graudžiai novelėje „Serbenta“ aprašė Leonardas Gutauskas, taip pat gyvenantis Mardasave? (Trumpų novelių knygoje „Šunų dainos“.) Kiek aktualus šiandien toks nesusikalbėjimas net ir tokiame kaime, kur daugiau nei pusė gyventojų jau yra iš miestų pabėgę miestiečiai? Ir kiek reikia metų tame kaime kantriai gyventi, kad visi vietiniai pamatytų ir suprastų: esi ne vagis, ne girtuoklis, ne tinginys ir niekam blogo nelinkintis ateivis... Pokalbis buvo nelabai vasariškas. O toji plona knygelė apie permainingą Ričardo Vaitiekūno gyvenimą dabar tik patvirtina, kad šitokios būties dilemos yra amžinos.

Rugpjūčio 21-oji

Vartau senus savo užrašus, skaitau, ką neseniai apie Fiodorą Dostojevskį rašė filosofė Jūratė Baranova, ir galvoju, kad svarbiausieji psichologijos dėsniai yra nekintantys. Gyvenk tu, žmogau, kaip nori, tik niekada nepamiršk, kad šalia yra kitas žmogus. Tegu jis ir iš „požemių tamsos“ atėjęs, tegu galvojantis, kad nusikaltimas yra tik nelaimė, kad kaltas ne jis, o aplinkybės. Patogiausia, žinoma, būtų išvengti tokio tamsuomenės kolektyvo, bet juk būna, kad negalima, reikia išbūti kartu. Prisiminkime Fiodoro Dostojevskio autobiografinį kūrinį „Užrašai iš mirusiųjų namų“. Tegu nepyksta psichologai ir rusų literatūros žinovai: kiekvieną kūrinį galima perskaityti taip, kaip tuo metu sugebi, po kiek laiko perskaitysi kitaip ir vėl kažką suprasi bei išsiaiškinsi. Dabar svarbu, kad tas pasakojimo herojus kenčia vienas, nes nesijaučia esąs „požemių tamsoje“, kaip dauguma katorgininkų, kurie savo nusikaltimą vadina tik nelaime. Herojus nepraranda orumo, jis laikosi atskirai, kai mąsto apie visus. Bet kai šalia jo atsiranda vienas kuris nors žmogus – pelno to nelaimėlio pasitikėjimą ir net prieraišumą. Herojus jaučiasi atstumtas pirmiausia todėl, kad yra ne kriminalinis nusikaltėlis, yra dvarininkas, bet iš tikrųjų tas nepriėmimas į „kolektyvą“ eina iš giliau. To „kolektyvo“ nariai niekada negalvos taip kaip jis: „Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus ir aš daugiau negu kiti.“ Ir vis dėlto ilgainiui artimų žmonių tame „požemių tamsos“ pasaulyje atsiranda vis daugiau. Ir tie artimiausi likimo draugai jam sako nuoširdžiai: kai tu išeisi į laisvę kaip mes čia pasiliksim be tavęs... Mardasavo kaimo istorijų ir Fiodoro Dostojevskio aprašytųjų likimų paralelė gali pasirodyti tiesmuka ir paviršutiniškai pedagogiška.

Tačiau ir Leonardo Gutausko novelės „Serbenta“ konfliktas yra egzistencinis. (Pirmiausia jis yra tikras, tai patvirtino Birutė ir Ričardas Vaitiekūnai.) Vietinis žmogus gina savo žemės pėdą kaip paukštis lizdą. Ta savigyna yra tolimo mito atšvaitas. Moteris per daug triukšmingai, bet kovoja kaip karingųjų jotvingių gentis, ir tie du kvadratiniai metrai, kur auga serbenta, yra jos laisvė. Gal ne teisė, o laisvė... O kodėl tiek daug apie laisvę kalba „Užrašų iš mirusiųjų namų“ herojai? Tai jiems yra labai svarbu, ypač ten, už Uralo, kur geografinės ribos beveik išnyksta. Ir bėga kaliniai su retežiais į laisvę, ne tiktai svajoja, bet iš tikrųjų bėga. Žino, kad juos pagaus, sugrąžins ir dar labiau nubaus, o bėga. Šitokią absurdišką situaciją gal geriausiai yra paaiškinęs Vladimiras Korolenka, valgęs katorgininko duonos tolimojoje Jakutijoje. Buvo toks Vladimiro Korolenkos aprašytas katorgininkas, dvylika kartų bėgęs, o vėl pagautas pasakė, kad bėgs ir tryliktą kartą. Ir Antono Čechovo dienoraštyje „Ostrov Sachalin“ bėglio psichologija labai aiški: iš salos nepabėgsi, bet ir tris paras pasėdėti taigoje ant kelmo yra gerai. Vėl tada gali kentėti kalėjimo nelaisvę ir nuobodybę ir vėl svajoti apie pabėgimą. Gal tai ypač būdinga rusams. Bėgdamas tu esi ne tiktai laisvas, bet ir klajoklis, ir valkata. Valkatų Rusijoje visada buvo daug. Jie nenorėjo dirbti arba dirbo tik sezoninius darbus, o klajodami pasikliaudavo tautiečių bendruomeniškumo jausmu. Klajoja padegėliai, benamiai ir našlaičiai, klajoja iš tarnybos pabėgę rekrūtai, klajoja maldininkai ir akli muzikantai, klajoja net valstiečiai, kai jų derlių sunaikina sausra. Etnografo Sergiejaus Maksimovo viena apybraiža taip ir vadinasi: „Brodiačaja Rusj“ („Valkataujanti Rusija“)... Laisvė vis dėlto yra brangiausia, ką gali žmogus patirti šiame pasaulyje. Fiodoro Dostojevskio romane „Užrašai iš mirusiųjų namų“ pats skaudžiausias, pats nostalgiškiausias yra tas puslapis, kur aprašyta, kaip katorgininkas žvelgia į kitą Irtyšiaus krantą – mato laisvo azijiečio kirgizo jurtą, kylantį dūmą ir avis. Viskas tarsi ir laukiniška, viskas dvelkia neturtu, bet viskas kalba apie laisvę.