Thomas Brussig. „Herojai kaip ir mes“: romanas. - V., Tyto alba, 1997. Iš vokiečių k. vertė Jurgis Kunčinas. - 232 p.

Thomo Brussigo knyga Herojai kaip ir mes“ – viena žymiausių knygų, vaizduojančių komunizmo žlugimą Rytų Vokietijoje, kurio viršūnė – Berlyno sienos griūtis 1989 metais. Laikmetis perteikiamas per vokiečio, knygos antiherojaus Klauso Ūlcščo istoriją, kurią jis pats ir pasakoja New York Times žurnalistui Kicelšteinui. Klausas – ne mažas varžtelis Berlyno sienos griūties istorijoje. Kaip pats vyras teigia, jis – trūkstama grandis Vokietijos istorijoje.

Nuo pat gimimo Klausas mato save kaip istorijos epicentrą. Tą galima suprasti jau iš pirmų knygos eilučių, kur 1968 metais sovietų tankams kertant Čekoslovakijos sieną, gimsta knygos pagrindinis veikėjas. Jo vaikystė – nesibaigiantys bandymai įtikti savo tėvams. Beje, nesėkmingi. Tėvas, dirbantis Stasi (Vokietjos saugumo ministerijoje), įsitikinęs, kad jo sūnus – nevykėlis. Motina – pamišusi dėl tvarkos moteris, persekiojanti kiekvieną sūnaus žingsnį ir nesuprantamai keistai reaguojanti į savo sūnaus lytinį brendimą. Jausdamas amžiną kaltę, kad neįtinka savo tėvams, vaikinas taip pat kaip ir tėvas įsidarbina Stasi.

Tačiau jo išsvajotieji slapti žygiai į Vakarus neįvyksta. Ir jis niekada iki galo taip ir nežino, ar dirba toje tikrojoje Stasi. Nėra jokių užduočių, netenka slapta kirsti sienos į Vakarus. Tik bergždžias žmonių sekimas. Klausti Stasi nepriimtina. Čia neklausiama, o Klausas visuomet tas, kuris viską sužino paskutinis. Net kai jį veda į slaptą laboratoriją, jis neklausia, ką su juo darys. Atsigavęs jis randa savo mirties liudijimą. Tai, kaip jis lengvai ir ciniškai žvelgia į savo mirtį, net gąsdina.

Nevykęs sūnus ir nevykęs darbuotojas – Klausas Ūlcščas turi daug ką prisipažinti žurnalistu Kicelšteinui. Ką jau kalbėti apie Berlyno sienos nugriovimą. Juk jis rado puikią klausyklą, kur gali išpažinti savo nuodėmes ir jau svajoja apie antraštes, kurios bus kur kas skandalingesnės nei Vakarų spaudoje.

Baimės ir pripažinimo vedamas per gyvenimą, Klausas – savo šalies, kuri, jo žodžiais, jau iš pat pradžių buvo pasmerkta žūčiai, labiausiai paveiktas zombis. Taip pat jis vienas iš įsimintiniausių ir ryškiausių knygos veikėjų, kokius tik norėtų sukurti rašytojas.

Tai ką Thomas Brussigas sugebėjo perteikti apie gyvenimą Rytų Vokietijoje pasitelkęs Klausą – daug ir stipru. Tačiau, kai kurių kritikų manymu, rašytojui dar geriau pavyko nutapyti socialistinės Vokietijos paveikslą žymiai trumpesnėje knygoje –  Am kürzeren Ende der Sonnenallee“ („Saulės aveniu trumpesniajame gale“ – nėra knygos vertimo į lietuvių kalbą, pateikiamas tik pavadinimo vertimas).