Rimvydas Pupelis „Liekam dviese“. Drobė, aliejus. 50x70 cm

Tapytojas Rimvydas Pupelis, gyvenantis Lietuvos periferijoje, Obeliuose – miestelyje Rokiškio rajone, savo darbuose sulaužo ir deformuoja įvairias figūras. Tokiu būdu tarsi bandantis ieškoti žmogaus sielos gelmių. Aktyviai reiškęsis Fluxus veikloje, dabar Rimvydas Pupelis tapo ir kuria naują darbų ciklą „Pabudimas“. Apie naują ciklą, apie menininko gyvenimą periferijoje, apie savo kubistinę tapybos manierą menininkas ir sutinka pakalbėti šiame interviu.

Vieni paskutiniųjų Jūsų darbų – tapytojų klasikų darbų replikos. Papasakokite apie tai plačiau. Kaip kilo idėja?

Renkuosi rokoko arba baroko laikmečio autorius. Pastebėjau, jog jie tobulai įvaldė tapybos meistriškumą bei kompoziciją ir taip pasiekė meno magijos ribas. Jų kūriniuose paslėpta meno magija. Ši magija mane ir pakerėjo, todėl ėmiausi plačiau susipažinti su jų darbais. Atmečiau aklą spalvų ir tapymo manieros kopijavimą. Išgryninau magijos pojūtį iki materijos ir tai apvilkau savo tapybos apdarais. Taip patiriu nuostabių tapymo akimirkų, apima laiko ir erdvės užmaršties pojūtis. Senųjų dailininkų atrastoji meno magija sutvirtino ir sutaurino mano tapybą,  išgrynino stiliaus vientisumą. Aš esu laimingas, pastebėjęs tokio meno magiją.

Tapote kubistine maniera. Formos Jūsų darbuose laužytos, kampuotos, žmonių figūros tarsi surinktos iš atskirtų detalių. Kodėl toks pasirinkimas?

Studijuodamas dailę Šiaulių universitete išbandžiau įvairias tapymo manieras, eksperimentavau su tapybos stiliais. Pastebėjau, tapymas ar piešimas kubistine maniera labiausiai suvienija mano dvasines ir materialiąsias jėgas kuriant paveikslą. Tai pat šis stilius ir atpalaiduoja, leidžia peržengti nusistovėjusias klasikines dogmas. Leidžia laisvai judėti kompozicine paveikslo erdve ir, kas nuostabiausia, leidžia pajusti spalvos ir jausmo sąlytį.

Darbuose dažniausiai vaizduojate žmones, jų santykius, kurie dažnai netgi komiški, juokingi, o kartais net – pašaipūs. Ką tokiomis vaizduojamomis temomis norite pasakyti?

Rimvydas Pupelis „Apsimestinės derybos“. Drobė, aliejus. 50 x 70 cm

Taip jau atsitiko, kad, griuvus meno aukso amžiui, patekome į komiškumo pikniką. O pagrindiniai jo veikėjai tapome mes – žmonės. Net gyvūnai, prisitaikę prie mūsų, sėkmingai išgyvena kaip tarakonai, utėlės, blakės, žiurkės. Šis gyvūnų klanas sėkmingai nukopijavo dabartinės visuomenės elgseną, ir tada aš pastebėjau realybės tėkmę. Sukūriau paveikslų ciklą „Pabudimas“. Aš nekritikuoju ir nemokau, kaip reikia elgtis. Aš tiesiog fiksuoju būties stabtelėjimą šalia manęs. Aplinka ir aš joje kartu, mes ligi šiol esame komiški, juokingi, o kartais net – pašaipūs. Paveikslų ciklą „Pabudimas“ sudarys 20 kūrinių, tapytų akriliniais dažais ant specialaus popieriaus. Dabar sukurta jau 13. Šie paveikslai skirti tik parodoms ir loftams.

Rengiate J. Vienožinskio tapybos plenerą. Papasakokite apie jį plačiau. Kaip Jums kilo mintis organizuoti plenerą?

Aš – obelietis ir Vienožinskis – obelietis. Jis čia gražiai ir turiningai leido laiką. Jaučiu šiam menininkui didelę pagarbą. Mažai buvo tokių stiprių vyrų, kurie savo kūryba siekė, kad lietuvių tauta sužibėtų Europos kultūros parke. Rengdamas plenerą, aš jam atiduodu pagarbą. Plenere dalyvauja tik Lietuvos ir Latvijos dailininkai. Mes esame baltai, spaudžiami kitų milžiniškų kultūrų, turime laikytis išvien ir išsaugoti, kas liko, bei sukurti savitą, nepakartojamą tapybos mokyklą. Čia idėja, kuri mane skatina rengti plenerą.

Gyvenate Obeliuose. Galima sakyti, esate meno marginalas – niekur stipriai nesireiškiate. Kokie pliusai ir minusai kurti meną periferijoje? Ar jaučiate kokią konkurenciją?

Gyvenu ten, kur gimiau. Tai ir privilegija, ir našta, bet vis dėlto – tai didžiausia likimo dovana.  Gyvendamas čia, kur net dievo utėlės nesiveisė, aš sugebu kurti. Tai pasiekti padėjo kadaise sutikti tvirtos dvasios vyrai menininkai, su kuriais rengėme įvairiausius projektus,  kūrėme meno teorijas ir tobulinome savo asmeninį meno pasaulį. Kiekvieno jų buvimas ir diskusijos apie meną padėjo likti čia, kur motina pagimdė ir tėvas užaugino. Tai leidžia man pajusti visą gilumą erdvės ir perteikti spalvine jausmų harmonija. Konkurencijos čia nėra, juk sakau, kad čia visata, „kur net dievo uteles nesiveisė“, finansinis ubagynas , dvasinis naivumas, susimaišęs su politiniu žiaurumu, gimtinės panieka ir kasdienine malda dėl pinigų. Ar čia, dvasiniame šiukšlyne, gali būti meno konkurencija. Čia žmogus, kalbantis apie meną, daugiau panašus į  pranašą.

Art Muta – kas tai? Jūsų slapyvardis? Kodėl būtent toks?

Rimvydas Pupelis „Raginimas tapti vyru“. Drobė, aliejus. 60 x 80 cm

Tai tikras likimo vingis. Dauguma jūsų matė lietuvišką serialą „Moterys meluoja geriau“. Tai jų dėka aš gavau slapyvardį. Ir kai nuostabus  paveikslas pajaučia, kad jį pasiglemš užmarštis, tai jis imasi savo iniciatyvos. Esu dėkingas serialo kūrybinei grupei už pravardę, ji man tinka ir patinka. 

Jūsų kūrinys buvo savotiškai tapęs televizijos žvaigžde, kai viename televizijos serialų atsidūrė kaip darbas, kuris imitavo Picasso kūrinį. Papasakokite visą šitą istoriją plačiau.

Mano kūrinys neimitavo didžiojo meistro kūrinių. Mano paveikslo pasirodydamas per televiziją užbaigė mano kaip kūrėjo paauglystės laikotarpį. Aš tuo metu buvau paniręs į abejonių ir nebūties rūką. Tūnojau ten keletą metų, jėgos buvo apleidusios mane. Ir tada tie, kurie mane globojo ir tikėjo, tokiu būdu ištraukė mane, suteikė jėgų pažvelgti į savo vidų. Šią istorija su paveikslu seriale laikau kaip nušvitimą. Tai mano, jau kaip brandaus menininko, laikmetis.

Tapybos darbuose vaizduojate ganėtinai palaidą žmonių gyvenimą. Kam skiriate šią kritiką?

Aš? Ką jūs, ar aš galėčiau tai pavaizduoti? Bet čia gera mintis. Palaidas žmonių gyvenimas tarp anarchijos ir pirmykščio racionalaus ir susikausčiusio savyje, bet vienyje su gamta.

Gal mano paveiksluose šmėkšteli erotikos blyksnių, bet tai civilizuotos gyvensenos dalis. Truputis erotikos, truputis kraujo, truputis apgaulės, pridėjus naivumą, išeina neblogas kokteilis ant turtingo spalvomis nukloto mano paveikslo. Sveikinu, jūs atvykote į Muta pasaulį.

Ar rengdamas savo kūrinių parodas kuriate kokią nors istoriją, pasakojimą? Ar paroda norite parodyti savo sukurtus darbus, ar bandote atsakyti į sau išsikeltus klausimus?

Pradėjęs kelionę su ciklu „Pabudimas“ nieko specialiai nekūriau, negalvojau. O kam? Juk ir taip buvo aišku, kas nutapyta. Tas, kas moka skaityti paveikslus – suprato. Bet visada yra bet. Tad teko suprantama kalba klausiančiajam apibūdinti, kuo išskirtiniai ir kuo atviri kūriniai. „Pabudimas“ gimė iš mano pabudimo. Tai vidinė mano kalba, mano dvasinio pasaulio spindulėlio atspindys materialiame pasaulyje...

Jūsų kūriniai itin pilni spalvų. Sakyčiau, tai ganėtinai nelietuviškas braižas tapyti ryškiomis spalvomis.

Spalvomis išreiškiu jausmus, o piešiniu juos išgryninu. Stengiausi kuo daugiau perteikti spalvų ir jos niuansais perteikti jausmų jautrumo skalę. Stengiausi valdyti šį procesą ir nepaleisti visiškai tėkmei.

Paveiksle perteikti jausmų skalę nuo juodžiausio iki šviesiausio. Noriu, kad žiūrintieji išgyventų jausmų akimirką. Kiekvieną dieną dirbdamas tobulinu skalinę jausmų dimensiją.

Vaizduojami personažai atrodo net labai egzotiškų veido bruožų. Iš kur ateina?

Mūsų veidas – ir veidrodis, ir kaukės. Pakreipdamas ir suteikdamas jam vadinamojo egzotiškumo, stengiausi daryti tai iki tikrojo žmogaus pavidalo. Aš nesistengiu nuplėšti ar uždėti dar vieną kaukę. Tiesiog pažvelgiu į esmę. Tai man patinka, aš tai moku. Todėl išlaikau ribą tarp šaržo ir rimtos sovietines nuotraukos. Visada tobulinu vaizduojamų jausmų diapazoną.

Taip pat tapote ir natiurmortus. Tapydamas juos analizuojate, kaip tapybos priemonėmis galima išskaidyti daiktus ir juos vėl sulipdyti?

Daugel metų natiurmortams neskyriau jokio dėmesio, jie buvo tik bereikšmis fonas. Šio sąstingio nesureikšminau.Tiesiog kartą Latvijoje, būdamas plenere, kai lijo nykus lietus, o vynas buvo neskanus, kalbos apie skruzdėlių gyvenimą pabodo, taigi teptelėjau ant drobes. Tai  buvo neapsakomos ekspresijos ir spalvos sąveikos galia. Tai jėga.Tas sąstingis mane žavi. Kai matau natiurmortą, viską jaučiu savyje – tapybinę ekspresiją ir spalvų dinamiką.

Pagal tai, kad esate sukūręs savo atpažįstamą tapymo manierą, Jus galima būtų vadinti modernistiniu tapytoju. O kaip save įvardytumėte pats?

Aš – menininkas. Aš – jūra ir upė. Vienu metu tekantis ir tuo pačiu metu jau pajutęs upės įtekėjimą. Aš muta, ir jei muta yra modernistinės krypties – tai taip ir yra. Tai menotyrininkų darbas atpažinti slepiamą mano meno veidą. Aš jais pasitikiu ir labai gerbiu jų darbą.

Dažniausiai visi menininkai turi mokytoją – dažnai ir netiesiogine prasme – kurio kūrybą seka ar iš jos mokosi. Ar turite savo „mokytoją“?

Didelę įtaką padarė maestro Picasso bei J. Vienožinskio gyvenimo plotmė. Didelę įtaką padarė Jono Meko meno stuburas ir „Fluxus“ ideologija. Didelę įtaką, spėju, dimensijoje padarė Latvijos dailininkas Osvalds Zvejsalniekas. O neigiamą įtaką darė pinigai, modernioji vergovė ir viduramžių santvarka Lietuvoje.

Dirbate Obelių vaikų namuose. Ar darbą su vaikais ir tapybą suderinate?

Rimvydas Pupelis „Gimę nešėjais“. Drobė, aliejus. 60 x 80 cm

Taip dirbu, tai darbas po dvasine priedanga. Sudėtingiems laikams reikia sudėtingų sprendimų.

Tai tie aukso metai jau praeityje, kai menininkas galėjo būti tik menininkas. Jų nebebus. Ši šalis dar nesugeba sukurti meno aplinkos. Todėl turiu prisitaikyti ir kartkartėmis panirti į dvasinį prieglobstį.

Meno paskirtis – laisvės ir realybės paieška. Vaikai nesuvokia nei meno, nei laisvės, nes jie patys ir menas, ir laisvė vienu metu. Tai nuostabu stebėti – tai turtina jausmų ir tolerancijos apimtis.

 Ar esate pajutęs, kad prieš save matote tobulą meno kūrinį? Jei taip, koks jis buvo?

Esu nutapęs keletą tobulų kūrinių. Vienas iš jų net sukūrė man pravardę Muta.

Atpažinti tobulą dailininko sukurtą paveikslą ar meno kūrinį privalu, jeigu norima pajusti tobulumo esatį. Esu vaidinęs ne viename tobulame spektaklyje. Tai jausmas, kai laikas ir erdvė susilieja su dabartimi – aš tai ir vadinu tobulumu.

Tai ateina nepriklausomai nuo mūsų norų. Pastebėjau, kad prieš tai lyg suakmenėja vidus, pasidarai nejautrus, į save žiūri kaip į vienaląstį organizmą, kaip ne į žmogų, o tik kaip kūną. Po to, kai tai pamiršti, nutari, kad tapysi paveikslą, tas jausmas pasirodo vėl. Ir lieka tik netrukdyti savasčiai kurti, susilieti ir būti vientisa dalimi.

Nors esate gerai atpažįstamas iš savo tapymo manieros, tačiau apie Jūsų kūrybą informacijos nėra gausu. Ar čia veikia gyvenimas periferijoje?

Šiuo kūrimo laikotarpiu aš kūriau savaip. Dabar tai įgavo Mutos stilių. Šiame krašte mane atpažįsta ir žino. Visavertei kūrybai negaliu skirti daugiau laiko. Esu priverstas dirbti. Su šia problema susiduria dauguma menininkų, gyvenančių provincijoje. Likimas būna keistas. Dabar kiekvieną dieną einu tapyti, tai man kaip oras paukščiui ir kaip vanduo žuvims.

Papasakokite, kodėl tapote tapytoju?

Aš gerai piešiau jau nuo darželio laikų. Man tai buvo paprasta ir aišku. Laikiausi šios linijos, nes ji man suteikė saugumo gyvenime ir tikslą. Tapyboje susilieja trys pagrindinės materialiosios dimensijos su dvasine dailininko būtimi. Aš rašiau ir poeziją, dariau perfomansus. Kūriau ir grafiką, bet didžiausią kūrybinę pilnatvę juntu tapydamas. Kiekvienas paveikslas – tai tartum naujas gyvenimas.