Gedimino Kajėno nuotrauka

Ar gali žmogus pamiršti, kaip reikia vaikščioti? Aš manau, kad gali. Užtat tikrai nepamirš, kaip reikia spaudyti automobilio akseleratoriaus pedalą ar nusipirkti viešojo transporto bilietėlį. Bijodama pamiršti, kaip reikia vaikščioti, aš einu. Einu toli. Ir einu kaip sraigė. Ne todėl, kad lėtai, o dėl to, jog gabenuosi su savimi kalną daiktų. Aš žygiuoju.

Šilutė – Karklė. Devyniasdešimt aštuoni kilometrai kelio. Keturios itin karštos dienos. Trylika žygeivių, pasirengę išlikti. O išlikti iš tiesų reikėjo... Daugeliu prasmių.

Kuprinė. Joje telpa daug (ne)reikalingų daiktų. Namuose visi kuprinėje sudėti daiktai atrodo reikalingi. O ir kuprinė neatrodo tokia sunki... Nuomonė apie kuprinės svorį pasikeičia vos po kelių valandų žygiavimo. Dailios suknelės, šviesūs džinsai ir bateliai tūkstančius kartų apkeiksnojami mintyse.

Nuospaudos. Dažniausiai mus aplanko tik tada, kai avime naujus dailius batelius. Tačiau žygyje jos, nors ir nekviestas svečias, bet neišvengiamos. Net avint pačius patogiausius batus, jos netikėtai apsigyvena pačioje nemaloniausioje pėdos vietoje ir su kiekvienu žingsniu tarytum sako: „Laba diena.“ O ir iš svečių jas išprašyti labai sudėtinga. Žygio medikas gali tik pasiūlyti kalną pleistrų, kad nuospaudos nakvynė būtų minkštesnė.

Vanduo. Kasdienybėje net nesusimąstome apie jo vertę. Juk jo namuose – kaip pasakytų mano mama – pilnas čiaupas. Žygyje įprasti dalykai tampa neįtikėtinai vertingi. Kepinanti saulė, grasinanti dehidratacija skatina vartoti itin daug vandens, kurio gaudavome tik priėję miestelius ir paprašę gerųjų žmonių pagirdyti žygeivius šulinio vandeniu (Dieve, laimink juos!). Kuris, deja, sušyla per menką valandėlę... Tačiau bėdoje gelbėdavo ir saulės spinduliuose šildytas vanduo. Daug didesnė bėda apskritai jokio vandens neturėti ir būti įstrigus rugiuose (prie bedugnės).

Maistas. Daugeliui iš mūsų – ranka pasiekiamas. Kartais šaldytuve, kartais pas močiutę ant stalo, kartais itin prabangiame restorane. Žygyje maistas irgi tampa prabanga. Ypač šiltas! Norint valgyti šiltą maistą, reikia susirasti laužavietę, tuomet suieškoti pakankamą kiekį įvairių sausų šapelių, priskaldyti malkų, sukurti laužą, pagaminti įrenginį puodui virš laužo pakabinti ir tada ilgai laukti, kol puode esantis vanduo (dažniausiai pasemtas iš upės ar ežero) užvirs. Tačiau galiu garantuoti, kad ant laužo virti makaronai yra patys gardžiausi. Ypač tada, kai nužingsniuoji daugiau kaip tris dešimtis kilometrų.

Emocijos. Bene svarbiausia išlikimo dalis. Kartais norisi nusimesti dešimtis kilogramų sveriančią kuprinę į pakelę ir pačiam kristi ten pat su kuprine kartu. Kartais norisi šaukti ant tų nepageidaujamų svečių, nuospaudų, kurios lydi visą kelią. Kartais mintyse sau pasakai: „Aš nebegaliu.“ Tačiau net tuomet sugebi dėti koją po kojos, nusišypsoti bendražygiui ir pasisiūlyti panešti suodiną nuo laužo puodą, užvesti dainą ar bendrą maldą. Malda – vaistas, nuo įvairių problemų žygyje. Kai meldiesi, kuprinė ima mažiau pečius spausti, nuospaudų imi nebeklausyti, o ir sąžinė sukužda: „Tu gali!“ O jeigu sąžinė ir toliau lieka negatyvi, tuomet priėjęs bendražygis paskatins ar net pasiūlys apsikeisti kuprinėmis.

Žygyje išliko dešimt žygeivių. Su trimis žygeiviais atsisveikinome – jų sveikatai pataisyti nebeužteko pleistrų. Žygį pradėjome kiekvienas atskirai – „aš“. Tačiau Karklę pasiekėme „mes“. Mes išlikome!

Kam? Ko gero, paklaus ne vienas skaitytojas. Kam žygiuoti beveik šimtą kilometrų? Kam tįsti kuprinę, didesnę už save, pilną (ne)reikalingų daiktų? Kam rizikuoti savo sveikata?

Žygis – tai būsena su nesuskaičiuojama gausa nuospaudų ant pėdų ir plačia šypsena veide. Žygis – tai gyvenimo mokykla, kai iš kelių medžio pliauskų sugebi užkurti lauželį ir pasigaminti pačius skaniausius pusryčius, o pačią sunkiausią akimirką džiaugtis kuklia draugo šypsena. Žygis – tai malda. Tai malda už žygeivius, už jų fizinę ir dvasinę stiprybę. Žygis – tai ženklas, kad nesame priklausomi nuo patogumų pilnos kasdienybės. Tai ženklas, kad dar nepamiršome, kaip reikia vaikščioti.