Sovietmetis – epocha, apie kurią iki šiol sunku objektyviai kalbėti. Ir akademinė bendruomenė, ir plačioji visuomenė vis dar atsargiai žiūri į palyginti neseniai pasibaigusį laikotarpį. Kita vertus, įdomaus ir reikšmingo apie neseną praeitį papasakoti galinčių žmonių gretos sparčiai retėja. Gerai, kad atsiranda mokslininkų, kurie spėja užrašyti tokių žmonių prisiminimus.

Šių metų rugsėjį knygynuose pasirodys dvi projekto „Nematoma sovietmečio Lietuvos visuomenė: neformaliųjų sisteminių ir nesisteminių tinklų skirties peržiūra“ šaltinių knygos: Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir Valdemaro Klumbio parengta sakytinės istorijos šaltinių knyga „Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos“ ir Sauliaus Grybkausko šaltinių rinkinys „Lietuviškoji nomenklatūra 1956–1990 metais: tarp sovietinės sistemos ir neformalių praktikų“ (2015, Vilnius: Aukso žuvys).

Pirmoje knygoje „Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos“ skaitytojai ras dvidešimt penkis įtraukiančius pasakojimus – gyvenimo istorijas žmonių, sovietmečiu gyvenusių kitokį gyvenimą nei didžioji ano meto visuomenės dalis. Tai pasakojimai amžininkų, neįsitekusių nykioje, absurdo ir melo pritvinkusioje sovietinėje kasdienybėje, ieškojusių kažko tikro ir norėjusių gyventi savo autentišką gyvenimą, nepaisant kainos, kurią už tai teko sumokėti.

Istoriko dr. Aurimo Švedo vertinimu, „ši knyga yra intriguojanti kelionė laiko mašina į sovietmečio epochą, kuri vis dar šalia mūsų, tačiau su kiekviena diena tampa vis mažiau pažįstama ir suprantama“.

Kiekvienas knygos skaitytojas ras savitą jį dominantį pjūvį: vieni galbūt ieškos informacijos apie pogrindžio veikimo taktikas ar legendines sovietmečio nepaklusniosios visuomenės asmenybes, kitiems rūpės akistatos su sistema patirtys ar alternatyviosios minties filosofinės ištakos. Treti galbūt skaitys šią knygą kaip grožinę literatūrą, kurioje gausu ir dramatiškų išgyvenimų, trilerio vertų nuotykių, ir gilių pasaulėžiūrinių apmąstymų.

„Skaitant plačiajai visuomenei mažiau žinomų žmonių pasakojimus kyla įspūdis tarsi atrastum naują, nepažintą ir be pėdsakų dingti galėjusį kitokį pasaulį. Gyvai skambančiuose, natūralia kalba perteiktuose pokalbiuose atsiskleidžiantys intensyviai kultūra, menu, religija gyvenusių žmonių ir valdžios santykiai, dramatiškos psichologinės situacijos, laisvo gyvenimo ieškojimas ciniškos kontrolės atmosferoje sudomins ne tik istorikus, profesionalius kultūros tyrinėtojus, bet neabejotinai tai bus puikus šaltinis rašytojams, dramaturgams, scenaristams ir visiems, ateityje kursiantiems sovietmečio pasakojimą. O dabartimi ir teksto malonumu gyvenantis skaitytojas pajus įtempto trilerio skonį“ – pritaria knygą recenzavęs poetas, eseistas ir literatūros kritikas Rimantas Kmita.

Antroji knyga apie lietuvišką nomenklatūrą gerai atskleidžia sovietinės valdžios užkulisius, joje publikuojami dar niekur neskelbti sovietinės valdžios dokumentai – partinių dokumentų kopijos apie situaciją sovietinėje Lietuvoje ir Pabaltijyje, sovietinio „generalgubernatoriaus“ – LKP CK antrojo sekretoriaus Valerijaus Charazovo užrašai ir interviu su buvusiais nomenklatūros veikėjais.

„Sauliaus Grybkausko profesionaliai parengtas šaltinių rinkinys – vertinga nesavanaudiška dovanėlė istorikams, sovietologams bei visiems besidomintiems netolima Lietuvos istorija. Tai puikus šaltinis tiriant nomenklatūros  „nematomas sroves“, tinklaveiką ir centras–regionai valdymo modelį“ – įsitikinęs Dr. Mindaugas Pocius, įvertinęs kolegos darbą.

Dr. Dangiras Mačiulis atkreipia dėmesį į šioje knygoje pateikiamą unikalų dokumentą: „Norėtųsi ypač atkreipti dėmesį į vadinamą Melsvąjį sąsiuvinį – LKP CK antrojo sekretoriaus Valerijaus Charazovo užrašus, kurie atspindi lietuviškosios nomenklatūros nuomones, kas po ilgamečio LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus mirties, turėtų tapti sovietinės Lietuvos vadovu. Šį sąsiuvinį organiškai papildo interviu su pačiu šių užrašų autoriumi – tai virsta tarsi neišardoma vienuma.“