BE PAVADINIMO. 1917 m. rugpjūčio 18 d. (Litografija su dedikacija Fechteriui).

1915 metų spalio mėnesį Cornelia Gurlitt (1890–1919) buvo paskirta tarnauti gailestingąja medicinos seserimi Rytų fronto Vilniaus Antakalnio ligoninėje. Į „Tolimąjį Rytų frontą“ ji sekė paskui Kaizerinės Vokietijos 10-ąją armiją – nuo 1915 m. pabaigos Vokietija jau kontroliavo visą dabartinės Lietuvos teritoriją ir Kuršą.

BE PAVADINIMO. 1917 m. rugpjūčio 17 d. (Litografija su dedikacija Emmai Fechter-Vockerardt)

Pasiturinčioje šeimoje užaugusi Cornelia (tėvas buvo dailės istorikas, architektas ir kolekcionierius) žavėjosi moterų emancipacijos idėjomis ir stengėsi išsilaisvinti iš to laikmečio visuomenės moteriai primestų elgesio normų, visomis jėgomis siekdama save išreikšti kaip nepriklausomą menininkę. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė Cornelios meno studijas Paryžiuje, kur ji išvyko dar 1913 m., prieš tai lankiusi Drezdeno piešimo mokyklą, ir 1913 m. bei 1914 m. jau surengusi parodas šiame mieste. Karo metai Vilniuje Corneliai tapo jos trumpo gyvenimo skausmingo žydėjimo laikotarpiu. Po karo grįžusi į Berlyną ji nebesugebėjo prisitaikyti ir beveik sąmoningai palinko į savigriovą. Cornelia buvo savo epochos kūdikis: modernią ekspresionistinę meno kryptį pasirinkusi ne tik kaip meninę išraiškos priemonę, bet ir kaip egzistencinę filosofiją, ji visiškai atitiko vokiškojo ekspreksionizmo liniją, kurioje asmuo/kūrėjas suvokia savo vienišumą ir izoliaciją, nesugebėjimą išpręsti visuomenės problemų, o nerimas ir vidiniai prieštaravimai perkeliami į kūrinius deformuotomis, lūžtančiomis linijomis, grubiai stilizuotomis formomis, apnuoginant meno kūrinį, o tuo pačiu ir save patį. Kankinančias emocijas atspindinčią realybę, vidinį šauksmą Cornelia perteikia lakoniškomis grafikos priemonėmis: vien neramia linija, energingais štrichais, šviesotamsa ir monochromine juodai – balta palete. Spalvomis ji negražina tikrovės.

Karas atskleidžia visuomenės piktžaizdes: Vilniaus gatves užplūsta elgetos, luošiai ir prostitutės. Atstumtieji ir nuodėmingieji tampa Cornelios kūrinių herojais (Pvz:. 1917 m. litografijoje „Be pavadinimo“ su autorės įrašytu komentaru: Tu, tas kuris vaikštinėji nakties gatvėmis). 1915–1917 metai visomis prasmėmis patys intensyviausi Cornelios gyvenime: ji atsidavusiai slaugo sužeistus kareivius, laisvu laiku kuria, išgyvena stiprią ir užgintą meilę, netikėtai atranda poreikį domėtis Vilniaus žydų gyvenimu ir judaizmu, ieško savo dvasinių žydiškų šaknų (Cornelios senelė iš tėvo pusės buvo žydė). Viskas vyksta „Tolimajame Rytų fronte“, miškingose Vilniaus Antakalnio kalvose, jaunosios ekspresionistės vaizduotės sutaurintuose skurdžiose miesto gatvelėse, glaudžiančiose būrius išmaldos prašančių žmonių, daugiausiai žydų, kurie neturi ko valgyti, bet garsiai skaito Talmudą. 1917 m. Cornelia Vilniuje eksponuoja savo kūrinius kartu su kitais vadinamojo Oberosto menininkais.

Ekspresionistės litografijose ir piešiniuose centrine kompozicine ašimi tampa moters figūra; dažnai ši moteris vilki medicinos sesers uniformą, tad nesunku atspėti, jog pagrindinė kūrinių herojė – pati dailininkė. Ją supa pavargėliai, ligoniai ir luošiai. Nekyla abejonės, kad Cornelia vizualinėmis priemonėmis popieriuje išreiškia nuolatinės kančios dėl neišsprendžiamo pasaulio sielvarto būseną ir savo meilę Pauliui Fechteriui (1880–1958) – rašytojui, meno kritikui ir spaustuvininkui. (Žydų kvartale įsikūrusioje kariuomenės spaustuvėje, kurioje dirbo P. Fechteris, Cornelia spausdindavo savo litografijas). Dažnoje kompozicijoje P. Fechterio figūra materializuojasi antrame plane: ji nuolat lydi Cornelią jos svajonių pasaulyje. Bene svajingiausioje ir romantiškiausioje litografijoje (1917 m. „Be pavadinimo“, su dedikacija: Fechteriui) Cornelia tiesia rankas į dangų, į savo meilės saulę: šį kartą ekspresyvių linijų deformuotas veidas iškreiptas ne kančios, bet švelnios šypsenos. Fone matome ir antrą, šalia jos prigludusią moters su kūdikiu figūrą ir žaidžiantį vaiką – tai svajingos ateities vaizdas. Kitose kompozicijose antrame plane už Cornelios atsiranda dar viena moteris – lyg iš šalies savo kančią ir mintis stebinti dailininkės antrininkė, jos klajojanti siela. Apsisprendimą anksti pasitraukti iš gyvenimo jau žymėjo simbolinė 1917 m. rugpjūčio 7 d. kurta litografija, dedikuota Emmai Fechter-Vockeradt – Paulio Fechterio žmonai. Šioje kompozicijoje moteris nerangiai klūpo kalnelyje supiltuose kapuose, už nugaros matyti antkapiai su menamais įrašais jidiš kalba. Jos pirštas nukreiptas į viršų: tuo pat metu rodo ir į dangų, ir į antkapius, be žodžių išreiškiamas noras susilieti su tais, kurie guli kalvose.

Pasibaigus karui Cornelia apsigyveno Berlyne, bet jos dvasia liko Vilniuje, jos skausmingo žydėjimo širdies klajonių pasaulyje. 

***

Paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915-1917 m.“ veiks Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) iki 2015 m. rugsėjo mėn. 20 d. Cornelios Gurlitt (1890–1919) litografijos ir piešiniai atskleidžia asmeninę Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių armijos ligoninėje, Vilniuje, medicinos seserimi tarnavusios dailininkės dramą. 22 originalių C. Gurlitt darbų parodą papildo amžininkų mintys apie Vilnių ir autentiški generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno armijos fotografų užfiksuoti Vilniaus gyvenimo vaizdai.

Parodos kuratorė: Ieva Šadzevičienė

Parodos organizatoriai: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ir mecenatas dr. Hubert Portz.

Partneriai: Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Vilniuje, Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijoje,  ValiunasEllex

Informaciniai rėmėjai : www.bernardinai.lt, 7 meno dienos, LRT radijas

Ieva Šadzevičienė

Menotyrininkė, VVGŽM Tolerancijos centro vadovė