Aaron Burden/Unsplash.com nuotr.

Panašu, kad, dar prieš žmogų artimiau pažindami, dažniausiai jau turime apie jį nuomonę – iš nuogirdų, nuojautos ar tiesiog pamatę, kaip tas asmuo būna ir elgiasi. Liaudis sako: „Pagal drabužį sutinka, pagal protą išlydi.“ Atrodo, kad tame posakyje yra tiesos, nes paprastai dar artimai nebendravę nusprendžiam apie žmogų daug dalykų. Gal tai yra etikečių klijavimas ir dėjimas į lentynas, kad tas asmuo nekeltų nesaugumo, bet, kita vertus – mes tikrai daug informacijos kitiems pranešame apie save natūraliai.

Tą ypač ryškiai daro paaugliai (nesismulkina, kad visiems būtų aišku) – tie dar slenksčio nespėję peržengti (pirmą kartą) geba pareikšti, jog yra netikintys (kad visiems aišku būtų; man, tiesą sakant, tas faktas didelio įspūdžio nedaro), kad aktyviai palaiko arba nekenčia tam tikrų visuomenės grupių arba net nieko nesakydami visu savo buvimu aiškiai praneša, jog prie jo artintis nereikia – nes nukaus. Su paaugliais esame daug diskutavę, bandydami atrasti, kokią žinią aš kitiems sakau apie save, koks ženklas esu – nerimo, konflikto, nepasitikėjimo ar atvirkščiai – tiesos, buvimo savimi, ramybės, vilties ženklas. Juk neretai būna, kad klaidingai įsivaizduojame, kokią žinutę kitiems apie save pranešame (iš paauglių pasisakymų: „aš labai draugiškas – tik draugų neturiu“) – žinios tikslumas ir tikrumas patvirtinamas pasekmėmis.

Kokia pagrindinė mano žinutė? Svarbių yra labai daug dalykų, bet visgi – kas  svarbiausia, kas ryškėja iš viso mano buvimo? Ką atsinešu kaip vėliavą, kaip savo buvimo moto? Kita vertus – žinome, kad daug dalykų, kurie yra svarbūs, kuriuos norime pasirinkti – nepajėgiame įgyvendinti. Kad ir – noras mylėti visus aplinkui arba noras rinktis Dievą savo gyvenimo pagrindu – dažnai lieka persmelkti skausmingo ilgesio ir neįgyvendinami.

Kai izraelitus ima gelti gyvatės ir jie miršta, Mozė padirba gyvatę ir iškelia ją ant vėliavos koto – kad visi galėtų matyti, o įgeltieji, į ją pažvelgę, išgytų. Įsivaizdavau stovyklą – palapines, daug daiktų, vėliavas, audinius, spalvas. Labai aukštai reikėtų iškelti, kad būtų matoma visiems – iškelti virš visko. Jeigu taip iškelčiau Jėzų savo gyvenime – ne į palapinių aukštį, ne į vėliavų aukštį, bet dar aukščiau – virš visko. Jėzus sako: „Kaip Mozė dykumoj iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir žmogaus Sūnus.“ Jeigu tai taptų asmenine žinute, kurią pirmiausia pranešu kitiems visu savo buvimu – kad turiu Dievo meilės patirtį ir dėl to galiu kitus mylėti, kad ta patirtis visa pranoksta, dėl jos daugelis dalykų – asmeninis susireikšminimas, įsižeidimai, konkurencija, bandymas įrodyti savo tiesą – tampa nebesvarbūs, kad ta patirtis tampa centru, į kurį verta žiūrėti, centru, kuris savo reikšme ir ryškumu pranoksta visas kitas vėliavas... Gal tikrai tada kiti, pažvelgę į tokią vėliavą, atpažinę tokią žinutę – pagytų ir gyventų?.. Gal mano gyvenimu virš visko iškeltas Dievas pranoktų kitas šiandien populiarias vėliavas – desperatišką troškimą turėti, valdyti, būti centru?..

Po paauglių stovyklos jaunimas su nerimu klausė, kaip tą „narniją“ – visai kitokią tikrovę, kurioje Dievas yra labai tikras, kurioje Jis save apreiškia, kurioje jo meilė Tave keičia ir daro tikrą – išsinešti į gyvenimą. Nes sunku gyventi, jei Jėzus virš visko iškeltas tik kartais. Jei kitais kartais tą vėliavą susivynioji ir pakiši po lova – kad draugai, šeima nepamatytų. Nes sunku gyventi turint daug vėliavų ir asmeninių žinučių – galima ir susipainiot...

Žinau, kad tas, kuris kalbina mano širdį, kuris yra ištikimas net mano nuodėmės ir klaidingų pasirinkimų akivaizdoje, – Jis padeda atpažinti, kokią žinutę sakau kitiems apie save. Ir kokią žinutę Jis nori kitiems per mane sakyti.