Italijoje, Milane, „Palazo Reale“, rugpjūčio 26 d. atidaryta paroda „Didžioji Motina“ (La Grande Madre), kuri veiks iki lapkričio 15 dienos.

Kviečiame pasižvalgyti po virtualią galeriją su parodos fragmentais.

Paroda „Didžioji motina“ analizuoja XX a. motinystės ikonografiją. Joje pateikta daugiau nei 139 menininkų, rašytojų, filmų kūrėjų 400 darbų – istorinių dokumentų bei meno kūrinių.

Psichoanalizės įtaka, avangardinio meno poveikis, modernizacijos ir technologijų pagreitis, totalitariniai režimai, feministinių judėjimų pasiekimai bei kiti socialiniai reiškiniai radikaliai pakeitė motinystės sampratą ir šeimos apibrėžimą XX a., taip pat padarė stiprų poveikį ryšiams tarp lyčių, individų ir visuomenių.

„Tai yra prestižinė paroda populiariausioje Italijos vietoje. Pateikiama plati istorijos ir meninių kalbų panorama, -– sako Filippo del Coro, miesto kultūros tarybos narys. – Šis projektas suteiks ne vien šansą patirti neregėtą kelionę per Italijos ir tarptautinio meno istoriją ir kultūrą, bet tai bus ir ypatinga galimybė pažvelgti į figūrą moters, kvintesencinį aprūpinimo simbolį, kas ir yra raktinė šios parodos tema.“

„Didžioji Motina“ apžvelgia motinystę ir moters sąlygas per viso amžiaus meno darbus, temas, kurios dažnai praslysta pro akis, tačiau tai nereiškia, kad klausimai yra išspręsti“, – sako Fondazione Nicola Trusardi. – Tai leidžia mums gvildenti pagrindinį moters vaidmenį visuomenėje pabrėžiančius klausimus. Vaidmenį, kuris pernelyg dažnai lieka neatpažintas. Nepaisant didžiulių pasiekimų per pastaruosius keletą dešimtmečių ir socialinio bei politinio darbo, kuris padėjo ginti ir skleisti informaciją apie moterų teises netgi vargingesnėse šalyse, vis dar yra daug pavojų, kurie gresia kelionėje į išsilaisvinimą. Štai kodėl „Didžioji Motina“ turėtų ir galėtų būti svarbi galimybė apmąstyti vertybes, kurias moterys teikia įvairioms visuomenės sferoms, apmąstyti konkrečias strategijas ir vizijas mūsų planetos ateičiai.“

Paroda „Didžioji Motina“ analizuos XX–XXI a. motinystės ikonografiją dailėje ir kitoje vizualinėje kultūroje. Bus rodomi kūriniai nuo ankstyvojo avangardo iki nūdienos.

Nuo akmens amžiaus Venerų iki blogųjų pofeministinės eros mergaičių, per amžių amžius einančių nesuskaičiuojamų religinių vaizdų su motinystės scenomis. Meno ir kultūros istorijos dažnai koncentruodavosi į motinystės temą, kuri dažnai būdavo suvokiama kaip kūrybos simbolis ir paties meno metafora.

„Didžioji Motina“ yra paroda, kalbanti apie moters galią: ne vien gyvenimą duodančią motinišką galią, bet apie tą galią, kuri moteriai buvo uždrausta, tačiau vėl atsikovota per XX amžių. Nusibrėžus tikslą parodoje apmąstyti motinystę, dar pateikiama istorija apie moters teisių įgijimą, atskleidžiant lyčių kovų istoriją, seksualinę politiką, tradicijos ir emancipacijos susikirtimus.

Parodoje rekonstruojama istorija apims XX a., bus tyrinėjama moteriška ikona ir moteriškumo klišės, taip bus išvystyta kompleksinė refleksija moters kaip aktyvios reprezentacijos dalyvės, o ne pasyvaus kitų mąstymo subjekto.

Parodos atidarymas prasidėjo Olgos Frobe-Kapteyn archyvo pristatymu. Ji per savo gyvenimą surinko tūkstančius moterų atvaizdų – moterų dievaičių, matronų, venerų ir priešistorinių deivių. Ši didžiulė kolekcija buvo naudojama Carlo Gustavo Jungo, Ericho Neumanno ir daugelio kitų psichologų bei antropologų, nagrinėjant didžiosios motinos archetipą ir priešistorines matriarchato kultūras.

Prieš keletą dešimtmečių Sigmunto Froido raštai apie Edipo kompleksą pakeitė šeimyninius saitus bei motinos ir vaiko ryšį į seksualinio potraukio ir užspaustos įtampos dramą, kas paliko žymę visame XX amžiuje. Šios temos atsispindi kai kurių periodų Alfredo Kubino ir Edwardo Muncho piešiniuose bei ofortuose.

Didžioji parodos dalis koncentruojasi į moterį ankstyvajame avangarde, ypač futurizme, dadaizme ir siurrealizme. Rodant moterų menininkių darbus kartu su vyrų, kurie dominavo šių judėjimų istorijoje, paroda nušvies tiek prieštaras, tiek papildymus šių abiejų požiūrių, kurie formavo modernybę. To bus pasiekta analizuojant abiejų lyčių radikalias transformacijas, kas veikė giluminius ekonominius bei socialinius pokyčius XX a. pradžioje. Studija apie moteris futurizme su Benedettos, Umberto Boccioni, Gianina Censi, Valentina De Seint Point, Mina Loy, Filippo Tommaso Marinetti, Marisa Mori, Regina, Rosa Rosą ir kitų darbais atskleis susikirtimą tarp impulso dėl reformų ir represyvios atmosferos to meto Italijoje.

Dadaizmui skirti kambariai koncentruosis į automatizuotos, mechaninės moters gimimo mitą. Kaip Francis Picabia pasakytų,„dukra, gimusi be motinos“, svarstoma jos vieta tiek Amerikoje, tiek Europoje ankstyvajame XX a. Nuo Marcelio Duchampo, Picabiaus ir Man Ray'aus mašinų iki Sophie Taeuber Arp, Emmy Hennings ir Hannah Höch lėlių iki Baroness Elsa von Freytag Loringhoven nepagarbių performansų, kurie paaiškins pavojingus ryšius, glūdėjusius tarp biologijos ir mechanikos XX a. pradžioje.

Siurrealizmo susižavėjimą moterimi atskleis penkiasdešimt originalių koliažų iš Maxo Ernsto „Šimto begalvių moterų“ ciklo ekspozicija, rodoma greta Andre Bretono, Hanso Belmerio bei Salvadoro Dali darbų. Tiriant estetines ir etines moteriškumo siurrealizme implikacijas bus išskiriami ir įvairių pažiūrų moterų autorių darbai, kur randami tiek raktai į išsilaisvinimą, tiek seksualiniai stereotipai. Į šią sekciją įeis Leonoros Carrington, Fridos Kahlo, Doros Maar, Lee Miller, Meretos Oppenheim, Dorothea Tanning, Remedios Varo, Unicos Zurn ir kitų menininkių, kurių vardai atsidūrė jų kolegų šešėlyje, šedevrai.

Dalis šių darbų bus įpinti į motinystės scenas iš tyliųjų filmų, rodomi kartu su gimstamumo politikos dokumentais, raudančių motinų bei didvyrių iš neorealistinio kino atvaizdais.

Antros parodos dalies konceptualus epicentras bus atrinkti Louiso Bourgeoiso darbai, kurie asimiliavo ir transformavo siurrealizmo įtaką, suliedami ją su archajinių kultūrų atspindžiais, taip sukurdami asmeninę nepaprastos simbolio galios mitologiją.

Daug moterų menininkių, kurios iškilo 6–7 dešimtmetyje, įskaitant Magdaleną Abakanowicz, Idą Applebroog, Lyndą Benglis, Judy Chicago, Evą Hesse, Dorothy Iannone, Yayoi Kusama, Anną Maria Maiolino, Aną Mendieta, Marisą Merz, Annette Messager ir kitas, sukūrė naują formų žodyną, pilną biologinių nuorodų, per kurias šios menininkės koncentravosi į moters kūną, dažnai siedamos jį su gamtos ir žemės galia.

Daugiau ar mažiau tuo pačiu periodu – paraleliai su feministiniais judėjimais, kurie parodoje atskleidžiami per dokumentus – labai skirtingos menininkės, tokios kaip as Carla Accardi, Joan Jonas, Mary Kelly, Yoko Ono, Martha Rosler, Valie Export ir kitos namų erdvę vaizdavo kaip įtampos ir priespaudos vietą, keldamos klausimą dėl darbų tarp lyčių pasidalijimo buityje ir šeimoje. Hierarchijos ir jėgos dinamika kyla ir Sherrie Levine, Lee Lozano, ir Elaine Sturtevant darbuose, kurie skirtingais būdais kovoja prieš tradicinius produkcijos ir reprodukcijos modelius. Naudodamos kopijas, replikas ar absoliučiai atsisakydamos kurti ką nors naujo, šios moterys įsivaizduoja naujas klestėjimo formas ir naujus nuosavybės modelius, kurie nustumia į šalį patriarchalinį autoritetą.

Tačiau sugretinus visus įvaizdžius ir koliažus, Barbara Kruger, Ketty La Rocca, Suzanne Santoro pradėjo kelti semiotinį partizaninį karą, kuris kritikavo žiniasklaidoje nusistovėjusius lozungus ir žinutes, dekonstruojant masinės komunikacijos sukurtą motinos ir moters įvaizdį.

Prieš aštuntąjį dešimtmetį tokių skirtingų menininkų kaip Katharinos Fritsch, Cindy Sherman ir Rosemarie Trockel darbai prikelia meno istoriją, suliedami žanrus ir ikonografinius vaizdinius motinystės temoje ir religinėje dailėje bei skulptūroje.

Devintasis dešimtmetis išvydo įvairių menininkų, kurių darbams būdingas agresyvus simplicizmas, pakilimą. Dabar jau legenda tapo, kaip Rineke Dijkstra atvaizduoja motinos ir vaikelio portretą, praėjus vos keletui valandų po gimimo. Sarah Lucas kuria skulptūras ir asambliažus, vaizduojančius dvilytes formas, Catherine Opie dokumentuoja gėjų gyvenimus ir troškimus, o tokios skirtingos tapytojos kaip Marlene Dumas ir Nicole Eisenman vaizduoja motinystę kaip džiaugsmą ir naštą, laisvę ir įkalinimą.

Pipilotti Rist barokinį paveikslą sulieja su muzikinio vaizdo estetika ir vieno „Palazzo Reale“ kambario lubas paverčia elektronine freska. Rachel Harrison įrašo Mergelės Marijos apsireiškimą amerikietiškame priemiestyje. Nathalie Djurberg, Roberto Gobero, Keith Edmier, Kiki Smith, Gilian Wearing darbai ryškina posthumanistinę perspektyvą, kurioje technologija ir biologija atveria naujų horizontų senųjų lyčių vaidmenų pokyčiams.

Parodoje taip pat bus Jeff Koons, Thomas Schutte, Nari Ward instaliacijų bei žymių Thomaso Bayrle, Constantino Brancusi, Maurizio Cattelano, Lucio Fontana, Kara Walker darbų.

Savo žymiame vaizdo klipe„Grosse Fatigue“ (Didis nuovargis, – vert. past.), kuris laimėjo „Sidabrinį liūtą“ paskutinėje Venecijos bienalėje, Camille Henrot analizuoja mitų kūrimąsi ir visatos kilmę, kurdama Motinos Žemės gimimo pasakojimą.

Eksponuojama nepaprasta Lennarto Nilssono – pirmojo fotografo, per endoskopą užfiksavusio gyvą vaisių, fotografijų serija. Tai siūlo hiperrealistinę motinystės viziją, primenančią mokslinę fantastiką. Taip pat rodoma fotografo Nicholas Nixono serija „Brown sisters“, kurioje vaizduojamas kiekvienais metais nufotografuotas grupinis seserų portretas, rodantis, kaip jos keitėsi per 40 metų.

Visi šie darbai kartu apibrėš motinos įvaizdį, tiek vyro, tiek moters individualių ir kolektyvinių troškimų, rūpesčių bei siekių projekciją.

Parengta pagal parodos organizatorių informaciją