Jei šią vasarą jūsų atostogų maršrutai vedė pro Klaipėdą, galbūt atkreipėte dėmesį ne tik į „įdegusį“ Dramos teatro pastatą, bet ir į tai, kiek daug dalykų čia flirtuoja su istorija, na, bent jau su istoriniu pavadinimu. Tik apsidairykite ir pateksite tarsi į kitą miestą, kuriame įsikūrę Mėmelio taupomoji kasa, Memelio būstas, Memelio meistrai, Memelio žaislai, Memelio miestas, Memelio maistas, Memelio optika, Mėmelio žirafos, Memelio turgus, Mėmelio vertimai, Memelio medis, Memelio taksi, restoranas Memelis ir Memelio bandelės, kurias ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje galite užgerti alumi Memelbräu.

Žinoma, ne visi šie dalykai išsyk krenta į akis, kai kurių iš jų reikia paieškoti, kai kurių net su žiburiu ar internetiniu paieškos varikliu, kai kurių jau praeityje, tegu ir labai netolimoje. Įdomu tai, kad kone visi šie skambūs pavadinimai bemaž nenukentėtų Memelį ar Mėmelį juose pakeitus Klaipėda. Bet pasirinkti vis tiek pirmieji. Kodėl? Nes jie, įprastai tariant, kietesni? Bet kodėl jie kietesni?

Šis klausimas dar labiau sukirba prisiminus, kad ne taip jau ir toli pietvakariuose bažnyčių bokštų smailėmis į dangų šauna miestas, tarpukaryje vadintas Dancigu, o dabar Gdansku. Priminsiu, kad Klaipėdos senamiestyje jokių bažnyčių bokštų, bent kol kas, nėra. Jų neatstatė, skirtingai nei Gdanske, kur Antrojo pasaulinio karo nusiaubtą architektūrą jau pokariu bandyta prikelti naujam gyvenimui tokią, kokia ji buvo prieš naujausiąjį Lenkijos žemėlapio perbraižymą.

Visgi, jei vaikščiosite po Gdanską, tokio kaip Memelio, Dancigo pertekliaus tikrai nepastebėsite. Mūrinis, raudonplytis, didelis ir pilnas turstų, bet visgi tai Vidurio Europos provincijos miestas, kuriame architektūra prasilenkia su aprangos dizainu, o kelionių vadovai su kasdienio mąstymo tekstais. Dancigas tarsi nekalba, jis lieka jaukiu fonu kad ir gerą dalį vasaros užimančiai Dominyko mugei, su visu šiam regionui būdingu turgaus repertuaru, nuo niekučių iki lašinių.

Ne kažkiek Dancigo Gdanske randa ir internetas. Viskas, ką parodė nedidelė ir ne itin išsami paieška, tebuvo Danzig-online.pl – istorinis portalas apie tarpukariu egzistavusį Laisvąjį Dancigo miestą.

Įdomus dalykas - populiariojoje istorinėje vaizduotėje Gdanskas yra tiek pat atplėštas ir susigrąžintas lenkiškas miestas, kiek ir Klaipėda - lietuviška, nutautinta ir vėl atgauta. Bet visgi šitos populiariosios sąmonės nemato visiškai jokios problemos Klaipėdos mėmelizacijoje ir atsisako dancigizuoti Gdanską, nebent keletoje vintažinių atvirukų, bet ir šie, suprantama, gaminami eksportui. (Beje, netikėtai dingtelėjo, kad būtent atvirukų su Memeliu Klaipėdoje gal ir nenusipirksi.)

Galbūt dėl to kalta istorija, bylojanti apie skirtingą miestų „prisisavinimo“ lygį: Dancigas ilgą laiką palaikė rimtus ryšius su Lenkijos karalyste, net buvo pastatytas rūmas viešintiems Lenkijos karaliams, kurie miestan kartais užsukdavo, nors nakvynei mieliau pasirinkdavo kokių vietinių oligarchų namus, į kuriuos buvo itin maloniai kviečiami. Savo ruožtu Vytautas Didysis, pagarsėjęs arklių girdymu jūrose, Baltiją šiuo požiūriu kažkodėl ignoravo. O ir pats neva lietuviškuose tos jūros uostuose berods nei valgė, nei gėrė, nei nakvojo. Tą patį darė ir kiti Lietuvos valdovai. Gal jų niekas nekvietė?

Arba Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Plačiu mostu atmetus keletą smulkesnių detalių matyti, kad Klaipėdos įsijungimą į Trečiąją Vokietijos imperiją žymėjo Hitlerio kalba, rėžta maždaug ten, kur dabartinis Klaipėdos meras terorizuoja Pilies džiazo festivalio publiką, reikalaudamas ploti daugiau, garsiau, uoliau... O užimant Dancigą užvirė kova dėl lenkų pašto. Na, sakysite, valstybės tąsyk buvo skirtingos, tad ir elgsenos Vokietijos akivaizdoje skirtingos. Betgi reikalas būtent tas, kad tąsyk Dancigas Lenkijos valstybei nepriklausė, tegu 1939-ųjų rugsėjo pirmąją tai jau ir nebeturėjo reikšmės.

O kur dar dvidešimtojo amžiaus pabaigos istorija, kurioje Gdanskas yra „Solidarumo“ miestas, kuriame prasidėjo Liaudies Lenkijos byrėjimas. Savo ruožtu pastarieji Klaipėdos dešimtmečiai, aiman, atsispindės nebent Lietuvos aludarystės istorijoje.

Tai gal ir nenuostabu, kad Gdanskas yra Gdanskas, o Klaipėda – dar ir Mėmelis. Nes kaip Klaipėda šis miestas nuveikė ne tiek jau ir daug.

Bet gal viskas daug paprasčiau, gal dėl Dancigo nykimo kaltas pas mus noriai pašiepiamas perdėtas lenkų honoras, neva neleidžiantis pripažinti akivaizdžių dalykų ir iš tiesų svetimame Dancige elgtis taip, tarsi jis per amžius būtų buvęs Gdanskas. Paguodžianti tai mintis, kelianti daug malonių emocijų. Iki pilnos laimės betrūksta tik kad lenkų honoro niekintojai apsisukę neimtų sriūbauti dėl lietuvių didžiavimosi savo valstybe stygiaus ir šituo besiklausantiems nekeltų įvairių minčių.

O gal Klaipėdoje, kaip, beje, ir likusioje Lietuvoje, tiesiog nebemokama gyventi čia ir dabar. Čia dar šiaip taip stengiamasi, tegu ir apdailinant uosto sandėlių imitacijas žvilgančiomis plytelėmis, primenančiomis ne apie uosto krovą, bet apie pasipliuškenimą baseine. Tačiau gyventi dabar tampa per dideliu iššūkiu, kurio nepakeldami puolame kurti, sakome atkurti kažin kokį genius loci – vietos dvasią, gyvavusią čionai per amžius, kurie buvo įdomesni, reikšmingesni, spalvingesni nei vaizdas, matomas pro langą.

Bet vis vien viskas išeina arčiau Gargždų nei XIX amžiaus ir atrodo komiškai, kaip mėmeliškas restoranas be meniu vokiečių kalba.