Tai pakoreguota Neilo Gaimano  skaityta paskaita Londone. Ten nuo 2012 metų  organizuojama kasmetinė konferencija, kurioje rašytojai dalinasi savo idėjomis, susijusiomis su skaitymu ir bibliotekomis.

 Labai svarbu pasakyti žmonėms, kieno pusėje esi, pateikti savas priežastis ir aiškiai atskleisti savo poziciją, kaip viešą deklaraciją visuomenei. Šiandien kalbėsiu apie skaitymą. Apie tai, kad bibliotekos labai svarbios. Ir tvirtinsiu, jog įvairiausių romanų skaitymas savam malonumui yra vienas iš svarbiausių dalykų, kuriais galite užsiimti. Aš į pagalbą pasitelksiu įtikinamų argumentų žmonėms, kurie supranta, kas yra bibliotekos ir bibliotekininkai, kodėl šitaip svarbu juos išsaugoti.

 Greičiausiai akivaizdu, jog esu labai šališkas šiuo klausimu: esu rašytojas, rašau tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Jau 30 metų prasimaitinu iš savo žodžių galios, dažniausiai vaizduotės pašnibždėtų man į ausį. Žinoma, esu suinteresuotas, kad žmonės nenustotų skaityti, vaikščioti į bibliotekas ir puoselėtų meilę literatūrai. Taigi, esu šališkas kaip rašytojas. Bet dar labiau – esu šališkas kaip skaitytojas.

 Šiandien noriu pasidalinti tuo, ką skaitymas gali padaryti. Nes manau, kad gali nuversti kalnus. Tikiu, jog viskas pasikeičia, kai skaitome. Mano noras – suteikti lygiavertę galimybę kiekvienam tapti pasitikinčiu ir entuziastingu skaitytoju. 

 Kartą viešėjau Niujorke ir klausiausi paskaitos apie privačių kalėjimų statymą – didelę augančią industriją JAV. Jiems reikia žinoti, kiek kalinių bus po gero dešimtmečio, kiek vienučių jiems prireiks. Ir tokius dalykus jie gali apytiksliai numatyti pasitelkdami labai paprastą algoritmą – apskaičiavę, koks procentas 10–11 metų vaikų nemoka skaityti. Ir tuo labiau, kiek jų neskaito savo malonumui.

Žinoma, negalime radikaliai teigti, jog raštinga ir išsilavinusi tautos dalis visai nenusikalsta. Bet procentų skirtumas labai ryškus ir rodo, kad tarp neraštingumo ir nusikalstamumo egzistuoja tam tikras ryšys. Kai kurios koreliacijos labai paprastos – raštingi asmenys skaito grožinę literatūrą.

 Grožinė literatūra turi du panaudojimo būdus. Pirmiausia – tai lyg narkotikas, padeda išsiugdyti priklausomybę nuo skaitymo įpročio apskritai. Pradedame susidomėti knygos turiniu, įdomu, kas nutiks toliau – tai dažnai paveikia ir mūsų emocijas. Nenustodami skaityti, esame priversti išmokti naujų žodžių ar terminų. Fikcija padeda pajusti skaitymo malonumą. Ir kai pradedame jį jausti – valandų valandas sėdėdami ir versdami puslapį po puslapio – pradedame vertinti skaitymą ir nenorime nustoti skaityti. Prieš kelerius metus buvo pradėjusi sklisti idėja, jog gyvename politeratūriniame pasaulyje, kur rašytiniai žodžiai tėra atgyvena. Bet iš tiesų dabar žodžiai dar svarbesni, nei buvo kada nors: mes valdome pasaulį padedami žodžių, sekame jų dėka ir lyderiaujame. Tie, kurie nesupranta vienas kito, negali keistis savo idėjomis, bendrauti ir tarpusavyje augti.

 Pats papraščiausias būdas užauginti raštingus ir visapusiškai protingus vaikus – išmokyti juos skaityti ir parodyti, jog skaitymas yra malonus užsiėmimas.  Tiesiog padėti jiems atrasti tokių knygų, kurios juos domintų, ir leisti jiems jas skaityti. Nemanau, kad egzistuoja toks dalykas kaip bloga knyga vaikams. Kartkartėmis pasikeičia mada ir būna nusprendžiama, jog vienokios ar kitokios knygos nėra tinkamos vaikams, kad reikia neleisti jų skaityti ar kad jos tiesiog nevertingas skaitalas. Enid Blyton, RL Stine ir dar daug kitų  buvo pradėti laikyti prastais rašytojais, nes jų stilius, pasirinkti žanrai „išėjo iš mados“. Komiksai daugybę kartų buvo nuteisti kaip bukinantys ir prasti skaitalai.

 Mano galva, tai nesąmonė. Tai tėra kvailumo ir snobizmo išraiškos. Nėra blogų rašytojų vaikams – kiekvienas vaikas yra labai unikalus ir skirtingas, kiekvienas ieško kitokio pobūdžio istorijų ir nori skirtingų dalykų. Leiskite vaikui laisvai pasirinkti literatūrą, kuri jam įdomi. Ar tai būtų pasakos, ar nuotykių knygos apie indėnus, ar komiksai, ar... Jūsų atžalos skonis literatūrai gali gerokai skirtis nuo jūsiškio. Leiskite jam skaityti tai, kas patinka. Nes brukdami, jūsų manymu, teisingesnes, geresnes knygas, kurios jo nedomina, tik atpratinsite vaiką nuo skaitymo.

Mums reikia leisti vaikams kopti literatūrinėmis kopėčiomis – viskas, ką jie skaitys, padės jiems geriau pažinti pasaulį ir išjudins juos.

 Antras dalykas, ką daro grožinė literatūra – pakloja empatijos pamatus. 

Kai žiūrime TV laidą ar filmą – tiesiog stebime svetimų žmonių gyvenimus, kurie su mumis visai nesusiję. Skaitant viskas vyksta šiek tiek kitaip. Kiekvienas skaitytojas susikuria savo istorijos interpretaciją, veikėjus ir visą knygos pasaulį, kuriame gyvena ir jis pats. Kai skaitai, atrodo, kad visa tai vyksta tau. Tu buvai tose vietose, apie kurias skaitai. Tu sutikai tuos žmones. Kartais net pavirstame kitu žmogumi, išgyvename naują gyvenimo istoriją, pereiname per jų patirtį. Skaitymas padeda suvokti, kad kiekvienas žmogus yra toks kaip aš. Toks pat tikras, nešiojantis ant pečių savo jausmus ir istoriją. Kiekvieną kartą, kai pabuvę kitu grįžtame į save, būname jau šiek tiek pasikeitę. Empatija – tai įrankis, padedantis žmonėms burtis drauge, funkcionuoti visiems kartu, o ne vien kiekvienam atskirai, apsitvėrus devyniomis sienomis.

 Taip pat skaitydamas išmoksti, jog pasaulis gali būti kitoks, nei yra. 

Tarkim, jei gyveni aplinkoje, kurioje niekas nesupranta tavęs, bendraminčių gali surasti literatūros kūriniuose. Egzistuoja pasaulis, kuriame gali jaustis visai kitaip. Labai svarbu tai žinoti.

 2007 metais lankiausi Kinijoje, pirmajame pripažintame mokslinės fantastikos ir fantazy žanro mėgėjų susibūrime. Man kilo klausimas: kodėl seniau tai nebuvo leidžiama? Man buvo atsakyta labai paprastai – Kinija garsėjo daiktų gamyba, bet ne idėjų išgalvojimu, jų sukūrimu. Jie puoselėjo gamybą, bet ne vaizduotę. Jie nusiuntė savo delegaciją į JAV, lankėsi Apple, Microsoft, Google organizacijose ir kalbėjosi su žmonėmis, domėjosi, kas suformavo juos kaip asmenybes. Ir jiems pavyko išsiaiškinti, kad praktiškai visi kūrėjai skaitė ir mėgavosi moksline fantastika, kai buvo paaugliai.

 Grožinė literatūra gali parodyti tau visai kitą pasaulį. Ji gali padėti nukeliauti ten, kur niekada nesi buvęs. Kai būsi paragavęs fėjiško skonio mango vaisiaus, kai būsi paviešėjęs kituose pasauliuose – jau niekada nesugebėsi vien paviršutiniškai stebėti savojo pasaulio ir gyvenimo. Nepasitenkinimas savo pasaulio paprastumu dažnai gali duoti teigiamų rezultatų: stengiamasi palikti savo pasaulį geresnį, pamatyti jame daugiau, pakeisti jį ir vesti toliau.

 Dar norėčiau tarti žodį apie atitrūkimą nuo tikrovės. Esu girdėjęs, jog šis pasakymas dažnai turi neigiamą atspalvį. Tarsi tai tebūtų pigus opiatas, sukuriantis iliuzinę tikrovę ir verčiantis nusisukti nuo svarbių realybės komponentų. Tokiu atveju vertos skaityti laikomos tik tos knygos, kurios atspindi blogąją pasaulio dalį, visą žmonijos purvą, kuris yra realus ir egzistuojantis.

 Jei būtum įkalintas nemalonioje situacijoje, iš kurios neįmanoma pabėgti, ir kas nora pasiūlytų bent trumpamį pabėgti išorėn, kodėl juo nepasinaudotum? Tokia ir yra fikcija, visa fantastinė (ir net nebūtinai) literatūra: ji atveria duris, parodo šviesą, kuri buvo už jų, leidžia susirasti saugią asmeninę erdvę, kurioje gali kontroliuoti situaciją, kur esi su žmonėmis, su kuriais ir nori būti. Knygos yra tikros egzistuojančios terpės, vietos – prisiminkite tai. Atitrūkus nuo tikrovės, galima labai daug išmokti apie tikrovę. Knygos padeda išmokti ne tik kokius ginklus naudoti, kaip juos naudoti, bet ir kodėl ir prieš ką reikia juos naudoti.

 J. R. R. Tolkienas yra sakęs, kad vieninteliai žmonės, kurie šitaip trokšta pabėgti, yra kaliniai. Jei nesijaustum kaip kalinys – nebūtų to noro atitrūkti, išsilaisvinti.

 Kitas būdas, padedantis išugdyti vaiko antipatiją knygoms, tai slėpti įvairiausias knygas ir neleisti jiems rasti tokios vietos, kur galėtų jas skaityti. Man pasisekė, augdamas turėjau nuostabią vietinę biblioteką šalimais. Turėjau tokius tėvus, kurie sutikdavo mane pakeliui į darbą užvežti į biblioteką. Ir mane supo bibliotekininkės, kurios visai neprieštaravo, kad mažas berniukas kiekvieną rytą vartydavo knygų katalogus ir ieškodavo kažko apie vaiduoklius, raketas, magiškas būtybes ar keliautojus. Ir kai perskaičiau viską, kas ten mane domino, pradėjau lankytis suaugusiųjų bibliotekoje – man tai atrodė reikalinga ir akivaizdu.

 Šie žmonės buvo geri bibliotekininkai. Jie mėgo knygas ir nuolat džiaugėsi, kad kiti jas skaito. Būtent tie darbuotojai išmokė mane, kur atrasti įvairiausių kūrinių, kaip užsisakyti jų internetu. Jie nebuvo snobai, niekada nepeikė ir nekomentavo mano skaitymo pasirinkimų. Jiems buvo gera matyti akis išplėtusį berniuką, kuris myli knygas, ir jie visados noriai padėdavo ar patardavo. Visada jaučiau, kad su manim elgiasi kaip su bet kuriuo kitu skaitytoju, jaučiau jų pagarbą, man buvo gera ten būti. Nebuvau įpratęs prie pagarbumo būdamas aštuonerių.

 Bibliotekos reiškia laisvę. Laisvę skaityti, laisvę sklisti idėjoms, bendrauti. Bibliotekos ugdo (ir šis procesas tikrai nesibaigia ir neturėtų baigtis baigus mokyklą ar universitetą). Bibliotekoje nebūtinai turi būti nuobodu, žmonės, atradę skaitymo malonumą, čia visada jaučiasi pakiliai. Taip pat biblioteka suteikia galimybę surasti įvairiausios informacijos (net ir tos, kurios nepavyks atrasti google) ir suteikia asmeninę erdvę saviems tyrinėjimams.

 Man tikrai neramu, kad 21 amžiuje žmonės nesupranta bibliotekų reišmės ir svarbos. Jei biblioteką suprasi tik kaip lentyną, pilną knygų, tai atrodys kaip seniena, atgyvena (ypač, kai dauguma jų jau turi savo elektronines versijas). Bet toks požiūris neatskleidžia fundamentalios bibliotekų reikšmės.  

 Biblioteka parodo informacijos kilmę. Informacija yra vertinga, o reikiama informacija – neįkainojama. Buvo laikas, kai informacijos itin trūko, o jos reikėjo visuomet. Informacija visada buvo vertinga bei reikalinga, ir tie, kurie ją turėjo, galėjo įkainoti ją ir savo paslaugas.

 Per pastaruosius metus mes iš informacijaus stygiaus pasistūmėjome informacijos pertekliaus link. Pasak Google darbuotojo Erico Schmidto, kas dvi dienas žmonija sukuria tokį kiekį informacijos, kokį buvo sukūrusi nuo civilizacijos pradžios ligi 2003-iųjų. Dabartinė mūsų užduotis pasikeitė: ieškome vertingo augalo ne dykumoje, o džiunglėse. Mums reikia pagalbos, kad galėtume atrasti tai, ko mums iš tiesų reikia, ir nepaskęsti informacijos jūroje.

 Bibliotekos – vieta, kur žmonės ieško informacijos. Knygos tėra informacinio kalno dalelė, bibliotekose galima rasti legaliai ir prieinamai reikiamos informacijos. 

Vis daugiau vaikų skolinasi knygų iš bibliotekų – tiek paprastų, tiek elektroninių ar įskaitytų balsu. Bibliotekos puiki vieta tiems žmonėms (taip, tokie egzistuoja), kurie neturi asmeninio kompiuterio ar prisijungimo prie interneto. Bibliotekos gali padėti tokiems žmonėms naršyti po pasaulį ir stiebtis aukštyn.

 Netikiu, kad absoliučiai visos knygos atsidurs (ar turėtų atsidurti) kompiuterių ekranuose. Douglas Adamsas  kartą man paaiškino (tai buvo dar likus dvidešimčiai metų ligi Kindle pasirodymo), kad knygos yra kaip rykliai. Rykliai seni – jūrose jau buvo jų, kai pasirodė pirmieji dinozaurai. Ir priežastis, kodėl vis dar yra ryklių, ta, kad tik rykliams geriausiai sekasi būti rykliais. Popierinės knygos yra sunkiai sunaikinamos, atsilaikančios tiek prieš vonios muiliną vandenį, tiek saulės kaitrą, jas gera laikyti rankose ir pirštais versti puslapį po puslapio. Knygoms sekasi būti knygomis, ir visada joms atrasime vietos. 

Jų reikia bibliotekoms, lygiai taip pat, kaip ir visų audio, DVD ir kitų naujovių.

 Biblioteka tai vieta, kurioje telpa informacija, kur kiekvienam piliečiui suteikiamos lygios teisės ją pasiekti. Interneto neturintis asmuo gali surasti reikiamos medžiagos apie ligą, kuria serga jo žmona. Gali išsiaiškinti teisinius ar pilietinius reikalus. Gali susisiekti su prarastais draugais. Tai saugiausia vieta šioje žemėje. Savo rojų įsivaizduoju kaip milžinišką biblioteką.

 Raštingumas yra svarbesnis nei kada ankščiau. Mes susisiekiame žinutėmis, elektroniais laiškais kasdien. Turime skaityti ir rašyti tam, kad būtume globalūs šios planetos gyventojai, patys atsakingi už savo pasitikėjimą įvairiais šaltiniais, pačia informacija, galėtume ja dalintis.

 Biblioteka – vartai į ateitį. 

Liūdna matyti, kad valdžia visame pasaulyje mažina tiek bibliotekų skaičių, tiek finansavimą likusioms. Jie nesupranta, jog vagia iš ateities, kad sumokėtų už dabartį. Jie uždaro vartus, kurie turėtų būti vis plačiau atveriami.

 Knygos padeda užmegzti dialogą su mirusiaisiais. Mes galime išmokti pamokas  iš tų, kurių nebėra su mumis šioje Žemėje, tobulėti. Yra istorijų, kurios  senesnės už valstybes, kurios pergyveno kultūras, kurios jas pirmiausia papasakojo.

 Manau, kad esame atsakingi už ateitį. Turime jausti atsakomybę už savo vaikus ir ateinančias kartas. Turime stengtis dėl pasaulio, kuriame jos užaugs ir bandys gyventi ir mokytis. Mes visi – kaip rašytojai, skaitytojai, piliečiai – turime įsipareigojimų. 

Manau, kad esam įsipareigoję skaityti savo malonumui tiek viešose, tiek privačiose vietose. Jei skaitysime besimėgaudami, rodysime pavyzdį kitiems ir kartu mankštinsime savo vaizduotę.

Mes įsipareigoję remti bibliotekas, jomis naudotis, skatinti ten eiti savo palikuonis. Jei tildome praeities balsus – kenkiame ateičiai.

 Esame įpareigoti naudotis savo kalba. Mokytis naujų žodžių, kitokių būdų pasakyti dalykus, kuriuos norime išreikšti. 

Taip pat turime garsiai skaityti savo vaikams. Skaityti tai, kas jiems patinka, net jei mums nusibosta. Keisti intonacijas, kartu išgyventi smagias istorijas – net jei  vaikas jau geba skaityti pats. Išnaudokite šį laiką ne tik meilės knygai skiepijamu, bet ir bendravimui su vaiku, artimo ryšio palaikymui.

 Mes, būdami rašytojai, – ypač vaikų rašytojai, bet apskritai visi – esame įsipareigoję savo skaitytojams. Turime rašyti tikrus dalykus, net jei išgalvojame naujus žmones ar svetimus pasaulius – turime pademonstruoti, kad tiesa yra ne tai, kas nutinka istorijoje, bet tai, kas atskleidžia mums, kas patys esame, apnuogina mūsų sielos daleles. Fikcija – tai melas, sakantis tiesą. Mes esame įsipareigoję stengtis dėl skaitytojų, sukelti norą versti puslapį po puslapio ir skaityti toliau. Ir kol mes esame įsipareigoję sakyti tiesą, suteikti reikiamą apsaugą ar ginklus, kartu esame įsipareigoję ir nepamokslauti, neteisti ir negrūsti moralų skaitytojams į gerklę. Ir, žinoma, esame įsipareigoję niekada nerašyti vaikams to, ko nenorėtumėme skaityti patys.

 Turime suprasti, kad, būdami vaikų rašytojais, atliekame svarbų darbą. Jei vaikams nepatiks mūsų knygos, jie praras norą skaityti ir neatras savyje meilės skaitymui. Mes prisiimame didžiulę atsakomybę.

 Mes visi – vaikai ir suaugusieji, skaitytojai bei rašytojai – esame įsipareigoję svajoti, įsivaizduoti, kurti. Lengva apsimesti, kad niekas negali nieko pakeisti, kad gyvename visuomenėje, kurioje vienas individas tėra nereišmingas ir nesvarbus dėmuo. Bet tiesa ta, kad pavieniai paprasti žmonės keičia pasaulį nesustodami. Jie kuria ateitį. Dažniausiai – pradėdami nuo įsivaizdavimo, kad gali būti kitaip.

 Apsidairyk. Akimirką sustok skaitęs ir pasižiūrėk į kambarį, kuriame esi. Aš pasakysiu tau tai, kas yra akivaizdu, bet labai dažnai užmirštama. Viskas, ką gali matyti dabar, įskaitant ir sienas, kažkada buvo tiesiog vaizduotės darinys. Kažkas įsivaizdavo, kad būtų patogiau sėdėti ne ant žemės ar pagalvių, ir išrado kėdę. Kažkas stovėjo lietuje ir įsivaizdavo lietsargį. Šis kambarys ir visi jame esantys daiktai, visi mieste ar pasaulyje esantys daiktai dabar egzsituoja todėl, kad žmonės įsivaizdavo kažką naujo.

 Mes esam įsipareigoję kurti gražius dalykus. Ne palikti pasaulį bjauresnį, nei radome, ne ištuštinti vandenynus ir palikti savo problemas ateities kartoms. Mes esam įsipareigoję kuopti savo šiukšles ir palikti pasaulį švaresnį, nei radome.

 Albertas Einsteinas kartą buvo paklaustas, kaip galėtume užauginti savo vaikus protingus, intelektualius. Jis atsakė taip: „Jei norite, kad jūsų vaikai būtų protingi, skaitykite jiems pasakas. Jei norite, kad jie būtų dar protingesni – skaitykite dar daugiau pasakų.“

Jis supranto skaitymą kaip vertybę, vaizduotės reikšmingumą. Būtent Einsteinas teigė, jog vaizduotė gali nuvesti mus bet kur.

Aš svajoju apie pasaulį, kuriame vaikai skaitys, jiems bus skaitoma, jie įsivaizduos ir supras.

 Pagal http://www.theguardian.com/ parengė Dominyka Navickaitė