Rugsėjo dešimtoji - Tarptautinė savižudybės prevencijos diena. 

Lietuva šiandien eina į priekį. Tik veda ją ne valdžia, o patys žmonės. Paprasti žmonės, jei kalbama apie jų einamas pareigas. Nepaprasti žmonės, žvelgiant į jų pasiaukojimą, atjautą ir pasiryžimą padėti. Neseniai lankiausi Kupiškyje ir noriu pasidalinti sužinota istorija. Kupiškio rajone savižudybių skaičius jau daugiau nei dešimtmetį bene dvigubai viršija Lietuvos vidurkį. Galima dar sykį padejuoti ir palinguoti galvomis, kad nieko negalime padaryti, galima pasiskųsti valdžia, tačiau galima ir imtis iniciatyvos. 

Kupiškio policijos dispečerė po savo darbo valandų socialiniame tinkle Facebook perskaitė jaunos moksleivės žinutę, kad ši nebenorinti daugiau gyventi. Nors tai neprivaloma pagal jos pareigas, ji reagavo nedelsdama – parašė tiesiai mergaitei, kviesdama pasikalbėti ir siekdama ją žmogiškai paguosti. Iškart informavo ir profesionaliai apmokytus psichologus, kurie taip pat sureagavo labai greitai ir netrukus suteikė dvejojančiam jaunam žmogui skubią psichologinę pagalbą. Gyvybė buvo išgelbėta. 

 Šiuo atveju pareigūnė ne tik nuoširdžiai norėjo padėti, bet ir aiškiai žinojo, kaip tai padaryti. Lietuvos psichinės sveikatos ekspertų, nevyriausybinių organizacijų, vietos iniciatyvių žmonių suburta savanorių projekto komanda be valstybinės paramos sugebėjo per trumpą laiką savo atkaklumo ir pasiaukojimo dėka pasiekti gerų rezultatų. Buvo apmokyti policininkai, medikai, pedagogai, seniūnai ir socialiniai darbuotojai, kaip atpažinti požymius, liudijančius, kad žmogus ketina pakelti ranką prieš save ir kaip į tai reaguoti – kokią pirminę pagalbą suteikti, į kokius specialistus toliau kreiptis. Nesulaukdami paramos iš nacionalinės valdžios, šios iniciatyvos pirmiausia ėmėsi vietos bendruomenės nariai.

 Man tai įkvepiantis pavyzdys, kaip pati bendruomenė ėmėsi spręsti daugelio beviltiška laikytą padėtį ir taip ne tik pati atgavo viltį, bet ir suteikė vilties kitiems. Suteikė vilties nespėjusiai pakelti prieš save rankos mergaitei, kad yra žmonių, kurių nepažįsti, bet tu jiems rūpi, jie tau nori padėti. Suteikė viltį ir kitoms bendruomenėms, kad galima sekti šio projekto patirtimi ir pakeisti tragišką padėtį kituose Lietuvos rajonuose. 

 Daugelis žmonių gyvenimo problemų – savižudybės, alkoholizmas, skyrybos, priverstinė emigracija ir dar daug kitų – yra susijusios su nusivylimais dėl dabarties ir ateities. Jei žmogus nebemato prasmės čia ir dabar, prarado viltį, nebemato tikslo keistis ir tobulėti, lieka tik laiko klausimas, kada prie jo prisėlins tikėjimo stygius bei neviltis. Kaip iš keturių Apokalipsės raitelių baisiausias buvo Mirtis, taip ir mes turėtume savižudybes ir jų link vedančius kelius įvardyti kaip nacionalinę problemą, kuriai spręsti reikia visos valstybės talkos. Šis uždavinys yra susijęs su mūsų visuomenės gyvenimo būdo, gyvenimo principų keitimu, kuris reikalauja tikslingo ir gal netgi dešimtmečius truksiančio darbo, bet pirmiausia – tikėjimo ir vilties, kad galime tai padaryti.

 Pradėkime kalbėti apie šią viltį. Ar dažnai pagalvojame, kiek mūsų politikoje yra baimės? Baimės kaip pamatinės nuostatos, baimės kaip pagrindinio kaitos variklio. Bijome Rusijos, bijome Lenkijos, nedarbo ar neįkvepiančių pasilikti Lietuvoje universitetų. Baimė yra tapusi pagrindiniu mūsų veiksmų varikliu. Net atrodytų kasdienybėje mus į priekį dažnai gena ne geresnio gyvenimo svajonė, bet dar prastesnių alternatyvų baimė. Pernelyg dažnai akcentuojame baimę, grėsmes ir riziką, nepristatydami vilties.

 Iki šiandien gyvename atomizuotoje posovietinėje visuomenėje, kur apie savo problemas bijoma prasitarti net artimiausiems asmenims – dažnai tikima, kad problemas geriausiai žmogus išsprendžia pats vienas, arba viliamasi, jog viskuo turi pasirūpinti beasmenė valstybė.  Būtent stipri bendruomenė sėkmingose Europos Sąjungos valstybėse sprendžia tai, ko negali valstybė ar paskiras žmogus. Turime atgauti sovietinės sistemos išblukintą patirtį ir supratimą, kad bendruomenė yra prasminga mūsų gyvenimų dalis, nesvarbu, kad ir kur gyventume – sostinėje ar mažame pasienio kaimelyje. 

 Tikrąją viltį, žmogišką pagalbą ir europietiškumą galime pirmiausia atrasti tik vienas kitame, o ne rezoliucijose ir įstatymuose. Pastarieji be žodžio, kuris keliauja per bendruomenes bei iš bendruomenių, praranda tikslą ir prasmę. Kitaip tariant, mes, kaip europiečiai, viltį galime rasti išmokę ne tiesiog kalbėti, o kalbėtis (t. y. ir išklausyti). Nusivylimo sumažės, kai visi matys prasmę atrasti greta esančiojo argumentus ir spręsti ne tik savo, bet ir kito problemas. Tik taip atsiras artimą mylinčios bendruomenės. 

 Tikiuosi, kad mes visi, nepriklausomai nuo to, kuria partija ar ideologija tikime, pradėsime kalbėti apie viltį, apie tai, kokios Lietuvos norime. Nuo nepriklausomybės praėjo jau dvidešimt penkeri metai. Pakankamai laiko, kad įvertinę grėsmes imtume kurti. Augantiems mūsų vaikams galime uždegti viltį, kokioje Lietuvoje jie augins savo vaikus – mūsų anūkus. Saugesnė, jautri kiekvienam, leidžianti skleistis kiekvieno galimybėms, tikinti žmogaus orumu ir bendruomeniška Lietuva. Tokią viltį aš stengiuosi perduoti savo vaikams.