Autorius yra Kauno Valdorfo darželio „Šaltinėlis“ bendruomenės narys

Prieš gerus aštuonerius, o gal jau ir devynerius metus, kada pirmą sykį pravėriau „Valdorfo“ darželio duris vedinas tuomet trimečiu savo vyresnėliu sūnumi, žodis „talka“ man labiausia asocijavosi su senais laikais, Lenino asmenybe bei rąstų nešimu. Iš atminties klodų dar iškildavo kažkada gilioje vaikystėje regėti vaizdai - priverstos šiukšlių krūvos šalikelėse prie gatvių, apie socialistines lenktynes, tarybinio žmogaus pareigas partijai - tėvynei bei kažkokias normas iš mašinų triūbijantys agitatoriai, o taip pat pakampėmis sustoję pažįstami ir nepažįstami vyrai, laukę progos pasibaigus kalboms, kur nors toliau nuo žmonų akių ramiai „atšvęsti“ pasitaikiusią progą.

Tad kai pirmą kartą išgirdau darželyje kalbant apie būsimą talką, tiesiog nusistebėjau - „matai, tiek metų kai jau laisvi, bet senos tradicijos dar gajos“.

Garsiai, žinoma, to nesakiau. Na, reikia tai reikia - atidirbsime.

Ankstų šeštadienį kartu su visa šeimyna išskubėjome į pirmąją mūsų, bet tikrai ne pirmąją pačiam darželiui talką.

Ir tik tada, gal net ne iš pat pradžių, o po kokio gero pusvalandžio supratau, kas per reiškinys yra ta „valdorfiška“ talka.

Jeigu reiktų ją kažkaip pavaizduoti jos nemačiusiam, tai pirmiausia man ji atrodytų kaip kažkoks chaotiškas, dūzgiantis kamuolys. Kamuolys „peraugusių“ ir tikrų vaikų, kurie su dideliu entuziazmu vežioja karučiais smėliuką, kapsto gėlių lysves, geni medžius, laksto iš vieno darželio teritorijos kampo į kitą, kelia neregėtą šurmulį ir yra tuo be galo patenkinti.

Tam, kas žiūri iš šalies, tai tikriausia atrodo keistai, bet kai pats dūzgi tame dvikojų bičių kamuolyje - laikas sustoja. Nė neįsivaizdavai, kiek malonumo gali teikti pamato naujoms sūpynėms duobės kasimas ir liejimas, kiek fantazijos gali įdėti į medžio tąšymą ar takelio per darželio teritoriją medinėmis trinkelėmis grindimą. Svarbiausia, kad darai tai ne vienas - dar keli tėčiai, degantys entuziazmu, trepsi šalia tavęs ir dalinasi nuomonėmis ir idėjomis, kaip tvirčiau įkasti baslį į žemę. Ir visai nesvarbu, kad vienas jų - didelės įmonės direktorius, kitas - IT specialistas, o pats esi nepataisomas humanitaras, ir visi mes greičiausia niekada gyvenime tokių darbų nesame darę. Bet nuo to tik dar įdomiau.

Kol nedalyvavai šioje talkoje, atrodė, kad daug racionaliau būtų tiesiog sunešti pinigus ir pasamdyti profesionalus, kurie viską padarys daug kokybiškiau, nei šeštadieniui pusdieniui susibėgę visai kitų profesijų žmonės. Dabar jau taip nebegalvoju, nes talka - tai pirmiausia bendravimas. Būtent joje susipažįsti su kitų vaikų iš tavo grupės tėvais, sužinai kas ką veikia, kas kuo domisi ir koks žmogus yra. Nes dirdamas vienoje komandoje sunkesnį fizinį darbą atsiskleidi toks, koks esi - visa kita yra tik etiketės, kurias kabiname kitiems ir sau, spręsdami apie žmogų pagal jo išvaizdą, drabužius ar automobilį.

Jei prieš talką atvesdavai vaikus į darželį tik šaltai sveikindamasis su nepažįstamais žmonėmis, vedančiais savo atžalas į tą pačia grupę, tai po talkos turi galybę draugų ir pažįstamų, kuriuos visada malonu palabinti ir persimesti vienu kitu žodžiu grupės rūbinėje, atvedus ar ruošiantis pasiimti vaiką. O toks bendravimas yra tėvų bendruomenės, kuri Valdorfiškame darželyje vaidina tikrai nemenką vaidmenį, užuomazga ir veikimo katalizatorius.

Antra talkos dovana yra buvimas su vaikais. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaikai talkoje tik maišosi po kojomis,išdykauja, rėkauja ir trukdo. Iš tikrųjų jie stebi bendram labui dirbančius savo tėvus ir mokosi, dedasi į galvą tai ką mato. Tai geriau už visokius žodinius pamokymus formuoja jų vertybes, požiūrį į darbą bei savanorystę. Nes gyvas pavyzdys įtikina geriausiai.

Todėl net ir darželio turtas - lauko statiniai ir žaislai turi kitą vertę. Vaikas nelaužys darželio suoliuko ar nevaikščios per gėlių lysvę vien todėl, kad ne kažkas kitas, o jo tėtis ar mama, o gal ir jis pats tą darė. Ir ne tik kad pats to nedarys, bet dar ir kitam to neleis.

Nors pastaruoju metu madinga kalbėti apie asmenybės individualumą ir nepriklausomumą, tačiau ir iškiliausi psichologai neabejoja, kad žmogus yra daugiau socialinė būtybė, ir paprastai kalbant, „bandos dėsniai“ jį veikia kur kas labiau, nei jis norėtų tą pripažinti. Šis mano parašytas epitetas dažniausia yra naudojamas kažkokiame negatyviame kontekste, tačiau būtent šiuo atveju galima kalbėti apie gero pavyzdžio precendentą. Nes darželio talka yra tas geras impulsas, kuris „išjudina“ iš abejingumo ir atsiribojimo būsenos ne tik vaikų tėvelius, pačius vaikus ar pedagogus, bet ir aplinkui darželį gyvenančius ir dirbančius. Galbūt ne iš karto, galbūt - ne visus, bet kad išjudina, paskatina - nereikia abejoti. Kaip pasakojo Kauno Valdorfo darželio direktorė Audra Liaudanskienė, su darželio teritotija besiribojančio daugiabučio gyventojai tik trečiais metais išdrįso paklausti, kas čia vyksta ir ką čia tiek tėvų ir vaikų daro tą gegužės šeštadienį, tačiau kitais metais šį tą pradėjo daryti ir pas save.

Kalbant paprastai, talka Valdorfo darželyje yra nuostabi šventė, kuri be savo „oficialiosios paskirties“ - darželio aplinkos tvarkymo ir gražinimo duoda keleriopai daugiau naudos visiems. Būtent talkoje gimsta ir tvirtėja darželio bendruomenė, stiprėja tėvų ir vaikų tarpusavio ryšis bei tampa atviresnis, labiau betarpiškas  tėvų, vaikų ir pedagogų tarpusavio bendravimas. Praktiškai, o ne teoriškai perduodamas darbo, kaip vertybės ir saviraiškos galimybės pavyzdys-būtent tai, ko šiuolaikiniams vaikams ir tėvams, o gal ir visai visuomenei šiuo metu labiausiai ir trūksta.

Ir nereikia užmiršti, kad talka darželyje- tai šventė visai šeimai. Laikas, kurį visi šeimos nariai, dalyvavę talkoje ilgai prisimena. Ir nors keldamasis ankstų šeštadienio rytą, po ilgos ir sunkios darbo savaitės ir bambėdamas lyg senas jūrininkas, per klaidą pakeltas į ne savo „vachtą“ to nepasakytum, jau po geros valandėlės, klegėdamas su kitais bendrame talkos sūkuryje, nenori nė prisiminti, kad visai nesenai galėjai pagalvoti, jog galima praleisti tokią šventę.

Tad jeigu norite iš tikrųjų susipažinti su kaimynais, bendradarbiais ar bendraminčiais, nesvarbu kur - darželyje, mokykloje, daugiabučio kiema ar darbovietėje - organizuokite talką. Ir ne taip svarbu, ką joje ruošiatės daryti  bei kiek žmonių į ją susirinks - ji tikrai „suklijuos“ joje susibūrusius žmones ir pradės Jūsų aplinkoje pokyčius į gerą.