Wikipedia.com nuotr.

Laikas, kurį mums paliko. Ir mes jį priimame tokį, jis mus tenkina – apgriuvęs, apleistas, nušiuręs ir kinivarpų graužiamas? Bet juk tai ne mes, ne mes tą padarėme, mes nekuo dėti, mes tik šito trupėjimo stebėtojai. Žiūri į tą pastatą – ir į mus gal iš netoliese esančių duobių, gal iš dangaus buvusių maldininkų sielos ir klausia: ar galima taip ilgai žudyti atmintį? Ar negalima greičiau, kad ne taip sopėtų? Negalima – mes eisim, važiuosim mašinomis ir arkliais pro šalį šiandien. Ir rytoj. Ir po dešimtmečio, kai stogas įgrius ir nutrauks nuo supuvusių sijų paskutinius atminties voratinklius. Mes apraudosime griuvenas, sulyginsime likusius pamatus su žeme, pastatysime mikrofoną, pakviesime kokį nors svarbų žmogų, kuris iškilmingai pristatys atminimo lentą, kurioje bus parašyta, kad šioje žemėje, šioje vietoje, ant šitų griuvėsių kadaise meldėsi žmonės. „Kokie žmonės?“ – vaikai gali paklausti mūsų. „Žydai“, – atsakysime. Ir tuščias nieko nebereiškiantis žodis nusės kažkur ten, kur mūsų atmintis nemato reikalo grįžti. Mes kuriame laiką patys, klaidingai manydami, kad viskas, kas negerai, yra sukurta ne mūsų, o kažkieno kito. Bevardžių, svetimų, nežinomų žmonių likimai ir to likimo ženklai patogiai įsitaiso užmarštyje.

Švėkšnoje ruduo. Jis ateina į visus Lietuvos miestus ir miestelius. Kiek Lietuvoje tokių užmaršties namų? Užmarštyje gyventi geriau, nes ji, užmarštis, atleidžia mus nuo prievolės atminti, ji mus atleidžia nuo atsakomybės taip, kaip išdžiūvusią upę nuo vandens atleidžia sausra. Bevardėje erdvėje stovi bevardžiai pastatai, aplink juos gyvena bevardžiai žmonės, kurie gyvena bevarde atmintimi. Medis, kuris auga greta, laimingesnis už tą pastatą – jis numes lapus ir pavasarį vėlei pražys. Tada, kai koks nors mėlynakis Švėkšnos paauglys kvies savo meilę į pasimatymą ir tyliai sakys: „Aš lauksiu Tavęs prie sinagogos.“ Taip kartosis daugelį metų, kol kiti įsimylėjėliai skirs pasimatymą toje pačioje vietoje, tik jie kvies mylimąsias ateiti ten, kur mūsų akivaizdoje numirė Dievo namai.