Izraelio istorija reikšmingai paženklinta Mesijo arba graikiškai – Kristaus, tai yra Dievo Pateptojo karaliaus, laukimu. Evangelija Jėzų iš Nazareto pristato kaip Mesiją. Amerikiečių vyskupas Robertas Barronas savo katechezėje, pagal kurią parengtas šis tekstas, siekia atsakyti į klausimą, kaip Jėzus yra Mesijas?

Ką Jėzų Kristų pažinę žmonės matė jo asmenyje? Matė, jog jis kalbėjo ir veikė taip, kaip turėtų ilgai lauktasis Mesijas.

Jeigu pažvelgtume į psalmių ar pranašų tekstus, rastume juose savotišką Mesijo „pareigų aprašymą“: raštuose teigiama, jog Mesijas surinks išsklaidytas Izraelio gentis, išvalys šventyklą, stos į akistatą su Izraelio tautos priešais ir galiausiai viešpataus tautoms.

O ką daro Jėzus? Nuostabių dalykų. Vaikšto po Galilėjos kalvas ir skelbia Dievo Karalystę, pasitelkdamas ne kokią nors dvasinę abstrakciją, o „genčių subūrimą“. Prisiminkime pranašą Izaiją, kuris ragino: „Kelkis, nušviski, Zione, Viešpats ateina, jis surinks Izraelio tremtinius iš keturių pasaulio šalių ir suburs jas šventykloje, tikroje maldos vietoje...“ Aplink šią Dievo tautą, susiburs visas pasaulis. Veršis ir liūtukas ganysis kartu... Izaijo didžiojoje vizijoje – tikrosios maldos vieta, kurion susiburs Izraelio giminės – taps magnetu visoms pasaulio tautoms (plg. Iz 56,8).

Tad Jėzus, Mesijas – Pateptasis, pradeda burti žmones.

Pirmiausia Dvylika – simbolizuojančių 12 Izraelio giminių. Paskui – visus kitus savo visiems atviro stalo draugijoje. Jėzaus laikais, kaip ir mūsų, dažnai būtent prie stalo geriausiai atsiskleidžia visuomenės susisluoksniavimas ir požiūriai.

Kaip Jėzus valgo? Kviečia šventus, bet ir nusidėjėlius; priima sveikus, bet ir ligotus; bendrauja su esančiais visuomenės centre, bet ir jos pakraščiuose – visus juos pakviečia prie Mesijo stalo. Jis siekia vėl suburti Izraelį. Jėzus ieško tų, kurie yra pakraščiuose, yra atmesti, sergantys, nusidėjėliai. Kviečia juos atgal, prie stalo. Savo asmenyje įkūnija Izaijo svajonę: Mesijas surinks išsibarsčiusias gentis.

Antra, Mesijas išvalys šventyklą ir padarys ją tikros maldos vieta. Apie tai kalbama visose keturiose evangelijose, o istorinio kritinio metodo specialistai tvirtina, jog jeigu yra dalykas, kuris galėjo tikrai privesti prie Jėzaus mirties, tai būtent tas nuostabą keliantis jo poelgis šventykloje. Jėzus padaro būtent tai, ko tikimasi iš Mesijo – išvalo šventyklą: „Nugriausiu šią vietą ir per tris dienas ją atstatysiu... Tai aš, paklausykite, mano asmuo taps tikros maldos vieta.“

Trečia, Mesijas susidurs su Izraelio priešais. Kaip tai buvo įsivaizduojama? Buvo manoma, jog Mesijas bus tarsi naujasis Dovydas, naujasis Saliamonas, žodžiu, naujas užkariautojas karalius, kuris ateis ir savo kalavijo ašmenimis įveiks Izraelio priešus.

Vysk. Robert Barron. Word on Fire nuotr.

Jėzus atėjo kaip karys, be jokios abejonės. Tačiau kovojo keistu būdu. Pažvelkime į Kalėdų istoriją, kuri tikrai nėra kažkoks sentimentalus pasakojimas. Kalėdų istorija yra kovotojo istorija. Joje nubrėžiama riba tarp dviejų imperijų: prieš mūsų akis – valdovo rūmai, įsikūrę ant Palatino kalvos, kupini pasaulietinės galios, visų įmanomų gėrybių. Ir tikrasis karalius, gimęs nuošalioje vietoje, paguldytas ėdžiose, suvystytas vystyklais. Čia ir yra visa esmė. Kodėl imperatorius toks galingas? Nes turi didžiausią to meto kariuomenę, kuriai gali įsakinėti. Tačiau, kas pasirodo piemenims? Pirmiausia angelas, kuris skelbia: „Šiandien jums gimė Mesijas“ ir šalia atsiranda „gausi dangaus kareivija“ – autorius pavartoja graikišką žodį „stragias“, iš kurio kildinami tokie šiuolaikiniai terminai kaip strategas ir strategija, – jis reiškia „kariauna“.

Su kuo nori kariauti angelų kariaunos? Neturėdamos jokių ginklų? Jie kovos „susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais, apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją, užsidėję išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją“ (plg. Ef 6). Jų karalius yra kūdikis. Pamėginkime perskaityti šią Evangelijos ištrauką kaip didžios kataklizmų kovos tarp dviejų galios sampratų istoriją.

Jėzus įveiks Izraelio priešus beginklės meilės jėga. Ji pilniausiai pasireikš siaubinga kryžiaus mirtimi.

Kas yra kryžius? Estetiškas religinis simbolinis, kurį dėvime ar kurį pasikabiname ant sienų savo namuose? Visai ne, tai žiauri kankinimo priemonė, ir pirmaisiais amžiais krikščionys visiškai jo nevaizduodavo. Antikos autorius Ciceronas viename savo laiškų, kalbėdamas apie nukryžiavimą, pasitelkia perifrazę – romėnai vengdavo tiesiogiai minėti šį žodį, – tai per daug sukrečianti, siaubinga patirtis.

Kryžius simbolizuoja visą tą galią, kurią pasaulis gali parodyti: „Susipyksi su Roma? Štai kas tau nutiks. Susipyksi su Roma? Mes prikalsime tave prie šito kankinimo įrankio, paliksime tavo kūną kaboti, visiems matant, ir jį žvėrys sudraskys.“ Tokia buvo tuometinė kryžiaus žinia.

Ką daro Jėzus savo gyvenimo kulminacijoje? Jėzus iškelia į dienos šviesą viską, kas pasaulyje neveikia taip, kaip turėtų. Taip, viskas nutiko dėl nuodėmės, taip, visos tos nuodėmių kombinacijos ir komplikacijos: neteisingumas, pavydas, brolžudystė, nesantaika, kvailumas – visa tai jis iškelia ir prisiima sau.

Jis yra ant Ziono kalno viršūnės, kai kovoja šį mūšį. Jis tikrai yra tas Dovydiškasis kovotojas, tačiau kovoja ne pasauliui įprastu būdu, o beginklės meilės ir atleidimo galia: leisdamas, kad visos pasaulio nuodėmės būtų nuplautos per jį.

Tad kaip jis gali likti tik dar vienu asmeniu, kurio atminimą dengia istorijos skraistė? Kaip jis gali likti tik dar viena romantiška asmenybe iš tolimos praeities? Dalyvaudamas didžiajame istorijos lūžyje, Šventosios Dvasios jėga jis buvo prikeltas iš numirusių. Tas patas Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas, tas pats pasaulio galios nužudytas Dovydiškasis kovotojas vėl pasirodo gyvas savo mokiniams. Ir jiems bei mums sako: „Šalom!“ – „Ramybė jums.“

Tai ta pati ramybė, kurioje buvo sukurtas pasaulis. Tai ta pati ramybė, kurią suteikti Dievas norėjo Izraeliui. Tai ramybė, kurios pasaulis duoti negali.

Mes nužudėme Dievą, o Dievas vis dar mus myli. Visos pasaulio skolos ir neigiamybės yra nuplautos per Jį, o Jis atsiliepia atleidžiančia meile, įrodydamas, kad Dievo gyvybė ir meilė yra galingesnė už bet ką pasaulyje.

Štai kodėl būtent ant kryžiaus gimė krikščionių tikėjimas. Štai kodėl Paulius galėjo savo laiške romiečiams rašyti: „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 37). Kodėl Paulius taip sako? Kaip jis tai žino?

Todėl, kad mes nužudėme Dievą, o Jis atsiliepė į tai atleidžiančia meile.

Čia Izraelio istorija pasiekia savo kulminaciją: Jėzus – ištikimas izraelitas, ir Jėzus – ištikimas Dievas. Tikras Dievas, tikras žmogus – Jėzaus asmens vienybėje. Šioje vienybėje yra mūsų išgelbėjimas.

Kokį paskutinį dalyką Mesijas dar turėtų daryti? Jis turėtų viešpatauti tautoms. Atkreipkime dėmesį, kai skaitome Pauliaus laiškus, kaip lengvai šie žodžiai praplaukia mums pro ausis: o Paulius juk nuolat kartoja: „Iesous Kyrios, Iesus Kyrios“ – „Jėzus yra Viešpats, Jėzus yra Viešpats.“ Klystume, sakydami, jog tai vien graži religinė terminija. Priešingai – tai kovos terminai. Juk antikos laikų Romos imperijoje buvo plačiai vartojamas šūkis: „Kaiser kyrios“ – cezaris (imperatorius) yra viešpats. Jis reiškė pripažinimą, jog tai jis viską valdo, ir mūsų gyvybės priklauso nuo jo malonės. Ir štai Paulius sako: „Ne, valdo visai ne jis.“ Tiesa, jis nukryžiavo Kristų, bet Dievo meilė yra galingesnė. Štai kodėl ne mažas cezariukas valdo ir visa jo palikuonių dinastija ištisus amžius, bet Iesous, Jėzus tikrai yra Viešpats! Ne veltui Paulius tiek daug laiko praleido kalėjime. Mes jo žodžius dar nevisai perpratome, bet romėnai juos puikiai perprato: kalbėti apie Iesous kyrios anuomet reiškė užsiimti ardomąja veikla ir šiandien dar taip yra.

Man labai patinka ši detalė. Evangelija pagal Morkų parašyta apie 70-uosiuos metus. Romoje gidai jums gali parodyti vieną iš kalvų, kur, manoma, gyveno Morkus. Apaštalai Petras ir Paulius buvo nukankinti Romoje apie 64-uosius metus. Didelė tikimybė, kad Morkus juos abu gerai pažinojo. Morkus buvo atsidūręs Žvėries pilve – didžiosios imperijos sotinėje. Imperija ką tik nužudė jo draugus Petrą ir Paulių – ta pati, kuri nužudė Jėzų. Bet paklausykime Morkaus komentarų jo Evangelijos tekste: „Noriu pasidalinti su jumis, sako jis, εὐαγγέλιον – gerąja naujiena.“ Tai taip pat kovingas žodis. Popiežius Benediktas XVI savo knygoje rašo, kad terminas Euangelion antikos pasaulyje reiškė žinią apie dar vieną imperijos pergalę – kai imperatoriaus daliniai laimėdavo, būdavo siunčiamas šauklys paskelbti tą linksmą žinią visiems žmonėms, kad imperatoriaus viešpatavimas dar labiau įtvirtintas.

Man labai patinka faktas, kad šv. Morkus, mažasis šventasis Morkus, kurio draugai ką tik nužudyti, krikščionių bendruomenė išsibėgiojusi, jis pats gyvena Žvėries pilve – imperijos sostinėje, turi drąsos pasakyti: „Aš turiu tikrą euangelion jums. Ir ji neturi nieko bendra su imperatoriumi. Kalbama apie tą Jėzų, Izraelio Mesiją, kuris yra tikrasis Viešpats.“

Paklausykite, krikščionys, štai ką mes skelbiame. Ar tai darome su tokia pačia drąsa, kokią turėjo Petras, Paulius, Morkus ir visi kiti?

Pagal WordonFire.org Parengė S. Žiugždaitė