Kadras iš filmo „Prekeivis“

Rugsėjo 17 dieną prasideda jau dvyliktasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Kokius filmus galėsime išvysti festivalio programose, kuo jos išsiskiria, ir panašių dalykų „Bernardinai.lt“ klausinėjo VDFF programos sudarytojų – Vilmos Levickaitės, Agnės Mackevičiūtės ir Austės Zdančiūtės.

Festivalio struktūra susideda iš kelių programų – pagrindinės (naujausi tarptautiniuose kino festivaliuose apdovanoti filmai), specialiosios programos (filmai aktualia tema), retrospektyvos, skirtos dokumentinio kino kūrėjui, bei konkursinės Baltijos šalių dokumentinių filmų programos.

Kuo ypatinga pagrindinė programa? Minite, kad atrinkti filmai nepasiduoda bandymui įsprausti juos į griežtas normas, apibrėžti jų vietą. Kūrėjai subtiliai trina ribas – ne tik tarp kino žanrų, bet ir tarp normalumo ir pamišimo, tikrovės ir vaidybos, „čia“ ir „ten“. Tad bendra tema, koks tas siūlas, ant kurio viskas susiveria?

„Skalvijos“ kino centro vadovė, VDFF programos sudarytoja Vilma Levickaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Vilma Levickaitė. Kiekvienais metais sunkiausias uždavinys būna atrasti, kas sieja pragrindinės programos filmus. Dar šiandien rytą galvojau, koks tas siūlas galėtų būti, ir supratau, kad visi 8 pagrindinės programos filmai yra apie žmones.

Kitas išskirtinumas, jeigu lygintume su praėjusiais metais: anksčiau visą laiką ieškodavome didelių vardų, svarbių režisierių, o šiemet tų garsių pavardžių mažiau, bet net keturi iš tų filmų yra debiutai. Tarsi visiškai kita strategija, bet tie debiutai įspūdingi.

Tad gal galėtumėte plačiau pakalbėti apie debiutus?

Vilma Levickaitė. Man pats ryškiausias būtų lenkų režisierės Aleksandros Maciuszek filmas „Casa Blanca“. Tai, atrodytų, labai paprasta istorija apie žmones, kurie yra mūsų supratimo paraštėse. Juk niekada nesidomėtume nuosekliai, kaip gyvena labai sena moteris – mama, turinti neįgalų vaiką. Tačiau filmas yra toks gražus, taip intymiai atskleidžiantis dviejų žmonių tarpusavio meilę, kad tiesiog negali likti abejingas. Šis kūrinys visiškai atitinka vaidybinio kino kūrimo taisykles ir išnaudoja visus kinematografinius elementus: puikūs kadrai, taisyklingos kompozicijos, gerai iškadruota šviesa, spalvos.

Kitas debiutas – Evangelia Kranioti filmas „Egzotika, erotika ir t.t.“ Tai irgi labai atmosferiškas kūrinys apie žmones, kurie gyvena ypatingą gyvenimą – apie jūreivius ir moteris, kurios laukia tų jūreivių krante, tarp jų mezgasi stiprūs jausmai, nors ir vienadieniai, bet išaugantys į tam tikrą dramą.

Dar vienas debiutas – Tamaros Dondurey filmas „21 diena“. Tai – jauna režisierė, nufilmavusi juostą apie sunkiai sergančius žmones, kurie yra prie mirties. Šis filmas yra puikus pavyzdys apie žmonių tarpusavio santykių kuriamą grožį.

VDFF programos sudarytoja Austė Zdančiūtė

Evgenios Levin nuotrauka

Austė Zdančiūtė. O paskutinis debiutas – „Pasaulis ant sofos“... Tai taip pat ganėtinai jauno režisieriaus Swen de Pauw darbas. Man teko matyti tą filmą Marselio festivalyje. Visas filmo pasaulis ir sukasi apie psichoanalitiką, kuris sėdi savo kabinete ir priiminėja pacientus. Tačiau tie žmonės nėra paprasti pacientai, kuriems, kaip mes įsivaizduotume, reikėtų psichoanalitiko pagalbos. Tai – daugiausia marginalai. Tarkim, yra vyrukas, kuris įsitikinęs, kad jam nuobodu gyventi, kad jis nieko neveikia. Kitas yra, pavyzdžiui, imigrantas iš Afrikos, gyvenantis Šveicarijoje ir svajojantis ganyti avis... Žodžiu, tie žmonės turi psichologinių problemų, jie ateina, kad jiems skirtų vaistų. Įdomiausias turbūt yra psichoanalitiko požiūris, kokį lengvą toną į visas tas problemas jis užduoda tiems pacientams, taip įkvėpdamas juos gyventi ir panašiai.

Tad tuos debiutus ir galima vadinti pagrindinės programos pagrindine ašimi?

Vilma Levickaitė. Galbūt. Mes kūrinių nesirinkome tuo pačiu principu, kaip anksčiau sudarinėdavome programą. Šįsyk pirmiausia žiūrėjome į filmus, o tik paskui – į kontekstą, režisierius, biografijas ir panašiai. Filmai paveikė patys savaime, ir tik tada pamatėme, jog tai debiutai.

Tačiau yra ir patyrusių režisierių darbų programoje, ne tik nauja kinematografija. Pavyzdžiui, filmas „Amy“, kuris turbūt rinks daug žiūrovų, nes Amy Winehouse kūryba buvo populiari. Visi žino jos tragišką istoriją... Tai filmas apie šią dainininkę. Įdomu, kad šis kūrinys tiesiogiai susijęs ir su šių metų mūsų festivalio pagrindine idėja – „Būna dokumentika, būna kinas“. Mes tiesiog norime priešpriešinti tai, ką žmonės filmuoja kasdien, be sumanymo, be režisūros, ir tai, ką su tokia medžiaga daro režisieriai – kiek ten yra idėjų, gelmės, daugiaprasmiškumo, įvairiausių sprendimų. Ir „Amy“ būtent yra filmas, kuris daugiausia sukurtas iš tokių youtubinių, visiškai buitinių kasdienybės įrašų. Šio filmo režisierius yra Asifo Kapadia. Tai bene ryškiausias mūsų programos kūrėjas.

Paminėjote youtube‘ą. Čia norėčiau paklausti apie mintį prieš kino seansus rodyti youtubinius vaizdo įrašus. Kodėl ruošiatės tai daryti?

Vilma Levickaitė. Tai tam tikra mūsų komunikacinė idėja. Mintis tokia: suprantame, kad mūsų žiūrovas gyvena vaizdų gausoje, ir, tarkim, youtube tų filmukų yra tiek daug, kad mes nebesuprantame nei vertės, nei proceso. Tiesiog filmuojame.

Austė Zdančiūtė. Galbūt paskui kažkas iš to gimsta, kaip, pavyzdžiui, filmas „Amy“, ar bent jau tai yra fenomenas, su kuriuo mes dar neturime kritiško santykio. Tad per šį festivalį mes norėtume sugretinti tuos du reiškinius – tai, kas filmuojama be išankstinio sumanymo, ir tai, kas yra surežisuota.

O žiūrovui pačiam paliekama atrasti savo santykį su tuo?

Austė Zdančiūtė. Taip, mes, kaip dokumentinių filmų festivalio rengėjai, galvojame apie tai, ką mes rodome, kodėl rodome, kokie jie yra. Pasirinkome rodyti tuos telefoninius vaizdelius, ir tai kvietimas žiūrovui šiek tiek susimąstyti, kas yra tokia kūryba, koks jos santykis su tais filmais, kurie rodomi didžiajame ekrane, ko žiūrovai tikisi iš kino teatre... Medžiagą rinko mūsų festivalio kūrybinė komanda, po diskusijų parinkti 36 vaizdeliai.

Jeigu grįžtume prie pagrindinės festivalio filmų programos, liko dar trys nepaminėti filmai...

Vilma Levickaitė. Sudarytojų favoritu galima vadinti filmą „Vilkų gauja“. Kiti filmai yra šiek tiek melancholiški, sentimentalūs, o šis filmas yra tiesiog emocinis užtaisas. Skaitydami filmo aprašymą, negalėtume tikėtis to, ką išvystame filme. Galvotume, kad tai kūrinys apie žmonių teisių pažeidimą, tikėtumės juodos istorijos, o žiūrėdami atrastume nuostabius žmones, kurie tiesiog išgyveno, išaugo ir tapo žmonėmis neįtikėtinomis sąlygomis.

Dar mums, kaip kino žmonėms, labai patinka, kad filmo pagrindinių veikėjų pasaulėvaizdis susiformavo veikiamas kino, nes jie labai daug jo žiūrėjo. Šis filmas įrodo, kad kinas padeda gyventi.

Dar du filmai – „Staiga mano mintys nutrūksta...“ ir „Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“ – prašosi apibūdinimo.

VDFF programos sudarytoja Agnė Mackevičiūtė

Evgenios Levin nuotrauka

Agnė Mackevičiūtė. „Staiga mano mintys nutrūksta...“ buvo man vienas stipriausių šios programos filmų. Nelengva paaiškinti, kodėl, nes jei pasakyčiau, kad tai filmas apie psichiatrijos ligoninę ir ten spektaklio kurti atėjusį aktorių, tai sudaryčiau įspūdį, jog tai – dar vienas socialinis projektas, kuris bando integruoti neįgalius žmones į visuomenę. Tačiau šis filmas to visai nerodo. Jo veikėjai atsiskleidžia kaip visaverčiai, ko mažiausiai būtų galima tikėtis žvelgiant į filmo anonsą. Geriausia tiesiog ateiti ir pažiūrėti.

O „Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“ yra vienas linksmiausių, nuotaikingiausių šios programos filmų, galbūt pagal emocinę nuotaiką panašus į „Vilkų gaują“, apie žmonių iš skirtingų kultūrų susitikimą ir draugystę tarp Vakarų ir Rytų. Šiame filme ironija sklinda dviem kryptim: pasijuokiama iš Laoso žmonių susižavėjimo Vakarų blizgučiais, tačiau juokiamasi ir iš vakariečių keliautojų, kurie atvyksta į tolimiausias Rytų šalis, norėdami išvysti autentiką, bet patys viską ir sugadina atvykę.

Festivalio „Meistrų programoje“ – amerikiečiai broliai Albertas ir Davidas Mayslesai. Kuo jie ypatingi?

Vilma Levickaitė. Už tai turime būti dėkingi žurnalistei Rūtai Oginskaitei, nes ji jau keletą metų iš eilės vis klausinėjo, ar jų nežadame rodyti. Esame surengę daug žymių menininkų retrospektyvų, ir galų gale atėjo eilė Mayslesams dėl jų unikalumo, jų vietos kino istorijoje.

Austė Zdančiūtė. O ta jų vieta yra vadinamasis direct cinema („tiesioginis kinas“) – judėjimas, vykęs septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir broliai Mayslesai laikomi vienais iš to judėjimo pirmeivių. Raktiniai to judėjimo žodžiai būtų „technikos pažanga“ – kūrėjai dėl lengvėjančių kamerų galėjo daug lengviau manipuliuoti pačiu filmavimo judesiu. Broliai tuo ir rėmėsi. Pirmas Alberto bandymas buvo Rusijoje, kai jis ten filmavo psichinius ligonius. Išvyko motociklu, ir bekeliaudamas nufilmavo filmą „Psichiatrija Rusijoje“, kurį rodysime festivalio programoje. Toliau jis dirbo su savo broliu Davidu ir komanda. Kitokie tie filmai buvo dėl to, kad buvo naudojamasi principu „musė ant sienos“, kai kino kūrėjas tarsi atsitraukia, nieko neinscenizuoja, nedaro interviu – jis tiesiog būna, filmuoja. Rodysime penkis ilgametražius filmus ir du trumpus. O festivalį atidarys naujausias brolių (deja, ir paskutinis, nes šiemet Albertas Mayslesas mirė) filmas „Iris“.

Nemažai Jūsų festivalio filmų susijusių su psichiatrija, psichologija. Festivalis dažnai šiuo keliu siūlo eiti į žmogaus vidų. Ar sąmoningai sudarėte tokią programą?

Vilma Levickaitė. Kai patvirtinome programą, pastebėjome, kad dominuoja žmogaus atsidūrimo kokioje nors mums neįprastoje kritinėje situacijoje tema. Nežinau, kas nulemia tai, jog dauguma dokumentinio kino kūrėjų renkasi tokias istorijas ir aplinkybes. Galbūt dėl to, kad pats gyvenimas diktuoja tokią dėkingą dramaturgiją – juk jeigu filmuosi žmogų, gyvenantį visiškai įprastą gyvenimą, kur bus kulminacija, intriga, atomazga? Žinoma, yra sukurtų ir tokių filmų, bet kai rodomas koks nors neįprastas, sudėtingas gyvenimas, tuomet realybė pati atskleidžia dalykus, kurie mums nėra taip lengvai prieinami – tai tarsi gelmės, sluoksniai, kurie mums daug visko papasakoja apie žmogaus kompleksiškumą.

Kadras iš filmo „Vilkų gauja“

Agnė Mackevičiūtė. Žiūrint filmus, mums tikrai nekilo toks jausmas, jog mes sudarinėjame programą apie ligotus, atstumtus žmones. Tik tuomet, kai peržvelgėme visus filmus ir pradėjome galvoti apie jų aprašymus, suvokėme, kokia problematika vyrauja, bet tuo pačiu metu mane nustebino šių režisierių sugebėjimas nesutirštinti problemų taip, kad jos atstumtų. Žiūrint į tuos gyvenimus tikrai nesusidaro įspūdis, kad koncentruojamasi tik į tas problemas – dėmesys atkreipiamas į visas spalvas, kokias tik įmanoma pastebėti gyvenime. Tai tas pat, lyg mestum akmenį į vandenį ir pastebėtum visus tuos skirtingus ratilus, kurie atsiranda.

Tai nėra nepatogus kinas, ir šios istorijos tikrai nėra išimtinės pačia savo esme. Kai žiūrime dokumentinius filmus, turime savo kriterijus. Vienas iš jų – kai režisierius, nors ir pasakodamas apie, pavyzdžiui, psichinius ligonius, sugeba istoriją papasakoti taip, kad ji būtų universali ir bendražmogiška. Kiek mes sugebame toje istorijoje matyti savo aplinkos, atpažinti save pačius? Kaip istorija mums padeda suprasti save ir mus supantį pasaulį? Tai yra labai svarbūs kriterijai, ir visi šie filmai juos tikrai atliepia.

Claude Lanzmanno filmas „Šoa“ – 9,5 valandų trukmės filmas. Kodėl pasirinktas būtent šis kūrinys? Ar galima sakyti, kad šiuo filmu yra papasakojama visa Holokausto istorija?

Vilma Levickaitė. Prie šio filmo mes priėjome ne iškart. Pirmiausia tiesiog kilo mintis sudaryti atskirą programą nacizmui – kaip ideologijai, kaip reiškiniui. Mačiau festivaliuose keletą filmų, kurie nagrinėja nacizmą be stipraus emocinio fono, o labiau iš laiko perspektyvos – jį tiesiog pjausto, analizuoja ir mėgina suprasti, kokiomis aplinkybėmis ir kas vis dėlto turi atsitikti žmogui, kad jis pirmiausia sugalvotų, pagimdytų, o paskui ir įgyvendintų visą šį planą. Nes dabar, kita vertus, nerimauju, jog mes tų aplinkybių nelabai analizuojame, nesuprantame ir net neskiriame laiko, kad suprastume šį reiškinį. Kitas dalykas, dėl kurio nerimauju, yra tas, jog mes šiek tiek primirštame ir aukas, ir patį faktą. Todėl sugalvojome, jog specialioji programa būtent tam šįkart ir turėtų būti skirta. Iš tikrųjų kiekvienais metais stengiamės surasti kokią nors skaudamą ar užmirštą temą, ką nors aktualaus, apie ką būtų galima giliau pagalvoti, pamąstyti, prisiminti... Šios mintys buvo pradžios taškas, o paskui natūraliai priėjome prie „Šoa“. Tai tikriausiai yra vienas įspūdingiausių kinematografijos meno kūrinių apie Holokaustą ir nusprendėme, kad jis bus titulinis, įrėminantis visą šią programą, kurioje, beje, dar yra trys kiti filmai.

Filmas padalintas į keturias dalis – tai nusprendėte Jūs ar taip jau buvo suskirstytas?

Vilma Levickaitė. Tokį dalijimą yra nusprendę kūrėjai. Bet filmą galima dalinti į dvi arba į keturias dalis. Manau, kad net nelabai būtų įmanoma jį pažiūrėti visą vienu kartu – filmas labai paveikus. O be to, ir fiziškai sudėtinga.

Austė Zdančiūtė. Šis filmas „Skalvijoje“ jau yra rodytas 1995 ar 1996 metais. Net pats Claude Lanzmannas dalyvavo.

Agnė Mackevičiūtė: Viename interviu kino režisierius sakė, kad netikėjo, jog šio filmo kūrimas užtruks dvylika metų. Jis buvo žurnalistas. Anksčiau buvo sukūręs filmą. Tačiau „Šoa“ buvo projektas, kurį sugalvojo ne pats – jį užsakė žydų bendruomenė. Režisierius norėjo atskleisti šitą temą per patirtį asmenų, kurie buvo arčiausiai šios tragedijos ir, jo manymu, labiausiai visa tai galėjo suvokti ne tie, kurie vis dėlto išgyveno, bet tie, kurie žuvo. Bet kadangi jų nebėra, todėl lieka tie, kurie išgyveno, tie, kurie patys buvo to naikinimo aparato dalis, ir tie, kurie gyveno apylinkėse. Kurie žinojo, kad kažkas vyksta. Režisierius keliavo ir bendravo su vietiniais lenkais, su išgyvenusiais ir po visą pasaulį išsibarsčiusiais žmonėmis ir slaptai filmavo net tuos, kurie vykdė baisius nusikaltimus. Būtent dėl to šis filmas tapo dvylikos metų projektu ir 9,5 valandų trukmės.

Austė Zdančiūtė. Yra visokių įdomių aplinkybių, kaip kad Agnė ir minėjo, jog „Šoa“ buvo užsakytas Izraelio vyriausybės ir užsakyme buvo sąlyga, kad reikia papasakoti žydų istoriją iš žydų perspektyvos. Tačiau C. Lanzmannas pasuko kitu keliu ir norėjo universalios patirties, visapusiškai įsigilinti į visą reiškinį, o to neįmanoma padaryti be kontakto, ryšio su tais, kurie vykdė visus tuos nusikaltimus. Tad jis pasuko tuo keliu, kuris netgi buvo pavojingas jo gyvybei – porą kartų buvo užpultas, kai buvo atrastos slaptos kameros. Man unikalus būtent tas noras rasti kontaktą su įvykių kaltininkais, nes suprantu, kad kalbėti apie tam tikrus mūsų istorijos dalykus, pavyzdžiui, apie stribus, kurie pakluso žiauriems įsakymams, yra tabu – jei pabandysi pasigilinti į jų išgyvenimus, kodėl pakluso, kodėl taip elgėsi, būsi nusikaltęs partizanams, nes neva skiri dėmesį ne tam, kam reikėtų. Manoma, kad reikia rodyti tik aukas, ir jei sugalvosi pasidomėti tais, kurie stovėjo kitoje pusėje, būsi nusikaltęs. Todėl man labai patinka, kad C. Lanzmannas pasirinko kitokį, platesnį žvilgsnį.

Papasakokite apie Baltijos šalims skirtą konkursinę programą.

Vilma Levickaitė. Kiekvienais metais šis festivalis organizuoja konkursinę programą, kurioje renkami trys geriausi pastaraisiais metais Baltijos šalyse sukurti filmai. Pretenduoti gali Lietuvos, Latvijos ir Estijos dokumentinių filmų kūrėjai. Mes patys nusprendžiame, kurie filmai atitinka festivalio charakterį, viziją. Šiais metais orientuojamės būtent į meninį dokumentinį kiną, tad šią kartelę peržengė 12 filmų.

Kas sieja Baltijos šalių filmų programą?

VDFF programos sudarytojos – Vilma Levickaitė, Agnė Mackevičiūtė, Austė Zdančiūtė

Evgenios Levin nuotrauka

Agnė Mackevičiūtė. Labai juntama, kad skiriasi šalys. Įdomiausi man pasirodė estų dokumentiniai filmai. Šiemet jų yra trys. Nesusiečiau jų su lietuvių ar latvių kinu tiesiogiai. Estų filmai, kaip ir pernai metų festivalyje, išsiskyrė įvairiapusiškumu. Kiekvienas filmas labai skirtingas tarp tų pačių estų – visai kitas gyvenimo aspektas, kitas vaizdavimas. Pavyzdžiui, Vladimiro Loginovo filmas „Skruzdėlynas“. Tai – pastato, garažo portretas. Per dvidešimt metų nuo šio pastato atsiradimo ten kūrėsi įvairiausios kavinės, automobilių taisyklos, pirtys, žmonės tą erdvę panaudoja netradiciniais būdais. Toks tas tarsi pogrindinis, mums „gariūnmetį“ primenantis statinys, į kurį režisierius atkreipia dėmesį, vaizduoja jame vykstančius versliukus ir kitokią veiklą, simboliškai įprasmina posovietinę Latvijos ar net Rytų Europos kartą ir jos gyvenimą.

Kitas filmas – Priito Tenderio ir Liivo Niglaso filmas „Kelionė pas kirminų maitintoją“. Visiškai kitokio stiliaus kūrinys apie animatorių, kuriam ramybės neduoda viena pasaka. Norėdamas išsiaiškinti, ką jinai reiškia, jis leidžiasi į kelionę ir filmuoja įvairiausius specialistus, aiškinasi tos pasakos potekstes, kontekstus, kiek ten gali būti tiesos. Ir tas animatorius pats tą pasaką animuoja, rodo ją žmonėms, filmuoja jų reakcijas, komentarus. Filmas provokuoja klausimus, atsakymus ir juos dokumentuoja.

Dar vienas estiškas kūrinys – režisieriaus Vahuro-Paulo Puu filmas „Grynojo mąstymo erdvė“ apie keistuolį, atsiskyrėlį mąstytoją Janą Jõemetsą. Šis menininko potretas galėtų būti žanras, bendras siūlas, siejantis su kitomis šalimis. Jungiamąja dokumentinių filmų gija galėtų būti ir vaizdavimo objektas – tai kūriniai apie įvairius menininkus ir jų epochos kontekstus. Lietuviai pristato Vitą Luckų, režisierių Arūną Žebriūną, latviai – Sergejų Eizenšteiną.

Tad trys estiški, keturi latviški ir penki lietuviški kūriniai laukia savo žiūrovo.

Per dvylika metų kartu su festivaliu jau turbūt išauginote ir savo publiką? Iš ko tai pastebite?

Vilma Levickaitė. Tai pastebime iš dėmesio. Seniau būdavo taip: sudarome programą, ir viskas. Nebuvo galima galvoti apie jokius išankstinius bilietų pardavimus, apie jokius žurnalistų domėjimusis prieš dvi savaites irgi. Kantriai sulaukdavome savo trijų žiūrovų, atėjusių į seansą. (juokiasi)

O dabar situacija pasikeitė. Yra žmonių, kurie žino tą vardą, domisi iš anksto programa, perka bilietus ir taip toliau. Stengiamės, per palankią bilietų pardavimo sistemą skatiname, kad žiūrovas eitų ne į vieną filmą, kad pamatytų, susidėliotų programos visumą. Teisingą grįžtamąjį ryšį gauname.

Ar šis festivalis išskirtinis tarp kaimyninių šalių?

Vilma Levickaitė. Kalbant apie Latviją ir Estiją, iš tiesų turime kuo pasididžiuoti. Estai turi vieną dielį festivalį kartą per metus, mes turime bent dvidešimt festivalių, visoms kino rūšims ir porūšiams – nuo animacijos iki vaidybinių. Latvijoje yra dokumentikai skirtas renginys, bet jis ne tiek žiūrovams, kiek kino industrijai.

Lenkija žymiai didesnė šalis. Bent tris festivalius, skirtus dokumentikai, tikrai žinau. Visų jų požiūris į kiną panašus kaip ir mūsų. Mums patinka jų programos, jas peržiūrėję, dažnai randame, ką parodyti Vilniuje.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Antanas Šimkus