Evgenios Levin nuotrauka

Netrūksta diskusijų apie pasaulio dėmesį sutraukusią popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato si‘“, tačiau išlieka rizika, kad ji, apibendrindama pagrindines socialines ir ekologines pasaulio problemas, taip ir liks gražiu teoriniu apmąstymu. Su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovu Linu Kukuraičiu ieškojome konkrečių popiežiaus iškeltų problemų, kurios yra aktualiausios Lietuvai ir Vilniui, ir kur galime imtis konkrečių veiksmų.

Popiežius enciklikoje paliečia daugelį socialinių aspektų nuo vandens stygiaus iki ydingos valstybinių institucijų veiklos. Kokias temas, būdamas Carito vadovas, matote kaip aktualiausias Lietuvai?

Pirmiausia, sakyčiau, paradigminius požiūrio klausimus. Man labai patinka popiežiaus padaryta gamtos ir vargšų dramos jungtis. Jis skiria nemažą enciklikos dalį aptarti požiūrius, sukeliančius gamtos ir vargšų dramą, ir iškelia du pagrindinius aspektus – technokratizmą ir egoizmą.

Technologijų vystymasis nėra neutralus, jis kuria tam tikrą žmogaus su aplinka santykį, kurį popiežius įvardija kaip galios santykį. Galingų technologijų ir žmogiškojo egoizmo duetas gali sugriauti bet ką. Popiežius enciklikoje taikliai sako, kad žmogus dar niekada nėra turėjęs tiek galios pasauliui ir pačiam sau.

Kaip naudojame savo galią Lietuvoje? Europos tyrimų duomenimis, Lietuvoje yra vienas didžiausių skirtumų tarp turtingųjų ir vargšų. Negana to, naudojame Vakarų Europą pranokstančius prabangos ženklus, kurie visiškai neadekvatūs bendrajam mūsų pragyvenimo lygiui. Pavyzdžiu galėtų būti kad ir neadekvačiai prabangūs automobiliai.

Tai ne tik atspindi skirtį tarp turtingųjų ir vargšų, tačiau dar labiau ją didina. Sociologiniai tyrimai įrodė, kad prabangos ženklai kelia įtampą visuomenėje. Mokslininkai tyrė 20 turtingiausių pasaulio šalių, kuriose pragyvenimo lygis vienam žmogui yra panašus, atsižvelgdami į tai, kiek uždirba turtingiausieji ir vargingiausieji 20 proc. valstybės gyventojų. Skirtumas siekė nuo trijų iki keliolikos kartų. Pasirodo, kuo didesnis skirtumas, tuo didesnės socialinės problemos šalyje. „Sveikiausios“ visuomenės yra Japonija ir Švedija, kuriose skirtumas yra mažiausias. Tuo tarpu JAV ar Singapūre, kur skirtumai didžiausi, susikuria tokia įtampa visuomenėje, kuri prasiveržia didžiausiais kalinčių žmonių, abortų, savižudybių, paauglių nėštumo ir kitais neigiamais skaičiais. Dėl to ir Lietuva Europoje pirmauja savižudybių, kalinčių žmonių, vaikų, esančių globos namuose, žūstančiųjų keliuose ir kitose skaudžiose srityse.

Kur konkrečiai galime apsispręsti? Budėti rinkdamiesi prabangos ženklus. Tai galioja visiems – tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Tarkime, tėvai, leidžiantys vaikus į tą pačią klasę, turėtų susitarti dėl prabangos ženklų kiekio, apsirengimo stiliaus, išmaniųjų telefonų ir kitų technologijų naudojimo. Jeigu klasėje dauguma vaikų gali naudotis išmaniaisiais telefonais, planšetėmis, kompiuteriais ir prabangiai rengtis, o kažkuris vaikas – ne, jis patiria sunkiai pakeliamą įtampą.

Evgenios Levin nuotrauka

Mūsų „žvaigždžių“ pasaulis taip pat labai susijęs su prabangos ženklais. Žiniasklaida iškart praneša, kas pasistatė kokią vilą, kas nusipirko jachtą, tarsi tai apibūdintų konkretaus žmogaus vertę. Kartais kaip galią ir prabangos ženklą naudojame savo kūnus. Jei turiu grožio standartus atitinkantį kūną, galiu jį viešinti socialiniuose tinkluose, susikurti pranašumą kitų atžvilgiu. Mes dažnai net nesuvokiame, kokią visuomeninę žalą darome demonstruodami ar neatsargiai elgdamiesi su prabangos ženklais. Tai gali vykti tik išsiskaidžiusioje, mažai bendruoju gėriu besirūpinančioje visuomenėje.

Sociologai įvardija du būdus, kaip vystosi ryšiai visuomeninėje. Pirmasis yra „tinklinis“, kai susisiejame dėl bendrųjų reikalų, tampančių mūsų visuomenės pagrindu, o antrasis – „branduolinis“, kai pagrindinis saitas yra natūralus šeimyninis ryšis. Mąstant apie Lietuvą daugeliu atveju matyti, kad per 25 nepriklausomybės metus buvome linkę susitelkti į savo šeimą ir artimąją aplinką, o visuomeniniai tarpusavio saitai yra labai trapūs. Lietuva labiau vystosi „branduoliniu“ keliu. Didžiulė migracijos banga yra viena iš to pasekmių, parodanti mūsų netikėjimą, kad galime išspręsti krizę veikdami kartu. Kitaip tariant, žmogus galvoja, kad norėdamas išgyventi turi suktis pats su savo šeimos nariais. Tačiau Lietuvoje yra daug šeimų, kurios dėl įvairių priežasčių nepajėgios išvažiuoti į užsienį ir taip ar kitaip susikurti gerovę. Nesant stipraus visuomeninio tinklo, jos patenka į dramatišką skurdą.

Popiežiaus užduotas klausimas, kokį pasaulį norime palikti po savęs, yra labai rimtas. Čia nekalbama apie finansinę ateitį, kad įdėsiu lėšų į kaupiamuosius fondus vaiko studijoms, ir to gana. Esu atsakingas ir už pačią aplinką, kurioje jis gyvens. Sukaupti pinigai gali neturėti jokios vertės, jeigu vaikas negalės realizuoti savo potencialo, gyvens nesaugioje visuomenėje, kurioje tarpusavio ryšiai sutrūkinėję. Tad mano, kaip tėvo ir piliečio, atsakomybė yra kurti tokią visuomenę ir aplinką, kurią norime matyti ir palikti savo vaikams.

Pateikite gerųjų pavyzdžių, kaip stiprinami tarpusavio ryšiai pagerina gyvenimo kokybę ir mažina socialinę atskirtį.

Per 2008–2011 m. ekonominę krizę iš Katedros bendruomenės į Caritą kreipėsi moteris, krizės pradžioje praradusi darbą. Ji sakė žinanti, kad panašaus likimo žmonių vis daugėja, ir nenorinti šioje situacijoje kapstytis viena, tad pasiūlė suburti savitarpio pagalbos grupę. Netrukus Katedroje susibūrė bedarbių grupė, sudaryta ir iš ilgalaikių, ir iš trumpalaikių bedarbių. Grupės veikla buvo labai sėkminga: jie susikūrė veiklos programą, įtraukė kultūrinį aspektą, pasiprašė, kad teatrai juos, kaip bedarbių grupę, priimtų nemokamai, ir teatrai juos priėmė. Visi įsipareigojo savanoriauti, kad būtų užimti, padėtų kitiems. Taip pat jie pradėjo susitikti su naujai verslą kuriančiais vadovais. Bendruomeninis veiksmas buvo vaisingas, dauguma jų ilgainiui įsidarbino.

Organizacijos, atsakingos už tam tikrą socialinę sritį, vis daugiau įsisąmonina, kad vienos pokyčių nepasieks, tam reikia bendrų pastangų. Pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupijos Caritas kartu su Lietuvos kalinių globos draugija ir sostinės probacijos tarnyba Vilniaus mieste organizuoja unikalų kalinių integracijos modelį. Tarnybos patalpose dirbame su žmonėmis, rūpinamės jų įdarbinimu, padedame susirasti būstą. Pradedame nuteistuosius, grįžtančius į Vilnių, pasitikti dar esančius įkalinimo įstaigose. Pravieniškėse kalintys vilniečiai susitinka su iš sostinės atvykstančiais darbuotojais, o išėję į laisvę toliau dalyvauja integracijos programoje.

Tuo tarpu pažvelgus į bendrąją nuteistųjų integracijos situaciją matyti, kad sistema nefunkcionuoja, ir daugelis nuteistųjų išeina tiesiog į gatvę. Už tai kenčiame didžiules socialines pasekmes, kenčiame nuo recidyvistinio elgesio, pasikartojančių nusikaltimų, neišsprendžiame alkoholizmo ir benamystės problemų.

Kitas tokio veikimo kartu pavyzdys – kartu su Vilniaus savivaldybe įgyvendiname kartu sukurtą benamių integracijos sistemą. Suskaičiavome, kad, norint išbristi iš gilios socialinės atskirties, yra net septyni integracijos etapai. Dabartinės pagalbos priemonės – nakvynės namai, labdaros valgyklos ir rūbus dalijančios socialinės tarnybos yra tik pirmi du etapai. Iš lėto kuriami dar bent penki sisteminiai žingsniai, padedantys žmogui vėl tapti savarankiškam. Vienas iš jų – socialinių būstų užtikrinimas, tačiau iki patekimo į jį žmogus turi būti paruošiamas, o ir pačiame būste darbas su juo turi būti tęsiamas.

 

Tačiau net ir tobulai išvysčius socialines paslaugas, jos bus labai ribotos. Vis labiau įsitikiname, kad pamatinė pagalba žmogui yra artimo meilė. Daugelis žmonių atsistojo ant kojų vien todėl, kad kažkas skyrė savo laiką, išklausė, palydėjo kančioje. Pati giliausia skurdo šaknis yra sužeistas žmogaus vaizdas apie save. Jis jaučiasi menkavertis, niekam tikęs. Tam, kad keistųsi tokio žmogaus požiūris į save, jis turi patirti, kad gali būti mylimas, kad yra vertingas. Visa tai suteikia nuoširdūs ir dosnūs ilgalaikiai santykiai. Jie keičia ne tik kančioje esančių situaciją, bet ir tuos, kurie dosniai yra šalia, o visuomenėje kuria „Tėve mūsų“ kultūrą. Šioje srityje savanorių darbas yra neįkainojamas. Ir, ačiū Dievui, tokių užsimezgusių savanorio ir kenčiančio asmens draugysčių turime vis daugiau. Tai rodo mūsų augantį krikščionišką brandumą.

Man labai įstrigo popiežiaus mintis, kad teigiamas socialinis gyvenimas padeda gyventojams skleisti šviesą iš pirmo žvilgsnio gyventi netinkamoje aplinkoje. Slogų jausmą, kurį kelia tankiai apgyvendinti rajonai, atsveria artimi ir šilti žmogiški santykiai... Tada bet kuri vietovė nustoja būti pragaru ir tampa oraus gyvenimo aplinka (148 str.). Kur Lietuvoje yra tos vietos, kur, sustiprinus bendruomeninį jausmą, jos galėtų tapti jaukia aplinka?

Sakyčiau, kad atšiauri aplinka yra visi sovietiniai gyvenamieji rajonai, nors pats juose užaugau ir dūkdamas su kiemo draugais jaučiausi laimingas. Dabar, kai esu atsitraukęs ir turiu galimybę gyventi estetiškesnėje erdvėje, važiuodamas pro rajoną jaučiu, kad toji aplinka nebuvo kurta palaikyti žmogaus orumą, vystyti estetiką. O tuose rajonuose gyvena šimtai tūstančių žmonių.

Savo moksliniame darbe tyrinėjau bendruomeninę Viršuliškių situaciją. Atpažinau, kad žmonių gyvenimas daugiabučiuose labai skiriasi, priklausomai nuo to, kokius tarpusavio santykius jie puoselėja. Rajone yra laiptinės bendruomenių, kur gyventojai vieni kitus pažįsta, kartu leidžia laiką, domisi ir padeda vieni kitiems. Tuo tarpu kitose laiptinėse, kur žmonės vieni kitų nepažįsta, jie jaučiasi nesaugūs, netiki galintys sulaukti pagalbos iš kaimynų. Vadinasi, mūsų gyvenimo kokybė labai priklauso nuo mūsų pačių iniciatyvos užmegzti ryšį su aplinkiniais žmonėmis.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kartais lūšnynuose, kaip sako popiežius, verda bendruomeninis gyvenimas, kurio ilgimės gyvendami elitiniuose centro namuose. Pats esu patyręs, kad nakvynės namų ar apleistų pastatų gyventojai užmezga labai stiprų tarpusavio ryšį. Vieną kartą nakvynės namuose teko laidoti benamį ir mačiau kartu gyvenusiųjų sielvartą bei prisirišimą prie to žmogaus, ko nesimatė tarp mirusiojo giminių.

Kur pirmiausia reikia kurti tokias bendruomenines aplinkas? Pirmiausia, sakyčiau, socialinėse įstaigose, ypač besirūpinančiose psichikos sveikata. Deja, dažnai jos yra šaltos ir šiurkščios ateinantiems žmonėms. Jeigu palaikomas vien funkcinis santykis tarp paciento ir personalo, nepadės jokios dekoracijos. Labai reikia persmelkti tas įstaigas žmogiškumu.

Popiežius enciklikoje pabrėžia, kad materiali pagalba žmogui yra tik laikina išeitis (128 str). Darbas yra labai svarbus žmogaus orumui, jo gyvenimo kokybei, tačiau kai kurios sistemos tartum skatina gyventi iš paramos. Kaip vertintumėte, ar Lietuvoje pakankamai dirbama su paramą gaunančiais žmonėmis, kad jie atsistotų ant kojų?

Papasakosiu pavyzdį, kaip lengvai galime redukuoti žmogų, supaprastinti jo problemą. Carito komanda, dirbanti su nuteistaisiais, pateikė pavyzdį, kaip siunčia išėjusius iš kalėjimo žmones į „Betaniją“ pavalgyti. Jie galėtų siųsti sakydami: „štai talonas, eik ir pavalgyk“ arba „Betanijoje“ reikalingi savanoriai. Ten besidarbuodamas galėsi pavalgyti kartu su kitais savanoriais“. Tai jau visiškai kitoks pasiūlymas, pakeliantis žmogaus orumą. Antruoju atveju kreipiamės į jį ne kaip į alkaną neįgalų žmogų, bet kaip į galintį, tik šiuo metu neturintį ko valgyti.

 Evgenios Levin nuotrauka

Kai suskaldome pagalbos priemones į rūbus, maistą, nakvynę ir tik daliname talonus, žmogus labai greitai pripranta prie tokio gyvenimo. Taip jis sugrįžta į pirminę ketverių metų neturinčio vaiko būseną, kai tėvai viskuo pasirūpina. Suteikdami tuos dalykus tuo pačiu metu turime galvoti, kaip palaipsniui sugrąžinti žmogų į savarankišką gyvenimą. Kol kas socialinė sistema yra labai fragmentuota.

Carito „Vilties angelo“ ir kitų dienos centrų patirtis liudija, kad net iš labai sudėtingų situacijų atėję vaikai, kurių tėvai yra ilgalaikiai bedarbiai ir turi priklausomybes, užaugę gali įstoti į universitetus, sukurti gražias šeimas ir pradėti naują kelią. Tačiau to siekiant su jais dirbama nuo pat ketverių metų iki pilnametystės. Štai kokios didelės artumo ir ugdymo investicijos reikia, kad būtų nutrauktas karta iš kartos besitęsiantis skurdo kelias. Nėra paprastų sprendimų įveikti skurdą. Pirmiausia reikalinga kiekvieno iš mūsų nuoširdi pastanga būti šalia vargšų.

Popiežius kalba ir apie mūsų, kaip vartotojų, atsakomybę, sakydamas, kad pirkimas yra ne tik ekonominis, bet visada ir moralinis veiksmas. Kai socialiniai įpročiai ima atsiliepti įmonės pelnui, ji būna priversta gaminti kitaip. Kitaip tariant, mes galime daryti įtaką verslui „iš apačios“ rinkdamiesi tą prekybos centrą, kuris atiduoda baigiančius galioti produktus labdarai, ir panašiai. Kaip matytumėte galimybę čia, Lietuvoje, daryti įtaką vartojimo kultūrai ir prekybos sektoriui?

Tai klausimas kiekvienam iš mūsų, nes kiekvienas esame vartotojiškos visuomenės dalis.Man atrodo, kad raktas slepiasi Zygmunto Baumano įžvalgoje, kuris sako, kad vartotojiškoje visuomenėje mes vartojame įspūdį. Net ne daiktą, ne pačią paslaugą, bet įspūdį. Dažnai tas įspūdis yra pats pirkimo momentas, sukuriantis mums malonią būseną. Taip pat vartojame naujumą ar kiekį. Vartoti įspūdžius mus itin skatina internetas.

Man atrodo, kad svarbi mūsų dvasinio kelio dalis yra stebėti savo įspūdį, budėti ir nesileisti jo vedamam. Galiu pasitikrinti, kokių troškimų, aistrų man sukelia noras gauti vis naujų įspūdžių. Įspūdžiai apima visus penkis mūsų pojūčius, o pirkimas yra vienas iš vartojimo būdų, kuris, man atrodo, net mažiau pavojingas už vaizdų ir santykių vartojimą. Gyvenimas įspūdžiais padaro kitus žmones nebereikalingus. Vartodamas įspūdžius internete galiu praleisti visą savo vaikų ir anūkų gyvenimą, nepastebėdamas, kada jie užaugs.

Galimybė išmaniajame telefone ar kompiuteryje bet ką bet kuriuo metu išjungti įpratino mus lengvai valdyti situaciją, ko realiuose santykiuose taip lengvai padaryti negalime.

Susidurdamas su vargšais, bendraudamas su savo sutuoktiniu, vaiku ar ta pačia gamta negaliu panorėjęs jų išjungti, o kiekvienas mano veiksmas sulaukia atoveiksmio. Dėl to gerbti kitų laisvę ir išlaikyti tarpasmeninius santykius tampa vis sunkiau. Mums stinga kantrybės, laiko ir jau tuoj pradėsime stigti įgūdžių, kaip atliepti į vienas kito giluminius poreikius. O kadangi mūsų elgesys su gamta ir kitais žmonėmis neišvengiamai susilaukia pasekmių, vartojimo kultūra keičia visą mūsų būtį – gyvenimo kokybę, tarpusavio santykius, laimės patirtį.

Kalbant apie maisto švaistymą, belieka priminti popiežiaus mintį, kad išmesti maistą yra tas pat, kas pavogti jį nuo vargšų stalo. Nesugebėti perskirstyti perteklinio maisto ar išspręsti vandens trūkumo, turint dabartines technologines galimybes, yra amoralu.

Mums, lietuviams, dar labai trūksta sąmoningumo vartojant. Greičiausiai tai – istorinės patirties ir nesaugumo pasekmė. Pavyzdžiui, ilgą laiką Lietuvos žmonės kentėjo daiktų nepriteklių, todėl dabar stebime kaupimo fenomeną. Kiek sandėliukuose, soduose prikaupta nereikalingų rakandų, nes nekyla ranka išmesti... Daiktų kiekis mums suteikia saugumo jausmą, ir dabar viskas išvirto į didelį daiktų perteklių, kurie pradeda mus valdyti, nes juos reikia tvarkyti, prižiūrėti, saugoti. Modernioje visuomenėje saugumas priklauso ne nuo daiktų kiekio, bet nuo tarpusavio ryšių. Esminių man ir mano šeimai iškylančių nesaugumo situacijų nepadės išspręsti daiktai, bet ryšiai su kitais žmonėmis, bendruomene. Aptariant saugumą tiesiogiai, mums atrodo, kad nuo nusikalsti linkusio asmens apsisaugome, kai nuo jo atsiribojame, tačiau toks žmogus, jeigu jį gerai pažįstu, man tikrai nieko bloga nedarys. Mūsų saugumas priklauso nuo tarpusavio ryšių.

Neišvengiamas tarpusavio susietumas, greičiausiai, ir yra pagrindinė popiežiaus šioje enciklikoje mums perteikiama žinia. Kiekvieno mūsų iššūkis yra šį natūralų Dievo dovanotą susietumą priimti, užmegzti asmeninį ryšį su tuo, kas mane supa, ir tapti asmeniškai atsakingam už save, savo aplinką ir pasaulį. Kitaip sakant, popiežius ragina veikti iš vidaus, kaip esant pasaulio dalimi, o ne iš išorės, lyg jam nepriklausytume.