Stefan Zweig. Širdies nerimas: romanas. Iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis. – Kaunas: Jotema, 2015. – 416 p.

S. Zweigo, austrų biografo, poeto, novelisto, kūryba labai autobiografiška, nesunkiai joje atrandame paties autoriaus išgyvenimų ir gyvenimo detalių. Galbūt net ir savižudybė buvo nuspėjama jo gyvenimo baigtis – ši tema plėtojama kone visuose autoriaus darbuose.

Bene garsiausias, klasika tapęs šio autoriaus romanas „Širdies nerimas“ skaitytoją įtraukia į galingą jausmų dramos sūkurį, iš kurio sunku išsiveržti net gerokai po to, kai užverti paskutinį knygos puslapį.

Jaunas, išvaizdus ir kilniaširdis karininkas, pakviestas į vietos aukštuomenės puotą, netikėtai prisimena pilies šeimininko dukrą, su kuria tą vakarą buvo supažindintas, bet kurios dar nepakvietė šokiui... Kaip apmaudu! Klaidą privalu tuoj pat ištaisyti. Deja, pareigingasis jaunuolis netrukus išgirsta skaudžią žinią — jaunoji panelė negali šokti ir turbūt jau niekada nebegalės...

Neapsakomo kaltės jausmo ir užuojautos užvaldytas, jaunasis karininkas nusprendžia iš visos širdies palaikyti likimo smūgį patyrusią šeimą ir kasdien lankyti bei linksminti neįgalią merginą.

S. Zweigo romanas „Širdies nerimas“ yra knyga apie užuojautą. Tokią, kuri niekam nereikalinga, bet žmonės kažin kodėl neretai jaučiasi įpareigoti ją jausti. Tokią, kurią reikia rauti su šaknimis iš savo širdies, nes nieko gero ji tikrai neduoda, tik įtraukia į užburtą uždarą ratą, kai visi nelaimingi, o išeities kaip ir nėra.

Užuojata velniškai slidus daiktas; kas nemoka su ja apsieiti, geriau tegul visai nekišti prie jos rankų, o tuo labiau širdies. Tik iš pradžių užuojauta – lygiai taip pat, kaip ir morfijus – yra išganymas ligoniui, ji yra gydymo priemonė, ir pagalbos priemonė, bet jeigu nemoki jos gerai dozuoti ir laiku nutraukti vartojęs, ji tampa mirtinais nuodais. Pirmosios kelios injekcijos veikia palaimingai, nuramina, sustabdo skausmus. Bet organizmas – ir kūnas, ir siela – turi nelemtą prisitaikymo galią: kaip nervai vis daugiau ir daugiau reikalauja morfijaus, taip ir jausmai trokšta vis daugiau ir daugiau užuojautos, kol galiausiai pareikalauja daugiau, negu galima duoti. (…) Taip, savo užuojautą reikia laikyti pažabojus, jei ne, ji pridarys daugiau bėdos, negu bet koks abejingumas – tai žinome mes, gydytojai, žino tai ir teisėjai, teismo anstoliai ir palūkininkai; jeigu jie visada pasiduotų užuojautai, mūsų pasaulis visiškai apmirtų – pavojingas daiktas ta užuojauta, labai pavojingas!“

Stefanas Zweigas gimė 1881 m. Vienoje, pasiturinčioje žydų šeimoje. Jau nuo pat vaikystės domėjosi įvairiais Europos menininkais ir jų kūriniais, vis dėlto mokyklą baigė neturėdamas kokių nors ypatingų ateities tikslų. Tikrieji jo moksliniai ir meniniai ieškojimai prasidėjo tik po to, kai visiškai vienas jis apkeliavo kone visą Europą, aplankė įžymias vietas ir galiausiai vėl grįžo į Austriją.

Rašyti S. Zweigas pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai dirbo karo archyvuose, mat dėl silpnos sveikatos kariuomenei nebuvo tinkamas. Jo darbas buvo rašyti trumpas istorijas apie kareivių veiksmus mūšio lauke. Būtent šis darbas pavertė S. Zweigą prisiekusiu pacifistu, kokiu jis išliko visą gyvenimą.

Po karo rašytojas turėjo neblogą tarnybą – dirbo advokatų kontoroje, tačiau tuo niekada nebuvo patenkintas. Nors taip pat buvo įvertintas ir tarp literatų – čia jis visada užėmė aukštą poziciją. S. Zweigo darbai buvo vertinami kaip vieno iš geriausių Europos rašytojų, verčiami į kitas kalbas.

1934 metais S. Zweigas, kaip ir daugelis žydų, buvo priverstas palikti savo gimtinę, jis emigravo į Angliją. O 1941 metais su savo antrąja žmona išvyko į Braziliją, kur abu savo noru pasitraukė iš gyvenimo.