Aldona Žemaitytė. Algimanto Černiausko nuotrauka

Renatos Šerelytės ir Aldonos Žemaitytės pasikalbėjimas, publikuotas „Draugo“ laikraštyje.

Renata: Miela Aldona, turtingas ir turiningas Jūsų gyvenimo ir kūrybos kelias, kupinas to, ką galima pavadinti žodžio ir sielos pilnatve. Todėl klausinėti  oficialių, visiems žinomų dalykų  arba  banalybių, į kurias atsakyti veik neįmanoma (turbūt ir Jūs savo ilgame žodžio kelyje  ne kartą susidūrėte su  tokiais  giliaminčiais klausimais, kaip „Kokie Jūsų ateities planai“ arba  „Apie ką Jūs rašote“) – pilstyti iš tuščio į kiaurą... Ir visgi  – toks turtingas, stulbinantis, sakyčiau, netgi triukšmingas (gerąja prasme) Jūsų  kūrybinis  kelias galėtų būti pavyzdžiu ne vienam jaunam žurnalistui ir rašytojui. Koks tas kelias atrodo iš  garbingos sukakties  aukštumų? Ar tikrai triukšmingas? O gal atvirkščiai – tylus ir ramus, galbūt netgi stoiškas?

Aldona: Renata, garbingų ar negarbingų sukakčių tikriausiai nėra, jas sugalvoja žmonės, norėdami vieni kitus pagerbti, kai sulaukiama atitinkamo gyvenimo tarpsnio. Tarsi pabaksnojama  „jubiliatui“ į pašonę: žiūrėk, tau jau penkiasdešimt, septyniasdešimt, devyniasdešimt... O tas  devyniasdešimtmetis jaučiasi jaunas beesąs: balsas skambus (sakoma, kad balsas – jo tembras, spalva – nekinta per visą žmogaus gyvenimą), atmintis unikali, nes jos talpykla stiprios prigimties suręsta, eigastis dar tvirta... Pažįstu devyniasdešimtmečių, automobiliais iš miesto į vasaros sodybas automobiliais važinėjančių...

Ar mano kūrybinis kelias turtingas, triukšmingas, o gal atvirkščiai, pasak Tavęs gal stoiškas? Visko buvo... Ką besakyčiau, bus subjektyvu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad man labai sekėsi. Mergaitė iš kaimo mokyklos, kurią per studijų metus nešė temperamentas ir žinių troškimas (kaip buvo smagu, prasminga, įdomu Vilniaus universitete, nepaisant okupacinės santvarkos uždėtų apynasrių laisvai raiškai), vėliau redakcijose... Likimas buvo maloningas, Apvaizda globojo net kritiškiausiais laikotarpiais. Kai mane išmetė iš „Nemuno“, kurio darbuotojų skiltyje buvau įrašyta kaip apybraižų skyriaus vedėja, atsidūriau gatvėje. Už analitinį straipsnį „Apmąstymai prie senvagės“ apie Panevėžio „Ekrano“ darbininkų gyvenimą. Landžiodama po cechus, tą gyvenimą pamačiau kitokį, nei buvo rašoma laikraščiuose.  Kai tas tekstas pasirodė „Nemune“, mane svarstė redakcijos ir Kauno partinės organizacijos, gėdino komunistų partijos Panevėžio miesto komitete, baisėdamiesi, kaip ta žurnalistė galėjo taip apšmeižti solidžią gamyklą, o redakcija dar ir išspausdinti tą šmeižtą. Nepavydžiu tuometiniam redaktoriui Laimonui Iniui. Vienu ypu jam reikėjo išvaryti du „Nemuno“ darbuotojus – mane ir poetą Valdą Kukulą. Jį už poeziją, netelpančią į socialistinio realizmo gardą.

Po tokio įvykio, kurį apsvarstė ir Lietuvos kompartijos centro komitetas, visos redakcijos manęs baidėsi kaip raupsuotosios. Priglaudė Lietuvos architektų sąjunga, įdarbindama architektūros konsultante. Nuo tada visą gyvenimą buvau dėkinga sąjungos pirmininkui Anatolijui Rasteikai. Ačiū, Renata, kad suteikei man progą apie tai pasakyti.

Praėjus kiek laiko, „Literatūros ir meno“ redaktoriumi tapęs poetas Antanas Drilinga, vėl pakvietė į leidinį, kuriame dar studijų metais prasidėjo mano pažintis su literatūra ir menu, su kūrėjais – rašytojais, dailininkais, architektais. Tik  šiame savaitraštyje buvo galima garbingai pasitikti artėjantį Atgimimą ir sutikti Lietuvos Nepriklausomybę. Tuo laiku dirbau publicistikos skyriuje. Jau nuo 1987 m. čia buvo leidžiama šiek tiek daugiau pasakyti to, kas pusę amžiaus buvo uždrausta. Prisimenu savo straipsnį „Greitas nuvarymas, lėtas sugrįžimas“ apie kolchozų ir kolchzninkų (tik šis suslavintas terminas anuo metu skambėjo kaimo žmonių lūpose) gyvenimą. Mano tėvas paskaitęs pašiurpo: „Tave į kalėjimą uždarys“. O jis gerai žinojo, ką reiškia sovietų kalėjimai ir lageriai, kalėjęs juose 1945 –1956 metais.

Prisimenu su kokiu pakilumu į „Litmenį“ „perestroikos“ laike rašė profesorius Petras Vasinauskas, rašytojai Vytautas Petkevičius, Romas Gudaitis. Prieš apstulbusias mūsų akis ir atsiveriančias širdis stojosi Atgimimas. Publicistikos dėka savaitraščio tiražas pasiekė rekordinį 80 tūkstančių egzempliorių skaičių...

Stoiškumo reikėjo atlaikyti spaudimą, nukreiptą prieš žodį. Nuo pat pradžių, kai tik ėmiau spausdinti savo tekstus. Stilistų spaudimą dėl saviškai išreikštos minties. Redaktorių, ypač jų pavaduotojų, spaudimą dėl nesocialistinių pažiūrų ir mėginimų, kaip įmanoma daugiau į viešumą iškelti istorinio paveldo, tautinių aspiracijų... Iš esmės tai buvo tikra ašarų pakalnė, kai tavo tekstą, apmąstytą, net į Ezopo kalbą įvilktą, be gailesčio išbraukydavo, kartais palikdami tik minties griaučius.    

Renata: Esu ne kartą iš Jūsų lūpų girdėjusi nelengvą laikmečio liudijimą - apie sunkius pokario metus, be tėvo aptemdytą vaikystę... (galbūt Jūsų sudaryta knyga „Amžino įšalo žemėje“  (Vilnius, 1989) – savotiškas tos skaudžios atminties liudijimas)... Vaikystė – maitinančioji viso mūsų tolesnio gyvenimo versmė. Ar neskaudu, ar nepikta, kad ji buvo tokia, o ne kitokia? Ką ji Jums davė, ko nedavė?..

Aldona: Vaikystėje buvau amžinai alkana... Tokių pat alkanų kaip ir aš, tik suaugusių žmonių arba jau gerokai paaugusių berniokų eilėse valandų valandas tekdavo suspaustai kaip silkės statinėje laukti atvežant pusžalės, šlapios duonos.

Bet tai buvo ir didelių svajonių, fantazijų metas. Vasarą gulėti pievoje ir žiūrėti į besimainančius debesis su juose besiformuojančiais kloniais, miškais, pilimis – buvo stebuklas.

Tik pirmoje klasėje išmokau skaityti, bet iš karto skaičiau, be jokių švebeldžiavimų. Ir tada pajutau knygos stebuklą. Skaičiau viską, ką tik rasdavau varganoje Baltrušių kaimo mokyklos bibliotekėlėje. Užmiršdavau ruošti pamokas. Skaičiau pasislėpusi nuo mamos, kurios rūstybė prieš tokį pamišimą, kaip knygų skaitymas, apsireiškė į degančią krosnį įmesta J. Usačiovo „Nemunas laužia ledus“. Sustingau į druskos stulpą. Mama su žnyplėmis ištraukė jau pradėjusią gruzdėti knygą... Neatsimenu, ką sakiau mokykloje, gražindama apskrudusią knygą, beje, prastą, kaip ir visa ankstyvojo sovietmečio rašytojų kūryba. Skaičiau ir atsitiktinai į tą bibliotekėlę pakliuvusį Apulėjaus „Aukso asilą“, pagal pavadinimą pamaniusi, kad tai pasakų knyga. Buvo žvėriškai sunku skaityti, nesupratau pusės siužeto, bet ką supratau, tas įsirėžė visam gyvenimui, paskatino domėtis mitologija ir senosiomis Europos kultūromis.

Nemėgau žaisti su lėlėmis, o ir neturėjau jų, tik „skudurinę Onutę“. Užtat svajonėms buvo duota valia. Žiūrėdama į prie lovos surūdijusiais vinukais prikaltą „gobeleną“, kuriame ant juodo audeklo baltais dažais buvo išpiešta upė, ja plaukiančios gulbės, vėjo malūnas ir virš šio reginio kabantis baltas mėnulis, svajojau apie kitus pasaulius, kitas planetas, į kurias būtinai  nukaksiu (ta liaudiška tapyba su manimi keliauja per visą mano gyvenimą, kaip vaikiška brangenybė, žadinusi fantaziją ir smalsumą). Nuo tada liko aistra skaityti stebuklines pasakas ir fantastinę literatūrą. S.C. Lewiso „Kosminė trilogija“, perskaityta jau išėjus į pensiją (beje, Renata, Tavo dėka), man buvo sugrįžimas į vaikystę ir iš naujo atrasta trauka kosmoso paslaptims.

Renata: Pradėjote savo kūrybinį  kelią nuo darbo savaitraštyje “Literatūra ir menas”. Esate prisipažinusi, kad  ten išspausdinot pirmą  savo recenziją – apie Bitės Vilimaitės, vienos  ryškiausių lietuvių novelisčių, knygą... Tai, sakyčiau, simboliška –  knygos Jus lydi visą gyvenimą (o juk ir esate ne vienos knygos redaktorė ir sudarytoja). Prisipažinsiu, kad jeigu ne Jūsų  rekomendacija, iki šiol nebūčiau atradusi Axelio Munthes ir jo “Knygos apie San Mikelę”; turbūt nė vienoje knygoje dar nesu radusi tokio gražaus, tokio krikščioniško žmogaus santykio su Viešpaties kūrinija... O dar G.K. Chestertonas, S.C. Lewisas, Ch. Bernanosas... Gal knygos nėra tik  paprasti kasdienybės palydovai, gal jos – raktas į kitus, idėjų pasaulius?

Aldona: Knygos, miela Renata, iš tikrųjų nėra tik kasdienybės palydovai. Tai vedliai į savo dvasios pasaulį ir į kitus pasaulius, sklidinus idėjų ir minčių, kurios materializuojasi, jei mes to labai trokštam...

Renata: Vikipedijoje skaičiau, kad „Literatūroje ir mene“  savo tarnybą pradėjote kaip dailės skyriaus redaktorė. Tai ne atsitiktinumas, o veikiau dėsningumas –  visą tą laiką, kiek Jus pažįstu, atsimenu Jūsų jautrų spalvos suvokimą, kurį Jūs išgriebiat net iš literatūros kūrinių... O  ir Jūsų  namuose  gausu ne tik knygų, bet ir paveikslų. Dailė, kaip ir literatūra, – susisiekiančios  sritys (dailininkai sako – nėra tapybos be  spalvos, rašytojai – nėra kūrinio be kalbos). Ar taip yra iš tiesų? Ar  daugiau čia susisiekimo, ar skirtybių?.. Kuo Jums įstabi dailė?..

Aldona: Vikipedija šiek tiek klysta. Per redaktoriaus V. Radaičio malonę kaip dar „žalia“ žurnalistė patekau į „Literatūrą ir meną“ gal todėl, kad jame atlikau vadinamąją gamybinę praktiką. Dar studentė pažinau garbingų savaitraščio darbuotojų būrį. Tuomet jame dirbo poetai Eugenijus Matuzevičius ir Jonas Strielkūnas, kino kritikas Saulius Macaitis, teatrologas Eustachijus Aukštikalnis, dailėtyrininkas Edvardas Pranckūnas ir kiti kūrybinėje visuomenėje žinomi asmenys. Praktikuodamasi rašiau apie viską po truputį, tarp kitų tekstukų ir apie Tavo, Renata, minėtą Bitės Vilimaitės knygą.

O po studijų pradėjau nuo grožinės literatūros skyriaus, nes jame, išėjus E. Matuzevičiui į pensiją, buvo likęs laisvas etatas. Sėdėjau priešais Joną Strielkūną, už kito stalo šone darbavosi rimtuolis literatūros kritikas Antanas Masionis. Dažnai ateidavo Paulius Širvys, kuriam jaučiau baimingą pagarbą. Kai atsirado etatas publicistikos skyriuje pas Mariną Baublienę, pakliuvau į savo sferą. Buvo smagu važinėti po Lietuvą su fotografu Arnoldu Barysu ir rengti reportažus. Tai mielas, lengvas, patrauklus darbas. Kas kita analitinė, arba mąslioji, publicistika, o dar tokiu metu, kai reikėjo ieškoti frazių, kad galėtum išsakyti tai, ko nebuvo leista viešai pasakyti, bet kas masino savo verte, prasme irkartu augino savivertę.

Nežinau kodėl, gal kad bičiuliavosi su anuometiniu kompartijos  Centro Komiteto  skyriaus vedėju J. Kuoleliu, V. Radaitį pakeitęs redaktorius O. Aleksa ėmė taip nemėgti manęs, kad net pasiūlė ieškotis darbo kur nors rajono spaudoje, o geriausia būtų, jei visai pakeisčiau profesiją. Gal taip jam buvo liepta iš aukštųjų komunistinių sferų... Išgelbėjo architektūros profesorius Algimantas Mačiulis, su kuriuo jau buvau artimai susipažinusi. Jis pakalbėjo su architektūros ir dailės skyriaus vedėju E. Pranckūnu, kad šis mane paimtų į savo skyrių. Taip atsidūriau visai kitoje meno sferoje ir atmosferoje. Dailė man buvo nesvetima nuo pat vaikystės. Vidurinėje mokykloje piešimą dėstęs mokytojas Jasiukynas net siūlė stoti į Dailės institutą. Kur jau ten man, kaimo vaikui! Bet dirbdama su E. Pranckūnu atkutau. Parodos, meno knygos, susitikimai su dailininkais ir architektais greitai išprusina žmogų, jeigu jis nuoširdžiai domisi ta sritimi.

Suvokiau, kad dailininkui ir rašančiajam apie dailę yra labai svarbu turėti spalvinę klausą, kaip kompozitoriui ar muzikos atlikėjui – muzikinę klausą. Tą pojūtį išlavinau dar „Nemune“, rašydama apybraižas apie stiklo dailininkę Gražiną Didžiūnaitytę, liaudies menininkę, dabar pagarsėjusią primityvistę Eleną Kniūkštaitę.

Rašytojai būna sykiu ir dailininkai. Arba – atvirkščiai. Turiu galvoje Leonardą Gutauską, Romualdą Lankauską… Taigi literatūra ir dailė yra susisiekiantys indai. Tai tas pats pasaulio tyrinėjimas ir pažinimas, praplėstas universaliosios vaizduotės ir platesnio žinių akiračio dėka. Ypač tai reiškiasi vaikų literatūroje, kai rašytojas linija ir spalva pats kuria savo kūrinio veikėjų paveikslus ir jų aplinką.

Dailė įstabi tuo, kad mums, eiliniams žiūrovams, leista kūriniuose gėrėtis ne tik spalva ir jos visais atspalviais, bet ir muzikalia linija, ir sodriu potėpiu, šviesos ir šešėlių žaidimu, kuris skatina fantazuoti, kaip fantazuojame žiūrėdami į M. K. Čiurlionio paveikslus.

Renata: Dirbote ne tik „Literatūroje ir mene“. Redagavote užsienio lietuvių, Laisvės fronto bičiulių lietuviškai kultūrai ugdyti, žurnalą  „Į laisvę“. O kur dar  mūsų  „Kultūra“,  meiliai vadinama  „šeštadieniniu priedu“... Tačiau turbūt nesuklysiu sakydama, kad pats mylimiausias, daugiausia energijos ir pastangų, o taipogi ir kūrybinio džiaugsmo bei saviraiškos galimybių suteikęs buvo „Dienovidis“... Atsimenu, kad ir man teko laimė jame išvysti savo publikaciją – kaip dabar prieš akis stovi gražus, dailiai apipavidalintas puslapis su mano novele „Ant veidrodžio paviršiaus“... Kas Jums buvo „Dienovidis“?..

Aldona: „Dienovidis“, Renata, man buvo viskas... Jo sukūrimas, auginimas iki žurnalo, buvo tarytum vaiko auginimas į jaunuolius ar net subrendusius vyrus. „Dienovidis“ buvo kitoks, kaip Bernardinuose.lt pastebėjo mano bičiulė, teatro kritikė, rašytoja Gražina Mareckaitė. Jo nemylėjo, gal net nekentė tie, kurie buvo prisirišę prie senojo režimo, arba kuriems atrodė, kad „Dienovidis“ atima erdvę jų raiškai.

Iš „Literatūros ir meno“ išsinešiau didelį bagažą žinių, apie ką ir kaip rašyti. Bet neturėjau žalio supratimo, kaip „daryti“ laikraštį. Išeiti iš „Litmenio“ paskatino laikotarpis po Atgimimo, didysis virsmas... To mano išėjimo iš leidinio, kuriame užaugau ir subrendau, iniciatorius buvo prof. Aloyzas Sakalas, anuometis Vilniaus sąjūdžio tarybos pirmininkas. Jis tiesiog išsivedė mane iš „LM“, kad įkurčiau Vilniaus sąjūdžio laikraštį, kurį iš pagarbos senajai Vilniaus lietuvių žurnalistų kartai pavadinau „Vilniaus balsas“. Tai buvo Vilniaus praeities ir dabarties kultūros leidinys, kitaip ir būti negalėjo. Turėjau puikų savo pavaduotoją, jauną, perspektyvų žurnalistą Andrių Vaišnį, dabar profesorių, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekaną. 

Atsirado daug pagyvenusių ir jaunų Vilniaus mylėtojų, jie savaitraštyje gaivino Vilniaus istoriją, atidžiai sekė jaunos mūsų respublikos pirmuosius žingsnius. Laikraštis buvo judrus visokeriopa prasme, nes įsikūrė Vilniaus sąjūdžio būstinėje, Gedimino prospekte Nr. 1. Pirmame aukšte turėjome mažą kambarėlį, kuriame tilpo visa redakcija. Sąjūdžio žmonės čia užbėgdavo su įvairiausiais reikalais. Per langą prieš akis švietė Vilniaus katedra. Buvo daug idealizmo ir vilčių...

Bet kitaip manė kai kurie Vilniaus sąjūdžio veikėjai, jiems reikėjo politikos. Kai prof. A. Sakalas ir iškilesni Vilniaus sąjūdžio žmonės buvo išrinkti į Seimą, pajutau, kad negalėsiu dirbti taip, kaip nori politikuojantys, ir taip, kaip aš suprantu žurnalistiką ir kūrybą. Į „Literatūrą ir meną“ durys man buvo užtrenktos. Ir tada kaip dovana iš Dangaus nukrito „Dienovidis“.

Patalpos jam liko nuo sužlugusio „Vilniaus balso“, jas parūpino Senamiesčio regeneravimo valdybos viršininkas, VĮ „Paminklai“ direktorius Alfonsas Jocys. Netikėtai pradinį kapitalą pažadėjo tuometinio Spaudos departamento direktorius Pranas Damijonaitis ir būsimas AB SEB banko įkūrėjas Julius Niedvaras.  Pažadai greitai baigėsi, bet pirmoji parama suteikė postūmį. Imdamasi avantiūros leisti kultūros savaitraštį, žinojau, kad jis privalo išsiskirti iš kitų ne tik savo temomis, bet ir išvaizda. Mintyse jau mačiau jį, galvoje rikiavosi temos ir puslapių antgalvės. Bet maketas? Koks svarbus asmuo redakcijoje yra maketuotojas! Maketas turi būti išskirtinis, modernus, vakarietiškas... tokią svajonę puoselėjau, ieškodama žmogaus, kuris padėtų ją įgyvendinti. „Dienovidį“ maketavo keletas vienas paskui kitą ateinančių ir išeinančių, kol į redakciją atėjo Dailės akademijos (tada instituto) auklėtinė Jūratė Juozėnienė.

Pirminį variantą kūrėme drauge su dailininku Algiu Reimeriu. Pajutau kūrybą kaip skulptorius, pradedantis meno kūrinį iš molio ar gipso gabalo... „Dienovidžio“ pavadinimą „pasivogiau“ iš prieškarinio Bernardo Brazdžionio redaguoto žurnalo. Savaitraščio stilius ryškiai išsiskyrė iš sovietmečiu nususintų kitų leidinių. Atsimenu, kad Domas Šniukas, kai susitikom Žurnalistų sąjungoje, pagyrė laikraščio išvaizdą. Apie turinį nutylėjo...

O turinys turėjo šakotis dviem kryptim: tautiškumo ir krikščioniškumo. Tai prieškario Lietuvos kultūros leidinių tąsa, tik įsiliejanti į moderniuosius dabarties laikus, kurie leido žurnalistikai tobulėti Vakaruose, bet ne sovietinėje Lietuvoje, kur viskas buvo sustingdyta į socialistinio realizmo ledą.

Pjūtis didelė, o darbininkų maža... Pinigų leidybai nėra, buvusieji kolegos nusigręžė, atrodė, kad jau artinasi galas. Bet juk būna stebuklų visur, kad ir... spaudos kioske. „Dienovidį“ jame atsitiktinai pamatė Kanados lietuvių veikėjas Vytautas Bireta. Susidomėjo, atėjo į redakciją, pažadėjo remti per Kanados lietuvių banką ir per  prenumeratą. Netrukus atsirado Bernardas Brazdžionis, Juozas Kojelis, Rožė Šomkaitė, Alfonsas Pargauskas ir kiti, Amerikoje ir Kanadoje buvo organizuota plataus masto akcija remti „Dienovidį“. Rinkosi po „Dienovidžio“ stogu ir Vilniaus inteligentija, kuri ilgėjosi spaudos švarumo, tekstų istoriškumo, temų patriotizmo, tradicinės kultūros... „Dienovidį“ stipriai blokavo „Lietuvos spauda“, kioskininkėms buvo liepta jį slėpti po prekystaliais. „Dienovidžio“ kelias į provinciją irgi buvo sunkus. Žmonių palaikymas, kitoniško leidinio troškimas teikė jėgų, nors jutau, kad ši leidyba yra didelė avantiūra (ji truko nuo 1990 iki 2013 metų).

Darbuotojai keitėsi, išskyrus keletą ištikimųjų. Reda Sopranaitė, kuri dabar redaguoja „Ateitį“ , tiesiog užaugo „Dienovidyje“, nes atėjo tiesiai iš universiteto. Pajutau, kad viena nepajėgiu suvaldyti skirtingom akim į pasaulį žvelgiančio mažo kolektyvo. Ir čia tarsi angelas iš dangaus, palikęs savo projektavimo institutą ir per daugelį metų įprastą energetiko darbą, atėjo mano vyras Antanas, užsikraudamas ant savo pečių administravimo darbų naštą. Vis dėlto atėjo metas, kai filosofas Gintaras Beresnevičius „Šiaurės Atėnuose“ parašė žodžius: nužudytas „Dienovidis“. Nenorėjau ir nenoriu gilintis, kieno pasiųsti buvo tie „žudikai“.

Renata: Neretas rašytojas, neretas kritikas (ir turbūt ne be pagrindo) skeptiškai žiūri į šiuolaikinę žurnalistiką  – sako, kad ji paviršutiniška, neprofesionali, siauro profilio (kai dorai neišmanoma nė vienos srities, bet rašoma apie viską), stokojanti savito stiliaus, žodžio meistriškumo ir apskritai – raštingumo. Ar čia man vaidenasi, ar tikrai  senieji, Jūsų kartos žurnalistai buvo raštingesni? Gal jie turėjo daugiau laiko ne tik rašyti, bet ir mąstyti, apie ką ir kam rašo? Gal knygų daugiau skaitė? O gal  nebuvo praradę autoironijos jausmo ir nemanė, kaip  neretas jaunuolis,  kad jei nori, tai viską ir gali?.. Kokia žurnalistika yra dabar?.. Nejaugi tik aprašomoji? Turbūt sunku būtų su tuo sutikti - juk yra ir rimtų žurnalistų, ir  rimtų  analitinių leidinių, tik kad mūsų skaitytojas tingi tuos rimtuosius skaityti... O gal jau nesuvokia analitinės žurnalistikos ir laukia iš žurnalisto tik sensacijos? Taigi gal ne žurnalistas kaltas?..

Aldona: Skeptiškas požiūris į dienraštinę ir portaluose skelbiamą  žurnalistiką turi pagrindo. Taip pat ir į televizinę, (net Lietuvos valstybinė TV nevengia laidų paviršutiniškumo ir pigių triukų). Dabartinę žurnalistiką  žlugdo paviršutiniškumas ir skurdėjanti gimtoji lietuvių kalba.

Ar mano kartos žurnalistai buvo raštingesni? Tikriausiai taip, jie buvo labiau išprusę ir paisė gramatikos bei sintaksės normų. Nebuvo taip darkoma gimtoji kalba. Nebuvo visokių „naksėjimų“, raidės A angliškų nutęsimų. Gal buvo daugiau rusicizmų, bet  kalbos taisyklingumo labai paisė stilistai, kartais net per griežtai spausdami ją į geležinius rėmus. Pernelyg taisyklinga kalba praranda savo žavesį, niuansus, kurie ją gyvina, minkština, suteikia reljefiškumo...

Dabartinę žurnalistiką gadina internetas, kurio portalų „rašytojai‘ (ypač komentatoriai) jaučiasi kaip  kelių „ereliai“. Rašytoju save laiko net rašybos ir kūrybos analfabetas. Įvairių laikraštėlių, internetinių portalų gausa nupigina ne tik žurnalistiką, bet ir gimtąją kalbą. „Komentatorių“ žanras yra pasibaisėtinas, dalyvaudama Etikos komisijoje, tuo galutinai įsitikinau. Padorūs žmonės net neatsidaro komentarų skilties, kad nesinervintų skaitydami šlykštūnų komentatorių pliurpalus. Ko vertas portalas, kuriame necenzūriniais žodžiais pliekiasi du žurnalistikos „asai“ – Algis Ramanauskas (Greitai) ir Artūras Račas. Ar apie tokią žodžio laisvę svajojo sovietinės cenzūros surakinti žurnalistai? Išskyrus Lietuvos radiją, mūsų  eteris pilnas televizinių  ir radijinių banalybių...

Bet esama daug rimtos žurnalistikos, ypač specializuotuose žurnaluose. Visada rasi daug įdomaus ir vertingo „Kultūros baruose“, „Veide“, „Valstybėje“, „Metuose“. Literatūriniai savaitraščiai, deja, jau atitolsta nuo skaitytojų, „užsiknisdami“ vidinėse problemose. Antra vertus, tas pliurpalizmas rodo, kad laisvė žmogui yra prigimtinis dalykas, jei tik ji netampa „laisva moterimi“...

Renata: Nežinau, klystu ar ne, tačiau manau, kad Jūs, miela Aldona, –  lyrikė iki  kaulų smegenų. Tačiau gerąją prasme –  ne kartą teko įsitikinti, kad puikiai jaučiate  visus  juoko aspektus: humoro, sarkazmo, ironijos, satyros... Kaip manote, kur daugiausia šių atspalvių? Politikoje, visuomeniniame gyvenime, kultūros reiškiniuose, gyvenimo paribiuose?.. O gal – visur? O ką manote apie tokį subtilų reiškinį, kaip autoironija? Ar tik su demokratijos pergale neįsigalės ir visiškas šio jausmo praradimas?..

Aldona: Humoras, satyra, ironija, sarkazmas... Visa tai kelia ūpą ir lavina smegenis, juokas pravėdina plaučius. Visada mėgau šiuos visus juoko aspektus. O autoironija padeda išgyventi, kai atrodo, kad tau žemė slysta iš po kojų. Autoironija žmogų pastato į savo vietą – pasižiūrėk, žmogeli, į save iš šono ir nesipūsk, nes nėra dėl ko... Autoironiją savyje reikia lavinti, ypač jaunystėje, kai daugeliui jūra būna iki kelių...

Renata: Esate nerimstanti siela, ar nesuklysiu pasakiusi, kad Jums svarbus toks dalykas, kaip kelionės, keliavimas (kad ir po tą pačią Lietuvą, kurios mes, patys lietuviai, gerai nepažįstame ir ji mus kaskart nustebina). Ar tai  vėlgi nebus idėjos atspindys – kelionė juk yra ir dvasinė raiška?.. Ypač tai svarbu šiandien, kai keliavimas (na, bent jau man) atrodo ne tik laisvės, bet ir įpročio,  mados,  o gal – ir  rutinos  dalykas...

Aldona: Kelionė didžiąja, kilniąja prasme yra dvasinė raiška. Ar pastebėjai, kad daugėja žmonių, kurie renkasi piligrimines keliones, tikėdamiesi savo sielas apvalyti nuo kasdienybės, arba rutinos, apnašų. Kelionės po Lietuvą ugdo meilę savo gimtajam kraštui ir ne vieną verčia susivokti, kad gera ten, kur mūsų nėra, bet namie geriausia. Kelionės po užsienius yra labiau turtingųjų pomėgis, jose esama nemažai snobizmo. Ten dvasinės raiškos nereikia pernelyg ieškoti, ypač poilsinėse kelionėse, kurių trikampį sudaro pliažas, restoranai ir puošnūs apdarai. 

Renata: Mūsų gyvenimą toji rutina nenumaldomai įsiurbia ir  nematyti ar nepaisyti jos būtų paprasčiausiai neprotinga. Tačiau ir joje esama valandėlių, kai pamirštame  savo rūpesčius, mokesčius, įsipareigojimus ir pan. Ir tam kartais užtenka tokių paprastų dalykų, kad net neįtikėtina...  Kas  šiandien Jums  atrodo prasminga? Kas  verčia pamiršti rutiną? Kas nušviečia gyvenimą nuostabos šviesa?..

Aldona: Rutina, lydinti mus, yra lyg mūsų šešėlis, nuo kurio niekur nedingsi. Bet joje yra nemažai pauzių, kurios nušviečia gyvenimą nuostabos šviesa. Žiūrėjimas, kaip spindi žolė, ankstyvais vasaros rytmečiais nuberta rasos lašeliais lyg deimantais. Kaip rudeniop krūmai ir žolės pasipuošia voratinkliais, kurių nėriniai nuostabesni už prašmatnių gobelenų raštus. Kaip žiemos snaigės be garso sklendžia iš aukštybių ir jų grakščiame šokyje, rodos, girdi Mocarto muziką. Kaip medžių lapai rudenį šiugžda po kojomis, tyliai murmėdami žemei savo pasakas. Kaip sakuros pražysta Neries šlaite kas pavasarį ir jų skaistus žydėjimas nušveičia širdį. Taigi daug paprastų dalykų nušviečia gyvenimą nuostabos šviesa.  

Renata: Kokiomis eilutėmis, kokia spalva norėtumėte baigti šį pokalbį? Jau rudenėja, taigi galbūt kuo nors iš rudens paletės?.. Tarkim,  kad ir sodriu sendinto aukso potėpiu, koks spindi Jūsų sudarytame B. Pūkelevičiūtės  „Atradimo rudenyje“...

Aldona: Dar nepabėk, praeitie! Nenušuoliuok taip greitai, kaip tie vis trumpėjantys, anot Kazio Bradūno, metai, į nebūtį nušvilpiantys ristaisiais žirgais. Gal tai paskutinis mudviejų atsisveikinimas tarpsnyje, kai sodri vasaros žaluma užleidžia vietą tapybiškam rudenio peizažui. Pro savo Merkinės langą regiu, kaip didingoje dangaus sferoje slenka žvaigždynai,   keliaudami iš šiaurės į pietus, barstydami savo žvaigždes į Merkio ir Nemuno vandenis, tvilkydami savo šviesa tamsžalius pušynų atolus. Į mano gyvenimo sceną įžengia ruduo, pasipuošęs sendinto aukso drabužiu. Jaunystėje ruduo man buvo įstabiausias, gražiausias metų laikas. Laukdavau jo, mėgaudavausi dusliais jo aromatais. Dabar jau nebe... Jau baigiantis vasarai imu laukti būsimo pavasario, kurio spalva ne sendintas auksas, o baltas ir rožinis slyvų, vyšnių ir obelų žydėjimas, skendintis sugrįžusių paukščių čiulbesyje. Betgi suprantu, kad viskas, o viskas turi savo pabaigą. Ir baimingai, bet su viltimi keliauju naujo pasaulio link.

Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį ir visų „Kultūros” autorių ir skaitytojų vardu sveikiname su  garbingu jubiliejumi.

Draugas“, 2015 rugsėjo 5 d.