Rugsėjo pradžioje Kinijos sostinėje didžiuliu kariniu paradu paminėta Antrojo pasaulinio karo pabaiga bei Japonijos kapituliacija. Tačiau ne ką mažesnis dėmesys buvo skirtas ir 50-osioms Tibeto autonominio regiono (TAR) įkūrimo metinėms. Šia proga Kinijos komunistų partijos narių delegacija aplankė Tibeto sostinę Lhasą, o Pekine išleistas leidinys „Sėkminga etninės autonomijos praktika Tibete“, kuriame pabrėžiama, jog tik partijos nurodymų dėka „Tibete prasidėjo aukso amžius“.



Deja, šiame leidinyje nė žodžiu neužsimenama apie 1959 metais Lhasoje įvykusį nacionalinį tibetiečių sukilimą, kurį Kinijos liaudies armija žiauriai numalšino. Siekdamas nutildyti kritikus, tuometinis Kinijos lyderis Mao Dzedunas į Tibetą pasiuntė „raudonuosius sargus“, kurie, teigdami, jog kovoja su „praeities liekanomis“, naikino tibetiečių vienuolynus, degino budistinius rankraščius, o vienuolius ir visus nepaklususius Tibeto okupacijai žudė ir kalino.



Per šiuos 50 metų Kinija į Tibetą investavo milžiniškas sumas pinigų, tiesė kelius, gerino socialinę padėtį, taip pat nuosekliai vykdė Tibeto kinizaciją. Tačiau Kinijos propaganda apie laimingus Tibeto žmones subliūško po to, kai 2008-aisiais per Tibetą nuvilnijo pasaulio istorijoje precedento neturinti tibetiečių susideginimų virtinė. Šiandien tokių protesto akcijų aukų priskaičiuojama daugiau nei 140, o Tibeto regione galioja griežta cenzūra, ribojama tibetiečių judėjimo laisvė, vykdomos represijos. 

Apie šią skaudžią Tibeto realybę kalbamės su Lietuvoje apsilankiusia Tibeto vienuole, žmogaus teisių aktyviste Tenzin Tselha, kuri dirba Tibeto moterų asociacijoje – vienoje svarbiausių nevyriausybinių Tibeto organizacijų, besirūpinančių žmogaus teisių padėtimi Tibete.

Jau daugiau nei šešis dešimtmečius Tibetas yra okupuota šalis. Būtent dėl šios priežasties didelė tibetiečių bendruomenės dalis iš savo šalies buvo priversta persikelti gyventi į kitus kraštus. Jūs taip pat esate tibetietė pabėgėlė. Papasakokite savo istoriją: kokie Jūsų atsiminimai apie Tibetą?
Gimiau Tibete, tačiau jį palikome, kai dar buvau kūdikis. Girdėdavau šią istoriją dažnai, todėl gerai viską prisimenu. Tibete nėra laisvės, ji prarasta. 1949 m. Kinija pradėjo užgrobti mūsų Tibetą. 1959 m. atsilaisvino išėjimas ir mes visi tapome pabėgėliais. Kitaip jie būtų mus nužudę. Mano mama buvo didelių žemių valdytoja. Dėl to jai žmonės pradėjo sakyti, kad būtinai turi pabėgti, nes kitaip jos vaikai turės blogą gyvenimą. Mama išgirdo, kad Jo Šventenybė jau yra Indijoje. Tuomet ji labai rizikingai padegė savo namus ir pabėgome.
Kai priartėjome prie sienos, trys kinai su arkliais atskubėjo jos pagauti. Namai buvo sudegę, žemių nebeturėjo, turėjo tik šiek tiek papuošalų. Žinote, bėgant pagrindinis tikslas yra išsaugoti savo gyvybę. Mūsų mieste buvo vienas karo kapitonas. Kinijos armija jo ieškojo, jie prieš šeimą panaudojo ginklą. Jie nužudė juos vietoje. Kinai nužudė tą kapitoną ir vietovės šeimas. Nuo to laiko visi pradėjo bėgti iš Tibeto. Mano mama matė, kaip visi buvo žudomi. Kai kurie žmonės buvo nužudomi kalėjime, kiti tiesiog dingdavo. Daug svarbių visuomenės žmonių buvo sodinami į kalėjimus. Į Indiją bėgome per Nepalą. Ilgą laiką gyvenome iš mamos papuošalų. Mama parduodavo papuošalus ir pirkdavo maistą.
Pabėgėliams padėdavo šerpai, maža tautelė prie Tibeto. Mes negalėjome pasiimti žemių, gyvulių. Tik papuošalus. Mama pardavė papuošalus ir šerpai padėjo pabėgti. Tai yra vienos šeimos istorija. Bet labai daug tibetiečių išgyveno tą patį. Negalėjome pasilikti Tibete, nes visi būtume atsidūrę kalėjime. Mama būtų buvusi pasodinta į kalėjimą, o vaikai nusiųsti į kiniškas mokyklas. Mes neturėjome kito pasirinkimo. Kas tik galėjo, bėgo paskui Jo Šventenybę. Niekas nebėga iš didelio džiaugsmo. Visi tik nori išsaugoti savo gyvybę ir seka paskui Jo Šventenybę.
Išvykę mes galime kovoti dėl laisvės, kažką daryti dėl savo šalies. 1959-ieji buvo labai pavojingi. Vieną dieną kinai nužudė šešiasdešimt tibetiečių moterų. Dėl to Tibeto moterų asociacija kovoja dėl laisvės.

Ar galėtumėte tiksliau papasakoti, ką daro Tibeto moterų asociacija, kokie jos tikslai?
Tai yra naudos nesiekianti organizacija. Indijoje ir kitose pasaulio šalyse mes turime 56 šakas. Ši organizacija įkurta 1984 m. Mes tęsiame kovą ir sunkiai dirbame, turime 17 tūkst. narių. Mūsų pagrindinė veikla yra kovoti dėl laisvės. Greta to, padedame socialiniams darbuotojams, ieškome paramos vargšams – moterims, vyrams, vienuoliams, kitiems. Taip pat mokome nebaigusias mokyklų jaunas moteris siuvimo, padedame atsistoti ant kojų. Šiuo metu nedaug žmonių yra atėję iš Tibeto, didesnė dauguma jau gimę Indijoje. Taip pat perduodame žmonėms žinias, mokome darbų, kurie įgalintų žmones gyventi. Taip pat skelbiame pasauliui apie Tibeto padėtį. Labai daug užsieniečių ateina į mūsų įstaigą – mes jiems teikiame informaciją, koks sunkus gyvenimas šiuo metu Tibete.

Ar Jūs bendraujate su Kinijos žmonėmis?
Bendrauti su gerais Kinijos žmonėmis yra labai svarbu. Jo Šventenybė sakė, kad ne visi kinai yra blogi, tik komunistai. Mes esame žmogiškos būtybės, tokie patys žmonės, mes mylime vieni kitus, gyvename kartu ir kartu dalijamės žiniomis. Egzistuoja vien komunizmo problema. Taip pat daug kinų palaiko Jo Šventenybės mokymą. Kartą devyni kinai atėjo į mūsų įstaigą. Jie taip pat kovoja dėl moterų teisių. Yra Kinijoje žmonių, kurie dėl kovos už moterų teises buvo pasodinti į kalėjimą.

Per pastaruosius keletą metų Tibete įvyko precedento pasaulio istorijoje neturintys beveik pusantro šimto susideginimo aktų. Kaip Jūs, pati būdama tibetietė, vienuolė, vertinate tokius protesto veiksmus?
Tie žmonės neturi kito pasirinkimo, kaip atkreipti pasaulio dėmesį į šalies padėtį. Jie visi yra labai geri, protingi žmonės. Už visas savo veiklas jie yra nuolatos baudžiami, mušami.
Dabar yra 143 susideginę žmonės. Neseniai susidegino viena jauna penkių vaikų mama. Kartais galvojame, kodėl jie taip pasirenka, nejau nėra kito būdo kovoti. Tačiau jie neturi kito pasirinkimo. Tai yra jų laisvė, jų sprendimas. Bet mums labai liūdna, nežinome, ką daryti. Jie gyvena Tibete, mes – Indijoje. Mes galime tik melstis. Taip pat atsiveria didelės šeimos problemos. Įsivaizduokite – liko penki vaikai, labai maži. Tibete situacija yra labai varginga.

Ar žinote ką nors apie dabartinio Tibeto kasdienybę? Kaip atrodo paprasto tibetiečio diena? Ar žmonės eina į darbus? Kokia yra dabartinė visuomenė?
Žmonės turi būti labai atsargūs, apdairūs, nes jie neturi jokios laisvės. Jie dirba savo darbus, bet yra labai atsargūs, nes visur tyko pavojai.

Minėjote, kad Tibeto kalba, kultūra draudžiama. Ar yra kokių disidentinių, požeminių veiklų?
Tibete viskas eina žemyn. Mokyklose mokoma kinų kalba, vienuolynai naikinami, vienuoliai varomi iš jų ir verčiami tuoktis. Vienuolynuose gyvenama labai atsargiai. Dauguma Tibeto vienuolių yra išvykę į Pietų Indiją, nes pačiame Tibete gyventi neįmanoma. Tibete likę vos keletas vienuolynų. Daug vienuolynų sunaikinta. Situacija pavojinga, tad pavojinga joje ir veikti. Žmonės slaptai perduoda mums informaciją apie Tibeto padėtį, kad galėtume ką nors daryti.

Kaip galėtumėte nusakyti dabartinę žmogaus teisių situaciją Tibete? Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria tibetiečiai savo šalyje?
Nėra galimybių studijuoti dharmą, nėra religijos laisvės, draudžiama tibetiečių kalba. Nėra absoliučiai jokių žmogaus teisių. Mokyklose mokoma vien kinų kalba. Tibeto kalba sparčiai nyksta.

Ir šį kultūros naikinimą oficialiai jie vadina modernizacija...
Taip... 1959 m. per vieną dieną buvo sunaikinti šeši tūkstančiai vienuolynų. Masiškai kertami seni medžiai. Brangios iškasenos, kaip auksas, kasamos bet kokiomis priemonėmis, taip naikinama gamta. Labai daug mūsų išteklių paimama ir išvežama.
Mes nesame Kinijos dalis. Mes turime savo tradicijas, kultūrą, bet Kinija nori tai sunaikinti.

Tačiau Indijoje tibetiečiai turi galimybes puoselėti savo kultūrinį, religinį paveldą?
Taip, Indijoje turime visišką laisvę. Mes net nepriimame Indijos pilietybės, nes norime net ir taip saugoti savo kultūrą, identitetą. Turime savo pabėgėlių pasus, bet ten nurodyta tibetietiška pilietybė. Indai mielai mums duotų savo pilietybę, bet mes atsisakome, nes norime išlikti tibetiečiais. Malonu, kad indai su tuo sutinka.



Esate tibetietė pabėgėlė, gyvenanti Indijoje, kurioje įsikūrusi didžiausia tibetiečių pabėgėlių bendruomenė. Ar galima sakyti, kad šiandien yra du skirtingi Tibetai – okupuotas istorinėse Tibeto žemėse bei kitas – išsibarstęs po įvairias pasaulio šalis, kur tibetiečiai gyvena laisvi, puoselėjantys savo kultūrą ir tradicijas. Kaip tokioje situacijoje jaučiasi paprastas tibetietis pabėgėlis, ką šiandien jam reiškia „namų“ sąvoka?
Daugiausia mūsų gyventojų yra Pietų Indijoje. Nors ir esame svečioje šalyje, bet laikomės bendruomenėje, kartu puoselėjame tibetietiškas tradicijas. Jo Šventenybė sakė, kad laikytis kartu yra labai svarbu bet kurioje vietoje.
Yra tarsi išorinis ir vidinis Tibetas, tačiau mūsų komunikacija yra labai gera. Visos geros ir blogos žinios mus greitai pasiekia. Bendravimas vyksta internetu, bet labai slaptai, nes Kinija viską seka. Žinių kurias gauname iš Tibeto, publikacijos yra padaromos Indijoje.
Noriu akcentuoti, kad informacija keliauja labai slaptais būdais. Kartais siunčiami ranka parašyti raštai. Ne internetu, ne per paštą, o per gerus žmones, telefonu. Taip pat Dharamsaloje vienas žmogus sukūrė internetinį kanalą, užblokuotą nuo kinų. Tai yra labai talentingas jaunas tibetietis. Jis šį kanalą užblokavo tik nuo kinų, kitos šalys informaciją gali matyti. Kiekvienas informacijos perdavimas pavojingas, bet žmonės yra atsargūs.

Tačiau ką Jums reiškia žodis namai? Kur yra tikrieji namai?
Nors ir gyvename Indijoje, nors yra du skirtingi Tibetai, bet visų tibetiečių mąstymo taškas yra vienas. Mielieji namai yra Tibetas. Indija yra prieglobsčio vieta. Tibetas yra tikrieji namai. Indija yra laikini namai. Visi norime gyventi Tibete. Dėl to Dharamsaloje ir kovojame už Tibeto laisvę. Nors ir buvimas šioje opozicijoje yra labai pavojingas. Su Jo Šventenybės palaiminimu dirbdami, tikime, kad tikrai atgausime laisvę. Pasaulis mums padeda.

Jūs daug keliaujate po pasaulį skaitydama paskaitas apie žmogaus teisių situaciją Tibete. Kaip Jūs matote Tibeto klausimą skirtingose pasaulio šalyse? Ar Tibeto problema šiandien išlieka aktuali ne tik tibetiečiams?
Mianmare taip pat nėra laisvės, karinė diktatūra. Situacija kaip Tibete. Daugelyje šalių yra problemų, ne vien Tibete. Mes esame laimingi, kad turime Jo Šventenybę, taip pat daug kas mums padeda. Sutikau Mianmare vieną vienuolę, kuri tiesiog troško pamatyti Jo Šventenybę. Taip pat sunku Butane, yra vargstančių šalių. Tačiau mes esame šiek tiek geresnėje situacijoje, nes turime Jo Šventenybę.

Tačiau Jūs keliaujate ir po turtingesnio pasaulio šalis. Ar ten jaučiatės suprasta, ar gaunate kokios nors realios paramos?
Aš pati ne tiek daug einu į viešumą pasaulyje. Tačiau, kai Jo Šventenybė keliauja, paramos tikrai sulaukiame. Be abejo, žmonės ateina klausytis jo mokymų, tačiau greta to jie jautriai sureaguoja ir į Tibeto klausimą. Taip pat buvo gera išgirsti, kai Amerikos prezidentas Barackas Obama pasakė, kad Tibetas nėra Kinijos dalis. Mes gauname labai daug paramos. Jo Šventenybė kalba apie dharmą, jis nedirba politinio darbo, tačiau žmonės vis tiek išgirsta žinią, kad Tibetas nori būti taikia dharmos šalimi.
Jo Šventenybė paima jauną kartą iš Tibeto studijuoti, kad jie galėtų išsimokslinti, ir jie visi keliauja su viltimi ateityje dirbti dėl Tibeto. Tibete jaunimas kartais pradeda mąstyti kaip kinai, o studijuodami Indijoje, jie pakeičia savo mąstymą. Siekiama užauginti gerus, sąmoningus žmones.

Kokios pagalbos iš kitų šalių Tibetui labiausiai reikėtų?
Dauguma asociacijų Indijoje, tarp jų ir Moterų asociacija, stengiasi eiti vidurio keliu. Vidurio kelias yra geras tiek Kinijai, tiek Tibetui.
Tibetui labiausiai reikia, kad būtų palaikoma jo laisvės, tradicijų saugojimo idėja. Mums reikia, kad kitos šalys kalbėtų apie mus žiniasklaidos priemonėse, taip pat reikalinga finansinė parama.

Parengė Vaiva Lanskoronskytė