Madre P. Dievas kviečia: kaip atpažinti pašaukimą? – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006. – 112 p.

Philippe Madre knyga „Dievas kviečia: kaip atpažinti pašaukimą?“ – tai viena iš nedaugelio knygų lietuvių kalba pašaukimų pastoracijos tema. Dėl to galima manyti, kad pašaukimų pastoracija dar gana užleista ir pakankamai neišvystyta sritis. Nors vienas iš Vatikano dokumentų „Nauji pašaukimai naujajai Europai“ (visas jo tekstas tik internete; dalis spausdinta „Bažnyčios žiniose“) konkrečiai skirtas būtent šio klausimo gvildenimui oficialiai paskelbtas 1998 m. Ar daug kas nuo to laiko pasikeitė?

Dažniausiai apsiribojama tam tikslui skirtais renginiais, kurių per metus būna vos keletas, arba neretai šis klausimas suprantamas pernelyg siaurai, susitelkiant ties dvasinės krypties kelio apmąstymais. Bet trūksta nuoseklaus pastoracinio darbo šioje srityje, ypač su jaunimu. Daugiausia to nuoseklaus vedimo (omenyje turiu ne asmeninį dvasinį palydėjimą, bet darbą su grupe žmonių, ieškančių pašaukimo) patiria būtent tie, kurie mąsto apie dvasinio kelio pasirinkimą.

Nemažai kalbama ir apie pašaukimų krizę. O kas ją sąlygoja ir kokios išeitys siūlomos? Ir kas daroma, kad situacija keistųsi?

Būtent tai paskatino rašyti apie šią knygą, atkreipti dėmesį į problemos aktualumą bei trumpai pristatyti P. Madre poziciją šiuo klausimu. Juo labiau kad šis autorius dirba pašaukimų pastoracijos srityje: jau daugelį metų veda pašaukimo atpažinimo rekolekcijas. Jis stengiasi išvengti vadinamojo „siauro“ požiūrio, kviesdamas skaitytoją kur kas giliau išgyventi pašaukimo tikrovę bei atsiverti Dievo pedagogikos tiesai. Tai kvietimas asmeninėms rekolekcijoms – peržiūrėti savo gyvenimą Dievo šviesoje. Tačiau turėtume būti budrūs ir nepriimti jos kaip knygos receptų, kuriuos užtektų tik pritaikyti, kad atpažintume Dievo kvietimą. Kiekvieno patirtis individuali ir Dievas kiekvieną veda savitu keliu. Kad atpažintume tą kelią, svarbu nepamiršti melstis, turėti dvasios palydėtoją ir „būti Dievo pedagogikos mums tiesoje“[1].

Dievo pedagogika neretai sunkiai suvokiama ir priimama, ypač renkantis pašaukimą. O gal pats Dievas mus pasirenka? Juk 139 psalmėje sakoma: „Tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose“ (Ps 139, 13). Jis pirmas užkalbina ir pakviečia. Kartais netikėčiausiais būdais ir per keisčiausias situacijas. P. Madre knyga „Dievas kviečia...“ – taip pat kalbinanti. Jau nuo pirmųjų puslapių autorius stengiasi užmegzti atvirą ir nuoširdų dialogą su skaitytoju, drąsindamas ir skatindamas jį atsiverti Šventosios Dvasios vedimui. Tą rodo ir pirmoji knygos dalis – „Dievas kviečia“. P. Madre pabrėžia ir intuicijos, širdies balso svarbą, ką J. Philippe ar šv. Faustina pavadintų Šventosios Dvasios įkvėpimais. Kaip juos atpažinti ir sekti jais?

P. Madre siūlo ramiai ir neskubant įsigilinti į kiekvieną knygos skyrių, kurių pabaigoje pateikia po keletą klausimų apmąstymams. Net atsiranda nauja sąvoka „skaitytojas-rekolekcijų dalyvis“. Panašų statusą įgyja ir Jo Croissant knygų skaitytojai. Tokios knygos skirtos ne maloniems pasiskaitymams, bet rimtam darbui su savimi ir bendradarbiavimui su dieviškąja malone.

P. Madre knygos struktūra koncentrinė. Joje gvildenami šeši skirtingi pašaukimo aspektai, atitinkantys tam tikrus skyrius.

Antroji knygos pavadinimo dalis – „Kaip atpažinti pašaukimą?“, – pateikta klausimo forma, susisieja su pirmuoju skyriumi „Klausimai žmogaus širdyje“. Autorius ragina nebijoti kelti klausimų Dievui bei kantriai ir su pasitikėjimu laukti atsakymo. Svarbu ir klausimo uždavimo tonas: klausiame nuolankiai ar reikalaudami? Siekdami užmegzti atvirą dialogą su Dievu, turėtume būti kaip vaikai, pasitikintys, kad bus atsakyta reikiamu laiku. Taigi P. Madre skiria dviejų tipų klausimus: žmogiškojo lygmens ir žmogų pranokstančius. Pastarieji klausimai provokuoja žmogų ieškoti gyvenimo prasmės ir savosios tapatybės. Tapatybės paieškos neretai nuveda į susitapatinimą su kažkuo, kas nėra tikrasis žmogaus veidas. P. Madre tai įvardija kaip pabėgimą, vengimą kelti esminių klausimų. Tam tikra prasme tai yra atsakymas – pasitraukimas neviltin ir uždarymas durų Dievo veikimui.

Kitas atsakymo būdas, visiškai priešingas pirmajam, – atsivėrimas Dievo veikimui. Čia vėlgi svarbūs du momentai, kaip tai vyksta. Ar žmogus pats nusprendžia, ką turėtų nuveikti dėl Dievo, ar leidžiasi, kad Dievas jam apreikštų savąją valią?

Dievo valia ima aiškėti ir gilinantis į Šventąjį Raštą, atkreipiant dėmesį į vieną ar kitą biblinę pašaukimo situaciją. Dievo žodis – tai kuriančioji tikrovė. Dievo kūrybos procesas tęsiasi, palaipsniui į jį įtraukiant patį žmogų, priklausomai nuo to, kiek jis leidžiasi vedamas Dievo Dvasios. Popiežiškosios dvasinių pašaukimų globos draugijos dokumente „Nauji pašaukimai naujajai Europai“, skelbiama, kad „šiame „kuriančiajame kvietime“ žmogus išsyk pasirodo su visa savo orumo jėga kaip tas, kuris kviečiamas sueiti į santykį su Dievu, būti Dievo akivaizdoje su kitais, turint veidą, kuriame atsispindėtų dieviškieji bruožai“[2]. Tame pačiame dokumente šventumas apibrėžiamas kaip visuotinis kiekvieno žmogaus pašaukimas[3]. O meilė, pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas.

P. Madre knygoje „Dievas kviečia…“ atsiriboja nuo svarstymų apie visuotinį ir pagrindinį žmogaus pašaukimą, daugiau dėmesio skirdamas asmeninio pašaukimo formoms aptarti. Kaip vieną universaliausių ir paženklinančių visas pašaukimo formas P. Madre įvardija Abraomo pašaukimą. Kiekvienas esame pašauktas kažko atsižadėti. Tai pašaukimą daro dinamišku. Kaip ir teigiami ar skausmingi įvykiai, išprovokuojantys įtrūkį mūsų gyvenime. Taip Dievas mums atveria klausą, kad išgirstume, kad atsigręžtume į Jį. Tai apaštalo Petro pašaukimo istorijos ženklai. Galbūt esame kviečiami panašiai kaip ir jis? O gal kur kas artimesnė Zachiejaus, turtingojo jaunuolio ar Marijos Magdalietės istorija?

Einant pašaukimo atpažinimo keliu neretai iškyla įvairių baimių. Apie tai kalbama trečiajame skyriuje. Autoriaus apmąstymai šia tema labai vertingi, padedantys konkrečiau įsivardinti kliūtis, trukdančias artėti link Dievo ir laisvai atsiliepti į Jo kvietimą. Tiek šiame, tiek ir kituose skyriuose atsižvelgiama ne tik į dvasinę, bet ir į psichologinę žmogaus patirtį, kuri taip pat labai svarbi gilinantis į pašaukimo klausimą. Aptariami klaidingi Dievo įvaizdžiai, kurių šaknys glūdi būtent žmogaus psichikoje, širdies žaizdos. Šį sąrašą papildo ir kvietimui būdingos baimės: baimė nepatirti laimės, baimė prarasti savo laisvę, baimė, kad iš mūsų bus per daug pareikalauta ir kt. Svarbu įvardinti savo baimes ir atsiverti Dievo šviesai, bet nepasilikti savianalizės lygmenyje. Tai skatintų užsisklendimą ir keltų sumaištį. Kartu tai ir mokymas gyventi šia akimirka, čia ir dabar, nepasiduodant vaizduotės sukeliamiems įspūdžiams.

Kita vertus, šioje kelionėje negalima atmesti troškimų pasaulio. Apie tai rašoma skyriuje „Laisvė ir troškimai“. P. Madre troškimus skiria į dvi kategorijas: natūralius ir dvasinius. Pirmieji kyla iš paties žmogaus ir vienaip ar kitaip susiję su jo egocentrizmu. Dvasiniai troškimai įkvėpti Šventosios Dvasios. Kaip juos atpažinti? P. Madre pateikia keletą įžvalgų, kurios padėtų susiorientuoti toje troškimų įvairovėje. Remdamasis apaštalo Jono mokymu, skiria du pagrindinius aspektus – meilės ir šviesos, – liudijančius, kad troškimas kyla iš Dievo. Šį skyrelį būtų galima papildyti dar viena nuoroda iš Evangelijos, kur sakoma, kad „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23).

Vertas dėmesio skyrelis „Troškimai-slėptuvės“, kur kalbama apie giliai užslėptus natūralius troškimus, susijusius su vidinėmis žaizdomis, su kančia, kurios vengimas trukdo atsiverti Dievo tiesai ir šviesai. Būtent šis aktas – atsivėrimas tiesai – suteikia vidinę laisvę. Šios temos P. Madre plačiau nenagrinėja, aptaria tik keletą svarbesnių momentų. Apie tai plačiau galima pasiskaityti J. Philippe knygoje „Vidinė laisvė“.

Įdomus ir savitas penktasis skyrius – „Patepimas“. Pasak autoriaus, atpažįstant pašaukimą asmeninio patepimo samprata tampa lemiančia. Plačiau aptariama ši sąvoka, atsižvelgiant į Senąjį ir Naująjį Testamentą. Toji tradicija nenutrūkusi: Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais kiekvienas krikščionis gauna asmeninį patepimą, kuris yra „Dievo viltis, skirta mano ateičiai“[4]. Tai ta galia, „kuri mane pagauna ir kuriai negaliu atsispirti: jaučiuosi stipriai ko nors patrauktas. Nors ir bandyčiau tai traukai atsispirti, Dievas vis tiek patepdamas „mane pagauna“[5]. Šios pastabos apie patepimą (ir apskritai toks skyrius) labai vertingos, leidžiančios giliau pažvelgti į pašaukimo tikrovę bei padedančios atpažinti Dievo valią.

Šeštajame skyriuje „Atpažinti savo pašaukimą“ nurodomi tam tikri kriterijai, kurie padeda įvardyti kvietimą ir nustatyti, ar jis autentiškas. Retai kada pašaukimo atpažinimas įvyksta iš karto. Dažniausiai tai procesas. Dievas į žmogaus širdį prakalba per konkrečius įvykius. Kai kuriuos įvykius paverčia ženklais, kalbančiais apie Jo valią. Įvykiai tampa ženklais tik tada, kai galima įžvelgti jų tęstinumą bei vedimą link vieno tikslo. Kitas svarbus kriterijus – troškimų ir įvykių susitikimas: „Pašaukimas glūdi ten, kur susikryžiuoja mano nuolatinis dvasios troškimas ir išgyventi ar šiuo metu patiriami įvykiai – ženklai“[6].

Svarbu atkreipti dėmesį ir į klaidingus klausimus, kurie tampa rimta kliūtimi atsiverti Dievo veikimui ir vedimui atpažįstant pašaukimą. Pagal P. Madre, vienas labiausiai klaidinamų – tai gyvenimo būdo klausimas, atimantis daug jėgų ir sukeliantis nuogąstavimų. Galbūt dėl to šioje knygoje ir nerasime vieno kurio nors gyvenimo būdo (pvz., santuokos, kunigystės ir pan.) išsamesnio aptarimo. Autorius pasirenka kitokį, savitą kalbėjimo stilių apie pašaukimą, nuolat ragindamas įsiklausyti į tai, ką ir kaip kalba Dievo Dvasia. Gali atrodyti, kad Dievas visų pirma turėtų parodyti, kokį gyvenimo būdą pasirinkti ir kad tai turėtų tapti išeities tašku toliau svarstant apie pašaukimą. Pasak P. Madre, galbūt Dievas nori visai kitaip prabilti, kitaip apreikšti kvietimą. Taigi Dvasios neįsprausi į jokius rėmus, kad ir kaip to norėtum. Nors to knygoje ir nebuvo minėta, vis dėlto manyčiau, būtų svarbu pabrėžti, kad tokios nuostatos turėtų laikytis ne tik tas, kuris ieško savojo pašaukimo, bet ir dvasios palydėtojas.

Ir galiausiai knygos intriga – penki baigiamieji klausimai, leisiantys padėti atpažinti ir patikslinti Dievo kvietimą. Tai atsivėrimas šviesai ir buvimas „tiesoje apie save pačius – su savo naštomis bei ribotumu“[7]. Tad tie, kurie ieškote Dievo valios savo gyvenime, ar pasirengę leistis į pašaukimo avantiūrą?

Bernardinai.lt

 

[1] Madre Madre P. Dievas kviečia : kaip atpažinti pašaukimą? Vilnius : Katalikų pasaulio leidiniai, 2006. P. 103.

[2] Nauji pašaukimai naujajai Europai: Europos kongreso dėl pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą Europoje baigiamasis dokumentas (1997-05-05–10) // http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/nauji_pasaukimai.html, sk. 16.

[3] Ten pat, sk. 18.

[4] Madre P. Dievas kviečia : kaip atpažinti pašaukimą? Vilnius : Katalikų pasaulio leidiniai, 2006. P. 84.

[5] Ten pat. P. 86.

[6] Ten pat. P. 97.

[7] Ten pat. P. 103.