Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Šiuo metu, kai per televiziją galime stebėti Nacionalinės ekspedicijos Nemunu vaizdus ir grožėtis išskirtine Lietuvos gamtine vertybe – Nemuno upe ir jos slėniu bei aplinkinėmis istorinėmis vertybėmis – kiti kuria planus, kaip sunaikinti šį išskirtinį mūsų visų turtą ir iš to nemenkai pasipelnyti. Jau baigiantis Seimo šio pavasario sesijai vos pavyko sustabdyti, o jei tiksliau – iki rudens sesijos atidėti planus pakeisti Vandens įstatymo straipsnį, draudžiantį Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose Lietuvos upėse statyti užtvankas. Todėl norėtume informuoti Lietuvos žmones apie planus Nemune žemiau Kauno pastatyti 5 užtvankų kaskadą ir paversti Nemuną susisiekiančių tvenkinių technologiniu koridorium. Priėmus siūlomą Vandens įstatymo pataisą, panašus likimas lauktų ir Neries bei daugelio kitų upių.

Pirmieji Lietuvos gamtos pertvarkymo planai, numatantys hidroelektrinių kaskadomis užtvindyti Nemuną, Nerį ir daugelį jų intakų, buvo parengti Maskvoje dar 1951 m. Kaip būtų atrodęs Nemunas, įgyvendinus šį planą, matyti iš pridedamo paveikslo. Pagrindinis tokių projektų principas – nepalikti nė metro natūralios upės vagos. Čia pravartu prisiminti, kad net sovietiniais laikais iš viso šio plano buvo įgyvendintas tik vienas fragmentas – Kauno HE ir dėl akivaizdžių ekologinių ir socialinių problemų bei mažo ekonominio efektyvumo tvenkiant lygumų upes, tolesnį šių planų įgyvendinimą pavyko sustabdyti.

Būtina atkreipti dėmesį, kad Nemunas dėl itin plataus ir lėkšto jo slėnio tvenkimui yra itin neparanki upė. Jei būtų pastatyta visa planuota HE kaskada, tai bendra jų įrengtoji galia būtų 405 MW, o užlietas plotas – 342 kv. km. Tai yra vienam MW galios būtų paskandinti 85 ha ypatinga biologine įvairove ir kraštovaizdžio grožiu bei nemenka ūkine verte pasižyminčių žaliųjų plotų, kuriuose gausu senovinių kultūros vertybių. Palyginimui galima pasakyti kad trijų Dauguvos HE įrengtoji galia – 1500 MW, o bendras užlietas plotas – tik 102 kv.km, tai yra vienam MW paskandinama tik 6,8 ha, tai yra 12,5 kartų mažiau nei tvenkiant Nemuną.

Planuota užtvankų kaskada Nemune (1951 m.)

Šie gamtos pertvarkymo planai netikėtai buvo pradėti gaivinti 2002 m., kai tuometinė Pramoninkų konfederacijos vadovybė pateikė Vyriausybei tuometinio Žemės ūkio universiteto (dabartinis ASU) Vandens ūkio (buvęs Melioracijos) fakulteto darbuotojų ir AB „Hidroprojektas“ paruoštą „Lietuvos upių hidroenergetinio panaudojimo schemą“, pagal kurią buvo numatyta Lietuvos upėse pastatyti 170 hidroelektrinių. Atsižvelgiant į menką Lietuvos, kaip tipingos lygumų šalies, upių energinį potencialą ir didžiulius užliejamus tiek ekologiniu tiek ekonominiu požiūriais vertingos žemės plotus bei didelį visuomenės ir mokslininkų pasipriešinimą, šių planų įgyvendinimo buvo atsisakyta. Siekiant apsidrausti nuo galimų būsimų planų užsidirbti Lietuvos gamtos, o tai reiškia ir mūsų visų sąskaita, 2004 m. Seimas priėmė Vandens įstatymo pataisą, pagal kurią Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse statyti užtvankas uždrausta. 2011 m. priimtame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytas tik minimalus hidroenergetikos išteklių naudojimas nedarant žalos aplinkai.

Turint omenyje sparčiai tobulėjančius kitus atsinaujinančios energijos šaltinius (pvz., viena šiuolaikiška vėjo jėgainė gali pagaminti tiek elektros, kiek pagamina visos šešios Šešupės hidroelektrinės), atrodė, kad mūsų upių apsaugos problema išspręsta. Be to Europos Bendrija 2000-aisiais metais priėmė Bendrąją vandens politikos direktyvą, kurios pagrindinis tikslas– užtikrinti ir atkurti gerą, kuo natūralesnę visų vandens telkinių būklę, ir nuo to laiko Europos Sąjungoje užtvankos beveik nebestatomos jau nekalbant apie užtvankų kaskadas.

Sprendžiant Lietuvos energetinio saugumo uždavinius, atsinaujinančios energijos šaltiniams teikiamas prioritetas. Todėl už energiją, pagamintą saulės, vėjo, biokuro ar vandens jėgainėse, mokama 3–7 eurocentais už kilovatvalandę daugiau, t. y. beveik dvigubai daugiau nei už energiją iš biržos, kurioje kaina šiuo metu yra apie 4,5 eurocentai už kilovatvalandę. Didelės pajamos, kurias gauna HE savininkai, skatina šio verslo atstovus periodiškai ieškoti būdų, kaip apeiti ES direktyvas ir Lietuvos įstatymus. Ypatingu išradingumu šioje srityje pasižymi Hidroenergetikų asociacijos prezidentas, minėto ASU Vandens ūkio fakulteto profesorius P. Punys, kuris kas 3–5 metai vis bando sutelkti užtvankų statyba suinteresuotas verslo grupes ir kurio pastangomis praėjusiais metais Seime vėl buvo užregistruota Vandens įstatymo pataisa, kuri būtų leidusi hidroenergetikos tikslais ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose Lietuvos upėse atstatyti ir atkurti buvusias užtvankas. Kadangi Lietuvoje tarpukario laikotarpiu veikė bent 600 vandens malūnų, tai būtų sudarę sąlygas atkurti, o faktiškai pastatyti iš naujo praktiškai neribotą užtvankų skaičių. Tačiau upių tvenkimo iniciatoriams to pasirodė negana, ir tas pats Seimo narys (K. Grybauskas) papildomai užregistravo ir Saugomų teritorijų įstatymo pataisą, pagal kurią užtvankų (at)statymas būtų leidžiamas ir saugomose teritorijose. Kai Vyriausybė oficialiai konstatavo, kad šios pataisos prieštarauja kelioms ES direktyvoms, tarptautinėms konvencijoms bei Lietuvos įstatymams, tolesnė jų svarstymo Seime eiga buvo sustabdyta.

Tada užtvankų statybos iniciatoriai surado naują pretekstą tam pačiam tikslui pasiekti ir K.Grybauskas užregistravo pakeistą Vandens įstatymo pataisą nurodydamas, kad dabar užtvankų atstatymo ir statymo tikslas yra nebe hidroenergetika, o laivybos sąlygų užtikrinimas valstybinės reikšmės vandens keliuose ir kultūros paveldo vertybių atkūrimas. Tačiau realiai ir vienu, ir kitu atveju užtvankų statybos ar atstatymo realioji priežastis, kaip ir anksčiau, liko ta pati – hidroenergetika. Kaip matyti iš dar 2005 m. atliktos galimybių studijos „Kompleksinis vidaus vandenų kelio Nemuno upe ir Kuršių mariomis Klaipėda – Kaunas sutvarkymas pritaikant krovininei ir keleivinei laivybai“ (UAB „Projektų gama“), kuria remiantis planuojama užtvankų kaskados statyba Nemune, žemiau Kauno numatyta pastatyti 5 užtvankas – dvi pačiame Kaune ir 3 žemiau Kauno (ties Seredžiumi, Jurbarku ir Vėžininkais) ir absoliučiai visose užtvankose be šliuzų laivų praplaukimui numatyta įrengti hidroturbinas. Be to, P. Punys yra pateikęs pasiūlymą trijų užtvankų kaskadą (taip pat visos su hidroturbinomis) pastatyti ir Neryje.

Minėta studija pagal suformuluotus uždavinius primena nelabai vykusį mokslinės fantastikos kūrinį. Joje užsibrėžtas uždavinys – pasiekti, kad Nemunu iki Kauno galėtų plaukioti Reino didieji krovininiai laivai ir kruiziniai keleiviniai laivai. Turint omenyje, kad Nemuno vandeningumas yra beveik 4 kartus mažesnis nei Reino, o garantuotas jo gylis nuo Kauno iki Jurbarko yra viso labo 1,2 m, akivaizdu, kad pertvarkyti Nemuną į Reiną nepavyks. Tai ne tik pernelyg sudėtingas, bet ir pernelyg brangus uždavinys, nes siekiant panaudoti didesnius laivus ir atpiginti pervežimus būtinas net 3 metų laivybos gylis, kurį pasiekti galime tik naudodami labai brangias inžinerines priemones – užtvankas ir laivybos šliuzus, o Kuršių mariose reiktų nuolat gilinti dabartinį 1,2–2,0 m gylio laivybos kelią .

Tačiau, kaip ir buvo galima nesunkiai numatyti, atlikus preliminarius skaičiavimus studijos autoriams neišvengiamai teko padaryti išvadą, kad užtvankos vien tik laivybos tikslams yra ekonomiškai nuostolingos. O toliau seka pasiūlymas, dėl kurio ši studija faktiškai ir buvo rengta – norint užtikrinti laivybos Nemunu rentabilumą, būtina visose penkiose planuojamose užtvankose įrengti hidroturbinas elektros gamybai. Bendra įrengtoji šių hidroelektrinių galia sudarytų 69,4 MW. Nors tokie pajėgumai valstybės mastu nėra labai reikšmingi, bet tai sudarytų galimybes hidroelektrinių savininkams gauti 23,5 mln. eurų (81 mln. Lt) pajamų per metus. Tuo ir galima paaiškinti tą didžiulį suinteresuotų grupių spaudimą su kokiu periodiškai bandoma „prastumti“ užtvankų statybai reikalingas įstatymų pataisas.

Visa minėta studija parengta ir pateikta taip, lyg Lietuva būtų ne ES narė, o trečiojo pasaulio šalis, kur negalioja nei ES direktyvos, nei Lietuvos įstatymai. Visų nagrinėtų techninių-technologinių variantų aplinkosauginiam vertinimui skirta kiek daugiau nei pusė puslapio, tačiau jokio vertinimo nėra padaryta ir apsiribota tik išvardijant ES direktyvas ir Lietuvos įstatymus, kurie, studijos autorių nuomone, trukdytų pagerinti laivybos sąlygas.

Kalbant apie kitą siūlomoje Vandens įstatymo pataisoje nurodytą užtvankų atstatymo ir atkūrimo motyvą– kultūros paveldo (daugiausia vandens malūnų) atkūrimą, pirmiausia būtina žinoti, kokius atkuriamo kultūros paveldo objektų kiekius turi omenyje įstatymo pataisos teikėjai, nes racionalus kultūros paveldo objektų atkūrimas galimas ir pagal galiojančius įstatymus. Iš Seimo nario K. Grybausko kartu su įstatymo pataisa pateiktų papildomų paaiškinimų matyti, kad priėmus šią įstatymo pataisą numatoma „atstatyti“ 250 buvusių malūnų, o ...„vandens jėgainių atstatymo vietų skaičius kiekviename rajone yra įvairus ir svyruotų nuo 20 iki 26“. Tenka pripažinti, kad toks perdėtas hidroenergetikų susirūpinimas masiniu kultūros paveldo atkūrimu iš tiesų atrodo keistai. Laikantis panašios strategijos reikėtų planuoti ir masinį vėjo malūnų bei senovinių sodybų atstatymą. Tačiau tikrieji hidroenergetikų ketinimai nesunkiai paaiškėja paskaičius P. Punio parengtus ir išplatintus raštus, kur aiškiai nurodyta, kad siūlomų teisės aktų pakeitimo tikslas –„sudaryti galimybę atkurti buvusias hidrojėgaines pritaikant jas ankstesnei arba naujai veiklai“. Tarp tų naujų veiklų pirmoje vietoje įvardyta energetika.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Be to, būtina suprasti kitus labai svarbius tarpukario Lietuvoje egzistavusių užtvankų atstatymo ir atkūrimo aspektus. Visų pirma, dauguma siūlomų atstatyti arba atkurti užtvankų buvo žemos, medinės ir sezoninio pobūdžio, o užliejami plotai palyginti nedideli. Rudenį jos būdavo išardomos arba jas išgriaudavo pavasario potvyniai, todėl upių ekosistemos mažai nukentėdavo, o žuvys galėdavo laisvai migruoti ir pasiekti savo nerštavietes. Antra, labai svarbu žinoti, kaip hidroenergetikai supranta užtvankos atstatymą. Faktiškai tai reiškia, kad vietoje 2–3 metrų buvusios užtvankos būtinai pastatoma mažų mažiausiai 5–6 metrų aukščio užtvanka, o vietoje kelių ha užtvindoma kelios dešimtys hektarų išskirtine biologine įvairove ir ekologine verte pasižyminčių upių slėnių. Kaip upės atrodo žemiau „atstatytų“ užtvankų galima „pasigrožėti“ iš žemiau pateikto Valtūnų užtvankos ant Siesarties vaizdo. Ir tai jokia ne išimtis, taip arba panašiai atrodo beveik visos „atstatytos“ užtvankos. Patvenktomis upėmis vanduo padidėjusiu greičiu teka kelias valandas per parą (daugiausia ryte), o visą likusį laiką upių vaga žemiau užtvankų lieka beveik sausa. Todėl žemiau „atstatytų“ užtvankų gyvenantys kaimo žmonės dažnai skundžiasi, kad nebeturi ne tik kur išsimaudyti, bet nebėra ir kur gyvulius pagirdyti.

Vietoje buvusio malūno „atstatyta“ Valtūnų hidroelektrinės užtvanka

Šią užtvanką vietoje kažkada buvusio malūno „atstatė“ aplinkosaugos darbuotojams gerai žinomas p. A. Strielčiūnas, kuris deda didžiules pastangas, siekdamas ant Siesarties panašiai „atstatyti“ dar bent 2–3 užtvankas ir taip galutinai pražudyti šią vieną gražiausių, per NATURA-2000 ir Lietuvos saugomas teritorijas tekančių upių.

Šios Seimo pavasario sesijos metu minėtą Vandens įstatymo 14 str. pataisą buvo bandoma tyliai, niekam – nei visuomenei, nei mokslo žmonėms – nežinant „prastumti“ skubos tvarka. Tuo tikslu P.Punys Lietuvos valstybinėms institucijoms, įskaitant Seimą ir Vyriausybę, išsiuntinėjo klaidinančią informaciją – neva teikiamas įstatymų pataisas palaiko Lietuvos mokslų akademijos Vandens problemų taryba. Suprasdamas, kad tokiems išties grėsmingiems gamtos požiūriu planams Vandens problemų taryba nebūtų pritarusi, P. Punys pasirinktinai surinko kai kurių tarybos narių parašus, o po Vandens problemų tarybos raštu pasirašė pats. Tik Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko A. Salamakino dėka pavyko šiuos didžiulę grėsmę ne tik Nemunui, bet ir visoms kitoms Lietuvos upėms keliančius planus sustabdyti.

Įdomiausiai ir šiek tiek komiškai atrodo tai, kad šios pataisos iniciatoriai bando įrodyti, esą pakeista pataisos formuluotė, kai užtvankų statybos tikslas pakeistas iš energetikos į laivybą ir kultūros paveldo atkūrimą, jau nebeprieštarauja nei ES direktyvoms nei Lietuvos įstatymams. Todėl pirmiausia atkreipiame dėmesį, kad nei Nemunui, nei kitoms upėms visiškai nesvarbu, kokiems tikslams statomos užtvankos, tuo labiau kad hidroenergetika ir šiuo atveju lieka vienu pagrindinių užtvankų statybų tikslų. Pastačius užtvankas suardoma pati svarbiausia upių stabilumą garantuojanti jų savybė – upės vientisumas, sutrikdoma biologinė ir geologinė (nešmenų) migracija ir prasideda negrįžtami upių degradacijos procesai. Ir be specialių tyrimų aišku, kad Nemuno užtvankų kaskada, kuri nepaliktų nė metro natūralios vagos nuo Kauno iki pat Vėžininkų ir dar gerokai už jų, paverstų daugiau kaip 120 km Nemuno vagos dirbtiniu sekliu tvenkiniu, kas prieštarautų EB Bendrajai vandens politikos direktyvai.

Lygiai taip pat ši pataisos formuluotė prieštarauja Tarptautinei biologinės įvairovės konvencijai bei ES Buveinių ir Paukščių direktyvoms nes beveik absoliučiai visa Nemuno vaga ir slėnis nuo pat Kauno miesto ribos iki Baltijos jūros priklauso Natura 2000 ekologinio tinklo teritorijoms, be to, šioms teritorijoms priklauso ir beveik visos Kuršių marios, kur reguliariai turėtų būti vykdomi farvaterio gilinimo darbai.

Pastačius užtvankų kaskadą būtų ne tik paskandinta per 1000 ha unikalių augalų ir gyvūnų bendrijų, jų buveinės ir veisimosi vietos, bet ir pažeista pagrindinė šio tinklo savybė – jo vientisumas, užtikrinantis migracijos galimybę vandens ir sausumos gyvūnams, t. y. pažeista ta ekologinio tinklo savybė, dėl kurios jis ir įsteigtas. Prisiminkime, kad Lenkijoje tiesiant greitkelį viso labo reikėjo Natura 2000 priklausančiame Raspudos slėnyje pastatyti keletą greitkelio atramų, tačiau iškilus didžiulių baudų grėsmėms kelio maršrutą teko pakeisti, o čia planuojama sunaikinti daugiau kaip dešimt itin vertingų linijinių Natura 2000 teritorijų. Be to, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, Nemune žemiau santakos su Nerimi pastačius planuojamą keturių užtvankų kaskadą, kad ir kokio jos būtų aukščio ir iš ko būtų padarytos – betono, metalo ar plastiko, vienintelis dar likęs migruojančių žuvų kelias iš jūros į nerštavietes Nemunu, Nerimi ir jos intakais būtų nebeprieinamas, ir jokie žuvitakiai čia jau nepagelbėtų.

Be to, reikėtų nepamiršti ir tokios „smulkmenėlės“, kad Nemunas žemiau Kauno teka per tokias Lietuvos saugomas teritorijas kaip Panemunių, Rambyno ir Nemuno deltos regioniniai parkai bei keletas draustinių, kuriuose pagal LR saugomų teritorijų įstatymą reguliuoti upių vandens lygį ir statyti hidrotechninius statinius yra draudžiama.

Ar šitie aplinkosauginiai ribojimai reiškia, kad normali keleivinė ir krovininė laivyba Nemunu ir kitomis Lietuvos upėmis priskirtomis Valstybinės reikšmės vidaus vandens keliams yra negalima? Tikrai ne. Tačiau turime suprasti vieną labai paprastą ir labai svarbų dalyką – Lietuvoje, kaip tipingame lygumų krašte, nei hidroenergetika niekada nebus svarbiu energijos šaltiniu (kaip minėjome, ant Šešupės pastatytos 6 hidroelektrinės pagamina tik tiek elektros, kiek viena šiuolaikinė vėjo jėgainė), nei mūsų upėmis plaukios dideli jūriniai laivai. Tačiau mes turime daug kitų privalumų. Jei išlikusias nepatvenktas upes ar jų ruožus panaudosime aktyviam vandens turizmui ir keleiviniam transportui bei racionaliam, atitinkančiam mūsų upių galimybes krovinių pervežimui tai ekonominės naudos gausime kur kas daugiau, nei negrįžtamai sužaloję Nemuną, Nerį ir kitas ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingas upes.

Pabaigai labai tinka per praėjusį užtvankų statytojų antpuolį (2009 m.) Aplinkos ministerijos jiems parašyto atsakymo pastraipa: „Panaikinus draudimą statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbiose upėse ir jas pritaikius laivybai bei kitiems poreikiams, būtų padaryta kur kas didesnė žala Lietuvos gamtai ir istoriniam, kultūriniam, archeologiniam, urbanistiniam paveldui, nei gaunamas ekonominis efektas. Atkreipiame dėmesį, kad šalies vidaus vandenyse laivyba turi būti pritaikoma prie Lietuvos upių hidrologinių-gamtinių sąlygų (upių vandeningumo, esamų upių gylių ir kt.), kurios nereikalautų upių tvenkimo, gilinimo ir kitų panašių darbų.“

Neabejojame, kad dauguma Lietuvos žmonių, mokslininkai, menininkai bei žiniasklaidos atstovai palaikys būtent tokį požiūrį ir eilinį kartą sutelkus pajėgas pavyks sustabdyti žmonių, kuriems visiškai nerūpi nei pati Lietuva, nei jos gamta, planus. Visi turime pasistengti, kad šios vasaros Nacionalinė ekspedicija Nemunu nebūtų paskutinė.

Prof. Romualdas Juknys, VDU Aplinkotyros katedra

Prof. Brunonas Gailiušis, LEI Hidrologijos laboratorija