Evgenios Levin nuotrauka

Prasidedant naujam sezonui Valstybiniame jaunimo teatre, „Bernardinai.lt“ uždavė keletą klausimų šio teatro Literatūrinės dalies vedėjai Gintei Pranckūnaitei.

Sezono pristatymo tekste minite, kad svarbiausias Jūsų naujo sezono įvykis – G. Varno spektaklis „Pabaigos ugnis“. Kokiai auditorijai jis skirtas ir kokios pagrindinės šio spektaklio idėjos?

Atsakyčiau, jog drąsiai ir iššūkių nebijančiai auditorijai. G. Varno spektakliai visada provokuoja, verčia permąstyti dalykus, kurie nėra patogūs, visuotinai priimtini. Vienas iš spektaklio leitmotyvų, kuris atsispindi pavadinime – tai mirtis. Kuriam iš mūsų ji priimtina? Kas apie ją nori kalbėti, mąstyti? Mirtis turi daug formų, ne tik fizinę, bet ji visada yra susijusi su skausmu, dažnai vedančiu į apsivalymą. Tas apsivalymo ritualas ir turėtų traukti žiūrovus, teatre ieškančius atsakymų į sudėtingiausius klausimus.

Naujame sezone orientuojatės į vaikų ir jaunimo auditoriją. Vienas iš spektaklių – Evaldo Jaro „Karlsonas“. Kuo mažųjų auditorijai vis dar aktualus šis personažas?

Evgenios Levin nuotrauka

Spėju, kad Karlsono personažas bus aktualus visada, nebent mes sugebėsime šimtu procentu užpildyti vaikų poreikį būti išgirstiems, suprastiems, apsaugosime juos nuo vienišumo, atstūmimo jausmo. Nemanau, kad tai įmanoma. O gal to ir nereikia? Juk tie jausmai pažadiną vaiko fantaziją, kurioje atsiranda pavydėtinas žaidimų draugas. Su Karlsonu vaikas jaučiasi drąsesnis ir noriai leidžiasi į pažintį su jį supančiu pasauliu.  

Orientuodamiesi į vaikų ir jaunimo auditoriją – siekiate jaunimą pritraukti, spektakliais analizuodami jiems svarbius klausimus... Ar matote augantį jaunimo poreikį lankytis teatre? Kokios tendencijos?..

Kalbą apie vaikus reikia pradėti nuo tėvų. Vaikai patys bilietų neperka, į teatrą juos atveda tėvai, mokytojai, rečiau seneliai. Jeigu tėvai norės, kad jų atžalos teatrą pažintų nuo ankstyvo amžiaus, tam yra visos sąlygos. Svarbu padaryti pradžią, svarbu tą poreikį sukurti. Evaldo Jaro spektakliai orientuoti ne tik į vaikus, bet ir į tėvus. Mes siekiame, kad į teatrą ateitų visa šeima, kad po spektaklio tėvai dar pakalbėtų su vaikais apie tai, ką jie matė.

Repertuare numatytas Olgos Lapinos statomas spektaklis „Bėgikas“, kurio pjesės autorius nuo dvidešimties metų rašo jaunimui. Kuo šis spektaklis ypatingas ir aktualus mūsų jaunimui? 

Apie patį spektaklį kalbėti negaliu, nes jis dar nėra sukurtas. Galiu pasakyti tik tiek, jog su režisiere Olga Lapina svarstėme, kad spektaklyje turime kalbėti apie jaunų žmonių siekį lyderiauti, pirmauti, konkuruoti tarpusavyje. „Ugdykite savyje lyderio savybes“ – apie tai skelbia kone visi verslininkams skirti seminarai. Įdomu, kad ta lyderystė yra tarsi privalomas kiekvieno žmogaus atributas, mes norime pasižiūrėti, kaip tai veikia besiformuojančią asmenybę.   

Pasak pranešimo, populiariausias Jūsų teatro spektaklis „Kakė Makė“. Kodėl jis, Jūsų manymu, sulaukia tokio didelio dėmesio?

Tiesą sakant, nežinau. Mane nustebino, kai mano trejų metų dukterėčia vos pavarčiusi knygelę iškart pasakė: „Aš esu Kakė Makė“. Regis, Lina Žutautė puikiai išmano mažų vaikų psichologiją. Vaikai nori tapatintis su šia heroja. Jos pasaulis linksmas, spalvotas, kupinas nuotykių, kodėl tokiame negyventi? 

Savo programoje minite ir edukacines programas. Į ką jos yra orientuojamos ir kokia gali būti edukacija per teatrą?

Vėlgi orientuojamės į vaikus, bent jau kol kas. Edukacija per teatrą gali būti įvairi. Čia labai plati tema. Šiuo metu mes siekiame, kad vaikai nežiūrėtų į teatrą kaip į labai rimtą dalyką, kuriame kažkokiu paslaptingu būdu atsiranda spektakliai. Norime vaikus priartinti prie teatro, kad jie nebijotų klausti, reaguoti, mąstyti, kad jis būtų labiau apčiuopiamas ir artimas.

Ko palinkėtumėte sau ir žiūrovams naujo sezono metu?

Sau galime palinkėti, kad pavyktų pasiekti tai, ką esame užsibrėžę, kad būtume įdomūs žiūrovams, o teatro lankytojams – atvirumo naujai meno patirčiai.

Klausinėjo Vaiva Lanskoronskytė