Rašytojas Antanas Čalnaris. Nuotraukos šaltinis - rasytojai.lt

Durys užrakintos, ruduo, dargana, žmogus sėdi ant slenksčio gimtųjų namų, vėsa smelkiasi į kūną ir sielą, galva atrodo tuoj tuoj sprogs nuo užplūdusių  minčių spiečiaus.

Prakaitas ar ašara ant skruosto? Kokia kulka dabar pataikytų į širdį – paleista iš tamsos ūkanų?

Ilgai ieško rakto ir neranda.

Tuščios kišenės, tuščias žvilgsnis, tuštuma tolyje.

Tai – gal tik išderintos sentimentalios prigimties vaizdinys liūdesio išvagotame veide. Tokių žmonių dabar nebėra arba jų labai mažai – laukiančiųjų, besiilginčiųjų ateinant Godo  šiame griuvenų pribarstytame pasaulyje.

Bet pasikalbėkime, žmogau, darganotą rudenį tavo senoje trobelėje, spragsint žarijoms krosnyje; pasikalbėkime apie gyvenimą, meilę, tą niekaip neišmatuojamą, niekaip ir niekuo neaprėpiamą, protingais žodžiais nepaaiškinamą jausmą; pakalbėkime neskubėdami, patylėdami, pažvelgdami primerktom akimis į žvaigždėtą dangų. Ar jos tikrai ten šviečia mums, ar tiktai sapnuose mes jas regime.

Pakalbėkime pagaliau apie paprastus dalykus: duoną, malkas, kurių ateinančią žiemą tau, žmogau, gali pritrūkti.

Ne, niekaip negaliu prisiminti, kad apie tai, kas taip paprasta ir kartu taip baugiai gilu, galėtų kas nors  dabar kalbėti. Žvelgti tiesiai į akis ir pataikyti į širdį. Nebemadinga.

Taip mokėjo Antanas Čalnaris. Vienas iš nedaugelio jau primirštų arba jau mirusių rašytojų ir publicistų. Tiesa, daugeliui dabartinės jaunosios kartos skaitytojų, kaip bebūtų gaila, labiau priimtina kitokia literatūra, kaip ir greitai pagaminimas ir greitai valgomas maistas.

Taip keistai tie keliai kartais susipina. Dirbau tuomet savaitraštyje „Gimtasis kraštas“, kai atsitiktinai į rankas pakliuvo „Valstiečių laikraščio“ šeštadieninis numeris, o jo rubrikoje „Šeštadienio pokalbiai“ buvo publikuotas Antano esė apie vieną rudens vakarą, praleistą sodiečio pirkioje. Tai buvo bene prieš dvidešimt su trupučiu metų – kaimas tada gyveno visiškai kitais rūpesčiais, godojo kitokias godas nei dabar.  Bet ne tai svarbu – pamenu, skaičiau  neilgą tekstą vieną kartą, paskui antrą, ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl negaliu atsiplėšti nuo, regis, tokio paprasto, visiškai neįmantraus, nesudėtingai sukonstruoto teksto, papasakotos paprastos kaimo istorijos.

Tuomet ir paskambinau Antanui. Niekuomet nesu taip elgęsis, su jokiais rašytojais, net ir pačiais  mylimiausiais, net ir jaunystėje,  nedegiau noru dalintis patirtais įspūdžiais perskaičius jų kūrybą, juolab  susipažinti asmeniškai. Visokių prisiminimų yra likę...

O Antanui paskambinau. Pamenu, kažką sarkastiškai mestelėjo, ir tuo viskas baigėsi.

Vėliau dirbome toje pačioje redakcijoje, jis rašė tekstus, kurių nekantriai laukė ne tik skaitytojai, pasklidę nedideliuose kaimuose, miesteliuose ir vienkiemiuose, bet ir laikraščio redaktoriai bei kolegos žurnalistai. Būdavo, per pasitarimus Antaną visi giria, žinoma, pelnytai, o jis sėdi toks pagūžęs  ir ironiškai, su vos pastebima šypsena lūpų kamputyje krizena.

Buvo, šių laikų žodžiais tariant, žvaigždė.

Dažnai susitikdavome rytais Viršuliškių mikrorajone, pakeliui į darbą. Aš daug jaunesnis, greičiau einu, o jis pūškuoja: sunku, sako, oro trūksta, dūstu.

Tais laikais mes dar linksmai gyvendavome, tais laikais dar realiai gyvenime egzistavo tolerancija vienų kitiems – apie ją niekas nekalbėdavo ir nediskutuodavo, ji tiesiog buvo. Žinoma, nekalbant apie toleranciją  melui, sukčiavimui arba, dar blogiau, – niekšiškumui.

Antanas buvo mielas žmogus – tiesa, tuomet žmonės dar turėjo laiko ir  noro vienas su kitu bendrauti gyvai, neskubriai plaukiant laikui pro šalį, nes neskubėjo gyventi ; nes dar nebuvo nei feisbukų nei tviterių, ir ne virtualiai mes vienas kitą mylėjome arba neapkentėme.

Antanas visada mokėjo surasti taiklų, tinkamą žodį bet kokioje situacijoje, pro savo trumparegio akinius („Vaikystėje daug skaitydavau naktimis prie spingsulės, todėl ir apžlibau“, - kartą prisipažino, – aut. past.) pažvelgti daug toliau ir giliau, nei galėjai numanyti. Žodžio Meistras.

Ir tik tuomet, kai artimiau susibičiuliavome, perskaičiau visas jo knygas – noveles, apysakas ir apsakymus. Visas ligi šiol turiu, su autoriaus autografais. Kartas nuo karto imu į rankas. Jos nesenstančios, jos aktualios ir dabar. Visiems, kurie dar neskaitė, linkiu jas susirasti, ir, gink Dieve, ne internetinėje būklėje, o popieriniame pavidale. Žinote, kai lieti ranka, jauti, kaip kito šiluma gyslomis srovena.

Kai mirė, į laidotuves nebenuėjau. Tiesiog nebeeinu į laidotuves, per daug jų buvo. Noriu, kad atrodytų, jog jei jose nebuvau, žmogus tebėra gyvas fiziškai, o ne tik kūryboje, ir kada nors aš jį neišvengiamai sutiksiu kokiame nors skersgatvyje.

Net galbūt užeisime į kokią nors jaukią kavinukę ir vyriškai išlenksime po taurelę.

Neseniai man paskambino Antano žmona Regina, rengiasi jo gimtinėje, Lygumuose, surengti rašytojo paminėjimo vakarą. Pasimetusi: sakė skambinusi į buvusio laikraščio redakciją, gal pas ką nors kokia vyro nuotrauka užsilikusi; pasirodo, niekas dabar tokio Čalnario ten ne tik neprisimena, bet ir nežino. Kiti žmonės dirba, ir ten tuomečiu laikraštininkų idealizmu net nekvepia.

Pasižadėjau tarti kelis žodžius.

Antanas buvo ne tik didis (nė kiek neperdedu) žodžio meistras, bet ir patriotas, idealistas.

„Stebino šio žmogaus apsiskaitymas, gilios istorijos žinios, didelė erudicija. Jeigu jau Antanas rašo apie karą, būtinai pateikia tikslius duomenis, pavyzdžiui, kieno vadovaujami, kokie vokiečių daliniai žygiavo per Šiaulius. O jeigu apybraiža atkuria partizanų ir enkavėdistų kautynių epizodą, skaitytojai sužino, kiek kurioje pusėje kovėsi žmonių, kas vadovavo, kiek kovotojų žuvo ir kt.

Antanas rasdavo laiko dalyvauti susitikimuose su skaitytojais, kurie ne visada palaikė laikraščio poziciją. Antanas mokėjo diskutuoti ir atsikirsti.      

Darbu „Valstiečių laikraštyje“ Antanas tarsi atsilygino Lietuvai už tuščius ir melagingus sovietinei žurnalistikai atiduotus metus. Jo Pegasas ilgėjosi sodrių rašytojiškų pievų.

Kartu su juo džiaugėmės, kai 1995 m. pasaulį išvydo jo apsakymų knyga „Senų pasimatymų laimė“. Po ketverių metų dalyvavome įspūdingoje šventėje jo gimtuosiuose Lygumuose, kur buvo pristatyta kita knyga „Gulėjimas kryžium“. Paskutinę savo knygą „Užmerktos sodybų akys“ į „Valstiečių laikraščio“ redakciją A. Čalnaris atnešė 2001-aisiais.

Mūsų šalyje jau išaugo karta, nepatyrusi bolševizmo baisybių ir neteisybių. Jiems A. Čalnario knygos galėtų atstoti įdomų sovietmečio muziejų, pilną autentiškų eksponatų. Mums visiems jo kūryba – meninė ir istorinė tiesa, apie kurią dažnai susimąstysime.

Antanas nebuvo garbėtroška. Svarbiausias dalykas jam buvo kūryba, pavardei knygos viršely jis neteikė didelės reikšmės. Ir visada už paramą tiek gyvenime, tiek kūryboje buvo dėkingas ir žmonai – žurnalistei Reginai Jokantaitei”, - rašė po Antano mirties jau a. a. tuometis laikraščio vyriausiais redaktorius Jonas Švoba.

Literatūros kritikė Jūratė Sprindytė  taip trumpai yra apibūdinusi A. Čalnario kūrybą:
Pirmą apsakymą paskelbė 1959 m. Debiutavo apsakymų rinkiniu „Tas vienas vakaras“ (1962). Po ilgos dviejų dešimtmečių kūrybinės pauzės išleido dar dvi prozos knygas „Gluosnio žemė“ (1986) ir „Senų pasimatymų laimė“ (1995). Proza remiasi autentiška patirtimi, geru kaimo ir provincijos miestelio kasdienybės pažinimu. Rašytojas plėtoja dinamiškos fabulos, konfliktiško apsakymo struktūrą (neesminga, ką veikėjai galvoja, „svarbu – kaip gyveno, kas atsitiko“), mėgsta šiurkščią faktūrą, kampuotus charakterius, aistringas natūras. Randa savitų aspektų, aprašydamas mažo miestelio žmonių susidūrimus, fatališkos meilės kolizijas. Vieno iš antagonistų likimas neretai baigiasi smurtine mirtimi, savižudybe. Čalnaris pasakoja niūrias istorijas rupiais skalsiais žodžiais, kartais pažarstydamas šmaikšių liaudiškos vartosenos frazių.
Periodikoje paskelbė kaimo realijas nagrinėjančių apybraižų. Nepriklausomybės dešimtmečio publicistika sutelkta kn. „Gulėjimas kryžiumi“ (1999).

Tad gero tau, bičiuli, 80-ojo jubiliejinio gimtadienio rugsėjo 21-ąją.  Nes juk pasakyta: kas sėja ir daugina sielai skirtus gėrio vaisius, tas juos tokius visada ir pjauna. Net ir po mirties.

---

Bibliografija:

Tas vienas vakaras: apsakymai. - Vilnius: Vaga, 1962.
Gluosnių žemė: novelės. - Vilnius: Vaga, 1986.
Senų pasimatymų laimė: apsakymai. - Vilnius: Valstiečių laikraštis, 1995.
Gulėjimas kryžium: publicistika. - Vilnius: Asveja, 1999.
Užmerktos sodybų akys: publicistika. - Vilnius: Asveja, 2001.