Šią savaitę žemėje, kur kadaise klestėjo žydų kultūra, žmonės buriasi draugėn, kad atmintų per Holokaustą nužudytus žydus.

Ši savaitė, prasidedanti rugsėjo 21 diena, yra oficialiai paskelbta „Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena“ ir mini 72 metų sukaktį nuo Vilniaus geto sunaikinimo.

Miestuose ir miesteliuose, kiekviename šios Baltijos valstybės kampelyje, gyventojai yra kviečiami išskirtinai asmeniniu būdu prisiminti tuos, kurie žuvo Holokausto metu – atminti kiekvieno jų vardą.

Atminimo renginiai vyks ne tik sostinėje Vilniuje, tačiau ir mažuose miesteliuose visoje šalyje – Jonavoje, Jurbarke, Molėtuose, Švėkšnoje. Daugelį šių renginių inicijavo neformali grupė, žinoma „Vardų“ pavadinimu.

Kiekvienoje vietovėje visuomenės nariai yra kviečiami dalyvauti skaityme kadaise čia gyvenusių žydų vardų. Kai žmonės žengia į priekį tam, kad ištartų vardus ir profesijas tų žydų, kurie kadaise vadino Lietuvą savo namais, jie turėtų jausti tiek kadaise čia buvusį gyvenimą, tiek jo stygių. Skaitydami vardus, jie stoja į akistatą su gyvybinga žydų kultūra, kuri kadaise buvo sudėtinė Lietuvos kasdienybės dalis. Kartu jie regi tą žiojinčią prarają, kurią atvėrė Šoa.

Remiantieji skaitymus, aiškiai liudija apie jų svarbą:

„Tai yra mūsų istorija, mūsų atmintis. Kai ištari kadaise čia gyvenusių žydų vardus ir profesijas, daugiau nebegali pamiršti.“

„Šie skaitymai priartina mus prie istorinės tiesos, kuri negali būti nuslėpta ar iškraipyta.“

Vilniuje ir Švėkšnoje ant išorinių su buvusiu žydų gyvenimu susijusių pastatų – buvusios sinagogos, buvusios bibliotekos – sienų buvo pakabintos išdidintos čia gyvenusių žydų nuotraukos. Veidai, kurių kiekvienas yra skirtingas, užima šaltų ir sausų skaičių vietą. Nuotraukos yra galingas ir asmeniškas priminimas apie tuos, kurie kadaise buvo tarp mūsų ir kurių nebėra.

Amžius visoje Lietuvoje žydai ir jų kaimynai ne žydai gyveno šalia vienas kito palyginti taikiai. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais sąlyginės harmonijos vieta tapo getų ir masinių žudynių žeme. Vokiečių pajėgos, padedamos kai kurių lietuvių, sunaikino didžiąją dalį Lietuvos žydų, įskaitant ir dalį mano giminaičių. Karo pabaigoje gyvi liko tik 6 proc. iš 240 tūkst. Lietuvos žydų.

Didžiuosiuose miestuose dešimtys tūkstančių žydų buvo įkalinti getuose. Vilniaus getas buvo likviduotas rugsėjo 23–24 dienomis. Tūkstančiai geto gyventojų buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas Lenkijoje, Estijoje ir Latvijoje. Kiti buvo nusiųsti nužudyti į Panerius. Dalis partizanų kovotojų pabėgo į miškus. Išgyveno tik mažytė geto gyventojų dalis.

Po karo rašytojas Chaimas Grade sugrįžo į Vilnių. Jis ėjo buvusio geto teritorija. Jis rašė: „Viskas, kas liko, tai sienos, stogai, kolonos, karnizai, svyruojančios sijos. Viskas, kas liko, tai sulaužyti geležinės lovos rėmai, surūdijusios viryklės viduriai, sulankstytos šakutės, peiliai, šaukštai be burnų. O aš lieku su akimis be ašarų, kaip kad langų skylės be rėmų ir stiklo.“

Per beveik pusę amžiaus po karo trukusią sovietinę okupaciją, žydų kultūros raiška buvo menkai leidžiama. Istorinis Lietuvos žydų paveldas buvo menkai matomas. Holokausto tikrovė buvo nustumta į pogrindį.

Aštuntajame dešimtmetyje, kai žydams buvo leista emigruoti, žydų kultūra dar labiau dingo iš visuotinės regos lauko. Pasiekusi aukščiausią per visą pokarį 25 tūkst. gyventojų skaičių, žydų populiacija ėmė palaipsniui mažėti. Šiandien čia gyvena apie 4 tūkst. žydų.

Tačiau, kai devintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė aušti Lietuvos nepriklausomybė, Sąjūdžio lyderiai manė, kad yra itin svarbu ištraukti visą žydų istoriją, o ypač Holokaustą, iš istorijos šešėlių. Žydų istorijos įtraukimas į nacionalinį naratyvą, jų teigimu, buvo svarbus elementas kuriant naują tautą.

Siekdami kurti naują pilietinę visuomenę, Lietuvos žydai ir ne žydai pradėjo kartu veikti kurdami naują viešąjį diskursą. Jis buvo kuriamas pasitelkiant švietimo programas, muziejų parodas, atminimo lentas, kultūrinius renginius ir t. t. Per tai lietuviai šiandien turi galimybę paliesti beveik išnykusį žydišką pasaulį ir reflektuoti šią skaudžią netektį.

Lietuvos pastangos stoti akistaton su Holokausto realybe yra trapios. Žydų kapinės ir bendruomeniniai pastatai periodiškai yra niokojami. Internetinėse svetainių komentaruose gausu antisemitinių prietarų. Kiekvieną pavasarį Vilniaus centru žygiuoja neonaciai. Vyriausybės atskiri pareigūnai teisingai yra kritikuojami dėl savo veiklos ir neveiklumo siekiant išmokti praeities pamokas.

Vis dėlto šią savaitę rengiamas nužudytų žydų vardų skaitymas yra galingas kelias, kuriuo lietuviai žengia stengdamiesi atminti, gedėti ir ieškoti sąsajų.

Ellen Cassedy yra knygos „Mes esame čia“ autorė. Jos litvakiškos šaknys veda į Rokiškio miestą. Šiuo metu ji gyvena Vašingtono mieste (JAV).

Vertė Donatas Puslys