Kartais žmogus visų dideliam netikėtumui ima ir iš esmės pakeičia savo gyvenimą. O gal tiesiog imasi to, kas seniai, bet labai giliai slypėjo jo širdyje, galbūt  jam pačiam netgi to gerai nesuvokiant. Panašiai nutiko ir Editai Lei, kuri sėkmingai darbavosi prie statybų kuriant sodybas, būdama keturiasdešimties, staiga viską metė ir pradėjo kurti lėles, iš esmės visą savo laiką ir energiją skirdama vien tam. Šis gyvenimo pokytis jau tęsiasi penkerius metus. Bekuriant lėles bei pasakų personažus Editai kilo idėja pačiai parašyti pasaką ir išleisti knygą vaikams, iliustruotą savo sukurtų personažų  fotografijomis. Plačiau apie visa tai – pokalbyje su šia nepaprasta moterimi, kuriančia nuostabų pasaulį, kuris  suaugusiuosius žavi ne mažiau nei vaikus.

Jau penkerius metus triūsi, o gal žaidi savo dirbtuvėje vidury miškų, atokiai nuo miesto, žmonių, kasdienės rutinos. Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip išdrįsai viską mesti ir pradėti „žaisti“ su lėlėmis?

Prieš dešimtį ar daugiau metų manyje kilo troškimas kaip nors save realizuoti. Taigi, pradėjauįrenginėti sodybas,  su vyru statėme ten namus. Tačiau ilgainiui supratau, kad tai – ne moteriškas darbas. Kita vertus, pardavei namą, kitą – ir kas iš to? Tai man neteikė didelės laimės. Juk daugelis tą taip pat daro. Taigi kuo toliau, tuo labiau pradėjau nuo tų statybų trauktis. Mane apėmė liūdesys, apatija, aš tarsi visa susmegau. Nejaučiau, kad realizuoju save.

Tada netikėtai pradėjau internete mokytis dirbti su Photoshop  programa, dėlioti  koliažus. Ir  pastebėjau, kad tuose koliažuose - ne paveikslai, ne žmonių veidai, o lėlės. Tada pagalvojau, kad galbūt ir aš galėčiau padaryti lėlę – juk vaikystėje lankiau dailės mokyklą, kur man neblogai sekėsi skulptūra. Tačiau greitai šią mintį pamiršau. Vėl ėmiau galvoti, jog reikia gyventi praktiškai, o ne švaistyti laiką tokiems „niekams“.

Vieną vakarą tvarkiau dukters daiktus ir radau gabalą molio, kurį nejučiomis pradėjau minkyti. Netrukus man tapo taip smagu, kad nebegalėjau jo paleisti. Mečiau tvarkymą, visus darbus. Radau dar molio, paėmiau tuščią kartoninį pakelį nuo pieno, pervėriau jį vielomis – padariau rankas ir kojas, viską apvyniojau popieriumi ir lipnia juosta bei padengiau moliu. Taigi išėjo žmogaus pavidalas – tai padariau vienu prisėdimu.

Kai namo sugrįžo vyras ir pamatė mane įpusėjusią savo „kūrinį“, nusprendė, jog man iš tiesų depresija. O aš į tai atsakiau, kad jis nesijaudintų ir palauktų – tai bus gražu. Savo pirmąją lėlę, tikrą „baiboką“ pabaigiau per tris dienas. Dabar ji sėdi garaže. Iš tiesų ji „baisoka“ – tokių lėlių daugiau niekada gyvenime nedariau. Tačiau tada supratau, kad daugiau nebegaliu nelipdyti. „Įlindau“ į internetą, pradėjau domėtis, kaip kuriamos lėlės, ėmiau pirkti medžiagas, galiausiai ieškoti mokytojų, kursų. Per pirmuosius kursus buvau tarsi apžavėta: kaip galima taip gražiai sukurti lėlę?! Taigi lankiau trejus kursus ir iš  kiekvienų jų pasiėmiau tai, kas man patinka ir tinka, o po to pradėjau kurti taip, kaip išeina man pačiai.

Kaip manai pati, kodėl pasirinkai būtent lėles?

Būdamas vaikas, kažkodėl labai svajoji greičiau suaugti. Kai tas laikas atėjo, kai suvokiau, jog pagaliau užaugau, atrodė, kad dabar  galiu veikti, ką noriu ir pati daryti sprendimus, bet kartu su savarankiškais sprendimais užgriuvo ir atsakomybės už juos našta. Kažkodėl pradėjo darytis labai sunku. Tada pabandžiau prisiminti, o kada gi  buvo gerai? Taigi ir grįžau prie to, kas man teikė laimę – o tai buvo laikas, kai  žaidžiau su lėlėmis. Vaikystėje lėlės man buvo tokios ypatingos, tačiau užaugusi, aš visai pamiršau tą jausmą. „Įdomu kur ir kada jis dingo ?“ – pagalvojau tada.

Taigi aš ir toliau „žaidžiu“ su lėlėmis, bet  pasikeitė tai, jog dabar aš pati jas kuriu, nors kartais pradeda atrodyti, kad lėlės kuria mane.  Jau sukurta lėlė ir jos kūrybos procesas – man labai skirtingi dalykai. Kai gimsta naujos lėlės idėja ir pradedu galvoti, kaip ją įgyvendinti, imu jausti tarsi kažkokį badą. Vaikštau tarsi alkana, visko norisi, akys ieško detalių, o mintys skrenda nežinia kur. Tikriausiai lėlėse įžvelgiau per daug gyvybės ir jos pradėjo prašyti dar daugiau. Dabar jau kuriu joms namus, kambarius, baldus, aksesuarus ir viską, ko tik prireikia namų interjerui. Gal aš ir kiek perdedu, tačiau man tai tiesiog labai patinka. Bet argi ne smagu tikėti, jog lėlės turi tam tikrų galių? 

Lėlės

    

Klausimą „Kodėl lėlės?“ esu girdėjusi ne kartą. Tiesą sakant, aš lig šiol nežinau tikslaus atsakymo. Man tai atrodo tas pat, kas paklausti: „Kodėl kvėpuoji?“ Štai taip man jos patinka ir visa, kas  tuo susiję.

Gal lėlių kūrimas – tai ir savotiška terapija?

Kai pradėjau jas kurti , „grimzdau“ vis giliau,  atrasdama , kad šis procesas iš tiesų yra tarsi terapija. Tačiau tai lyg ir savotiška manija. Prekybos centruose padėjau matyti ir pirkti, atrodo, niekam nereikalingus daiktus,  tačiau žinodama, kad juos panaudosiu vėliau, kurdama savo lėlių pasaulį. Man taip pat labai patinka kurti mistines būtybes naudojant gamtinę medžiagą. Sunku net išvardinti,  kokių, rodos, „nesąmonių“ kartais  parsitempiu iš miško, pradedant kerpėmis ir baigiant negyvais paukščiais.  Tai – keista meno rūšis, ji tiek daug aprėpia, jog kartais pati nežinai, kur viskas nuves ir kuo tai baigsis.

Arbatos fėja

Man taip pat labai patinka toli pažengusi lėlinė animacija. Žiūriu filmus ir negaliu atsistebėti sukurtomis butaforijomis ir lėlėmis, kurios judina kiekvieną pirštelį. O stebėjimas, kaip žmonės jas valdo, mane  tiesiog užburia. Jos iš tiesų atgyja! O aš, norėdama  perteikti nors dalelę savo kurtų personažų gyvybės, apie kiekvieną jų  rašau  istoriją, kuri gimsta savaime, kuriant  lėlę. Prie kiekvieno personažo visuomet būtinai pridedu užrašytą jo istoriją, tikėdamasi, kad kas nors  ją perskaitys ir tada bent truputį pajus tą gyvybę, kuria pulsuoja mano pasaulis.

Burtininkė Azula

Man labai smagu, kai į lėlių pasaulį įsitraukia ir kiti žmonės, kurių žvilgsnis į juos supančią aplinką  bei elgesys tampa kiek kitoks, kūrybiškesnis. Štai viena moteris, pradėjusi kurti lėles, valgydama  žuvį, išrinko jos kaulus ir panaudojo kaip aksesuarus savo naujai kuriamai lėlei.  Ar galite įsivaizduoti tokį kūrybišką požiūrį į maistą?!

Kartą mano sodyboje žmonės rinko drugelių sparnus, sakydami, jog  galbūt jie man kur nors pravers. Tačiau, kai pradėjome galvoti, kaip juos būtų galima panaudoti kūryboje, svečiai beveik visus juos išsivežė namo, kadangi jiems patiems kilo įvairių idėjų.

Kartais man atrodo, jog suaugusieji  galvoja, kad lėlės , mašinytės , konstruktoriai ir kamuoliai – tik vaikų žaidimai. Bet giliau pamąsčius, mes ir toliau žaidžiame, tik žaislai didėja, rimtėja ir brangsta, o noras žaisti niekur nedingsta.

Labai išmintingas žmogus, psichiatras Andrejus Gnezdilovas arba Daktaras Balu įsitikinęs, kad lėlės – ne tik žaislai, bet kur kas rimtesnis dalykas. Jis gali papasakoti neįtikinamiausių nutikimų, sutapimų, susijusių su lėlėmis. Ar ką nors panašaus tenka patirti ir tau, kuriant lėles?

Editos Lei sukurta lėlė

Iš tiesų kuriant lėles nutinka daug keistų sutapimų, ypač,  kai kuri lėlę žmogui pagal individualų užsakymą. Kai kurdamas lėlę visą mėnesį galvoji tik apie tą konkretų asmenį, kartais nutinka nepaaiškinamų dalykų, todėl leidžiu sau tikėti, kad čia iš tiesų esama tam tikros mistikos. Kai kartais pasidomiu, kaip mano lėlės „gyvena“  pas savo naujuosius šeimininkus, tikrai sužinau keistų dalykų, kurie verti atskiro pasakojimo.

Pavyzdžiui, manęs paprašė sukurti lėlę vieno verslininko žmonai, apie kurią nieko nežinojau, tik turėjau jos nuotrauką. Kažkodėl sukūriau šokėją. Ją gavusi moteris susigraudino. Pasirodo – kadaise ji tikrai šoko ir svajojusi tapti šokėja.

Kartą mano sukurta lėlė netikėtai atskleidė vieną paslaptį, kurią užsakovė slėpė, nors aš su ja niekada nebuvau nebendravusi ir nieko apie ją nežinojau.

Dar viena, nelabai maloni  istorija nutiko ir man pačiai. Kūriau lėlę, valgančią raudonas uogas ir tuo momentu, kai vaizdavau raudonas sultis bėgančias jos balta suknia, staiga išgirdau savo vyro šauksmą – jis ką tik  stipriai susižeidė ranką. Kai vežiau jį į ligoninę, jo baltai apibintuota ranka ir pro tvarstį prasisunkęs kraujas labai priminė tai, ką prieš akimirką bandžiau pavaizduoti. Keistas jausmas apima tokių sutapimų atvejais.

Ar esi suskaičiavusi, kiek lėlių sukūrei per tuos penkerius metus?

Iš tikrųjų jau „pamečiau“ skaičių, bet būtų įdomu suskaičiuoti.

Editos Lei sukurta lėlė

Galbūt savo sukurtas lėles ir pardavinėji?

Kaip minėjau, kartais kuriu lėles pagal individualius užsakymus, taip šiek tiek užsidirbdama. Iš tiesų lėlių kūrimas – man nėra joks verslas. Jei jas kurčiau dėl pinigų, viskas būtų kitaip. Vienaip žvelgi į lėlę, ją kurdamas pardavimui, kitaip – dovanai, trečiaip – sau. Taip pat esu žmonėms padovanojusi lėlių, jiems to net nežinant. Viena pažįstama netikėtai mano lėlę rado atėjusi į darbą, kita – savo namuose po poros dienų nuo mano apsilankymo svečiuose pas ją. Man labai patinka, kaip žmonės į tai sureaguoja, kaip po to renka lėlei vardą, ieško jai savo namuose vietos.

Tavo kurtų lėlių fotografijos puošia ir knygelę „Spalvota laimės formulė“, kurią  parašėte kartu su Ana Lu (Luana Masiene). Būtų įdomu sužinoti, kas gimė pirmiau – ar šios lėlės, su savimi atsinešusios savo istorijas, ar knyga – o lėlės buvo sukurtos vėliau,  pagal ją?

Turiu draugę Luaną su kuria kaip su niekuo kitu dažnai pasineriame į egzistencinius klausimus, ieškodamos  atsakymų. Kažkuriuo momentu kilo mintis visa tai užrašyti ir kai pasiūliau draugei tą padaryti ji paklausė ar prisidėsiu – ir taip gimė knygelė.  Taigi bekuriant tą istoriją ir gimė jos personažai, o drauge ir lėlės – Ditė ir Luna.

Ditė ir Luna

Dabar pakalbėkime apie kitą, būsimą knygą – jau Tavo vienos pačios, kurios pagrindinis akcentas – iliustracijos, tiksliau fotografijos – kuriose tavo kurtos lėlės bei kiti personažai gyvena ir veikia taip pat tavo sukurtame miniatiūriniame pasaulyje. Tad kaip kilo šios knygos idėja?

Kai man kyla mintis sukurti kokį nors personažą, iš karto „įsijungia“ vaizduotė,  ir  imu jį matyti tarsi gyvą ar netgi  girdėti. Kaip minėjau, kuriant lėlę (o tai – netrumpas procesas), man gimsta ištisa jos istorija. Taigi tų istorijų susikaupė daug ir ėmiau galvoti, kad galbūt reikėtų išleisti knygelę.  Tačiau tai – labai ilgas, brangus  ir sudėtingas procesas. Tad „Facebook‘e“ susikūriaupaskyrą, pavadinimu „Fėjų slėnis“ . Ten pradėjau dėti  ne tik savo sukurtų lėlių nuotraukas su jų istorijomis, bet ir pasakoti, apie tai kas yra šis personažas, kur ir kaip jis gyvena, ką veikia – visa tai,  ką mačiau savo vaizduotėje. Per gana trumpą laiką sulaukiau laiškų su klausimais, ar nėra ir  knygutės vaikams apie fėjas bei kitus „Fėjų slėnio“ gyventojus. Klausimų vis daugėjo ir tikriausiai nuo to laiko  pradėjau galvoti, kad vis dėlto galbūt  reikėtų bandyti ieškoti leidyklos, kuriai patiktų mano idėja. Pagalvojau, kad tokios knygos vaikams, kuri būtų iliustruota ne piešiniais, o fotografijomis, Lietuvoje, ko gero, dar nėra (bent jau lietuvių autorių). Gal būčiau dar neskubėjusi, bet draugės atsiųstas leidyklų sąrašas paspartino įvykius. 

Meilės ir Svajonų fėjos

Kurdama butaforijas knygos iliustracijoms sugalvojai dar vieną neįtikėtiną dalyką – projektą „Slėnio žmonės“. Tai yra, „Fėjų slėnio“ paskyroje paskelbei, jog kvieti žmones atvažiuoti į savo sodybą bei prisidėti prie knygos kūrimo, padedant gaminti butaforijas. Negana to, siūlei juos apnakvindinti. Kaip kilo tokia nepaprasta ir , sakytum, drąsi idėja?

Pagalvojau, nejaugi aš esu vienintelė, kuri tuo užsiima? Nejaugi daugiau niekam tai neįdomu? Taigi, paskelbdama šią žinią, aš tiesiog norėjau sutikti daugiau tokių žmonių kaip aš.Kita vertus, kai ieškai to, ko niekas tau negali pasiūlyti, tą tenka susikurti pačiam. Taip nutiko ir man. Iš pradžių ieškojau, gal kur nors vyksta butaforininkų ar lėlininkų projektai, kur reikalinga pagalba, bet nieko neradau. Tada ir nusprendžiau pati sukurti savo projektą, kuris kviestų prisidėti prie knygos iliustracijų kūrimo, dar truputį abejodama ar pavyks išleisti knygelę. Baisu tik buvo tai paskelbti, o kai jau paskelbiau ir pradėjo rašyti žmonės, trauktis buvo per vėlu, tada susitaikiau su viskuo. Drąsos užteko, nes, kai labai tiki tuo ką darai, baimė kažkur pradingsta. Projektas prasidėjo balandžio mėnesį ir truko visą vasarą.

Ar pasiteisino ši idėja?  Ar sulaukei daug bendraminčių?

Iš tikrųjų aš nieko per daug nesitikėjau, nežinojau nė kiek žmonių atvažiuos, nė ką jie čia nuveiks, tačiau  projektas ,,Slėnio žmonės“ pasiteisino su kaupu. Atvykę padėti žmonės mane stebindavo kiekvieną kartą. Nors vieni sugebėdavo atlikti bet kurią užduotį, o kiti  beveik nieko nenuveikė, tačiau bandė,  man iš tiesų rezultatas nebuvo pats svarbiausias. Žmogus galėjo priklijuoti tik vieną lapelį prie butaforinio medžio ar  nudažyti vieną namelio sieną, tačiau man svarbiausia buvo tai, kad jis nors truputį prisidėjo prie to,  kas man patinka. Nors iš pradžių atvažiavo tik keletas pažįstamų, bet vasarą žmonių labai padaugėjo, kad kartais negalėdavau visų norinčių vienu metu priimti. Taigi besidominčių buvo nemažai, vėliau atsirado tik smalsaujančių, kas vyksta, kurie  atvykdavo tiesiog pasižvalgyti. Bet, kaip sakiau, man tai buvo visai nesvarbu. Juk man visiškai negaila ir nesunku papasakoti kitiems apie tai, ką aš veikiu. O prie projekto prisidėję žmonės iš tiesų buvo kažkokie kitokie, ypatingi. Nors čia nieko keisto – kas gi važiuotų  ten, kur tiksliai nežino, ką veiks? Taigi įvairių keistų sutapimų ir smagumo netrūko.

Tavo didysis darbas jau kaip ir baigtas. Knyga tikriausiai jau leidykloje. Su kokiomis problemomis teko susidurti bandant ją išleisti?  Kaip pavyko pralaužti leidyklų ledą?

Mano darbas, pasirodo, dar visai nebaigtas ir įgauna vis didesnį pagreitį. Viskas pakrypo ta linkme, apie kurią ir svajojau. Keletas leidyklų, į kurias kreipiausi, tikriausiai taip ir nesuprato mano idėjos, bet dabar dėl to visai  nesistebiu. Pasirodo, suprasti apie ką aš kalbėjau, buvo galima tik pas mane atvykus ir pamačius, tai, ką aš darau. Taigi pagaliau  mano fėjos ir kiti „Fėjų slėnio“ gyventojai persikėlė į leidybos namus „Tikra knyga“. Truputį užtruko laiko, kol leidėjai galvojo, kaip šią idėją  būtų galima paversti knyga, tačiau kai patys atvyko į slėnį , labai greitai viską nusprendė.

Foto sesija knygos iliustracijai

Tad kada gi galėtume tikėtis išvysti tavąją knygą? Ir ar jau turi naujų planų?

Labai tikiuosi, kad ji pasirodys dar prieš Kalėdas. O dėl naujų planų – geras klausimas... Iš tiesų turiu labai daug idėjų, kurios man neleidžia naktimis užmigti,  ir panašu, kad daugelis jų gali virsti realybe, jau vien dėl to, kad į savo kūrybinį procesą  įsileidau tinkamus žmones. Dabar jaučiuosi tarsi turėčiau komandą, kurioje visi prisideda  prie  nepaprastos vaikiškos knygelės, kuri kol kas  man svarbiausia. O kas bus vėliau – pamatysime.

Išdaigų fėja

Tavo „Facebook“ profilio viršelyje puikuojasi  J. R. Tolkieno citata „Ne kiekvienas klaidžiojantis yra pasiklydęs“. Ką nori tuo pasakyti?

Man patinka daug J. R, Tolkieno minčių. O ši citata atspindi tai, ką aš iš tiesų veikiu ir apie ką dabar kalbėjome – tai yra klaidžioju po atradimų ir svajonių girią. Neskubėdama, įsiklausydama, tyrinėdama ,tarsi ieškodama kelio, nors iš tikro, labai gerai žinau, kur einu.

Edita Lei