Bandykime įsivaizduoti skruzdėlę, ropojančią medžio šakele. Jos kelias turi dvi kryptis: pirmyn ir atgal. Galima ropoti ratu, tačiau tai būtų anomalija. Jei vabaliukas pabandytų nušokti nuo šakelės, tai papultų į visai kitą aplinką, iš kur grįžti namo būtų gerokai sunkiau.

Tęskime žaidimą. Įsivaizduokite, ką gali su skruzdėle padaryti tas, kuris regi visą medį. Jo galios skruzdėlės atžvilgiu yra neribotos, nes jo pasaulis — trimatis. Papildoma suvokimo dimensija daro stebuklus visose gyvenimo srityse. Kuo jų daugiau — tuo žmogus laisvesnis, išmintingesnis ir atsakingesnis. Nes regi judėjimą įvairiomis kryptimis.

Minimą pavyzdį prisiminiau stebėdamas diskusijas apie karo pabėgėlius ir ekonominius emigrantus. Skirtis tarp jų yra esminė, todėl bandymas viešojoje erdvėje vartoti tik pabėgėlių terminą yra nekorektiškas, manipuliacinis. Nors autoritetų aprobuotas, pateisintas ir kultivuojamas, bet klaidingas, siaurinantis visapusį reikalo supratimą.

Ar ne geriau pasitelkti papildomą, kitokį žiūros tašką, nedalinti visų į savus ir svetimus, blogus ir gerus ar išsilavinusius ir nemokšas. Du vertinimo kriterijai žmogaus sąmonę daro plokščią. Dualizmas pateisinamas tik tada, kai žymi kraštutinius, ribinius taškus, iš akių nepaleidžiant viso to, kas yra tarp jų. Galimų atvykėlių atžvilgiu visgi liekama primityviojo suvokimo lygio.

Kokios tokio mąstymo priežastys? Jos – dvi. Abi įgyjamos dar mokykloje. Ar neatrodo keista, kad visa, ką veikia mokinys mokymo įstaigoje, yra vertinama tik pagal du kriterijus: mokėjimą įsiminti ir perduoti informaciją bei sugebėjimą elgtis pagal nustatytas taisykles? Tai ta pati skruzdėlės alegorija, tik su kitokiu anturažu.

Mokytojo ir mokinio santykis pasidaro visiškai plokščias, neproduktyvus, saldofoniškas. Universitetuose situacija beveik identiška. Patiriu tai savo kailiu. Nebūtin prapuola tūkstančiai sąmonės virpesių: informacijos atranka, naujovių generavimas, kūrybiškumas, trauka bendradarbiauti, elgesys pagal asmenines vertybes, argumentuotas ginčas ir t. t. Lieka tik „pirmyn–atgal“ tūkstančių kojyčių nutrypta šaka. Sistemai reikia tiksliai ištekintų detalių. Tokių nedidelių varžčiukų.

Taip gimsta mitas apie tai, kad gyvename dualistiniame pasaulyje. Visi musulmonai tampa ekstremistais, lieka tik pabėgėliai arba, priešingai, tingūs ekonominiai emigrantai. Žodžiu, vienplanis pasaulis, kur kiekvienas kitoks turi mūsų jam suteiktą ne visai korektišką „vaidmenį“.

Ką daryti? Galima bandyti gilintis į Fritzo Perlso „degančios kėdės“ praktikas, skaityti Arny Mindellą ir jo „kūnus-vaiduoklius“ ar užsiimti kitokiomis psichologinėmis manipuliacijomis pačia geriausia prasme, tačiau iš tiesų viską gali išgelbėti paprastas dalykas.

Empatija. Tik tiek.