Mūsų tauta yra pasiligojusi. Negalia bado akis bendraujant, o ypač ji ryški skaitant internetinius komentarus. Kas atnešė užkratą, daugiau nei aišku. Ne, kalbu ne apie pusšimtį metų trukusią sovietų okupaciją. Akivaizdu kitkas. Savo juodą darbą stropiai ir pedantiškai padarė sekuliarizacija ir laukinis, dygliuotasis kapitalizmas. Sekuliarizacija, t. y. tikėjimo nykimas ir plėšrus godumas, ryklio mąstysena tapo kasdieniu reiškiniu. Sužvėrėjome kaip grobuonys, tad net nepajutome, kad tarsi savaime pradėjome niekinti „kitas gentis“, t. y. silpnesnius už save. Jų nemėgstame. Kadangi retas turi drąsos pažvelgti į savo širdies bedugnę ir pamatyti ten siautėjančius demonus, tai daug negalvodami šūkaliojame visokią bjaurastį, ramindamiesi, jog „taip galvoja daug kas“. Nagi, nagi.

Pagalvokime, kam jaučiame afrontą.

Pirmoji ir didžiausia grupė yra vadinamojo trečiojo amžiaus žmonės. Pensininkai. Arba „senjorai“, „senoliai“. Negražinant – seniai. Nežinia, kodėl jaunesnioji ir vidurinė karta galvoja, kad jie nepasens. Oi, nelinkiu jums infarktų, insultų ir vėžių sulaukus vos 45-erių. Ateis toji senatvė, ateis. Vakar „kabinote“ jaunas panas, o šiandien trakšt! ir išlūžo priekinis dantis. Kažkaip staiga ėmė slinkti plaukai, aplink liemenį formuotis „gelbėjimosi ratai“, nei iš šio, nei iš to kilti kraujospūdis. Sudie, banket, furšet, žvejyba su nakvyne ir butelaičiu prie laužo! Nežinia kodėl pradėjote gerai miegoti tik savo lovoje, greit pavargti, po pietų suimti snūdas, pritrūkti laiko, erzinti garsi muzika, triukšmas, prireikė akinių. Basta! Beldžiasi senatvė. Toji bjaurybė yra klastinga ir atsėlina žiauriai greit. O tada ir prasidės! Viskas, ką jūs šnypštėte ant senių, atsisuks prieš jus. Ir kad jaunimo vietas užimate, ir kad esate kvanka, o jauni tai protingi, ir kad turite pasitenkinti neturtėlio gyvenimu („Kam jiems reikia?‘), ir kad dėl neva senamadiškumo nesuprantate naujovių, neakceptuojate progreso (kuris, beje, ne visada esti gėris). Va taip, jaunime ir vidurinioji karta! Tai jūsų ateitis. Be to, garantuota. Ateinančios kartos, kurią išauklėjote, panieka, hipertenzija, stenokardija, dantų protezai ir, tfu!, nemalonumai su prostata.

Laikas nieko nepasigaili. Tai gal, sakau, derėtų, ne, geriau apsimokėtų perkainuoti savo požiūrį į senus žmones ir senatvę pagal Šventojo Rašto mokymą?

Antroji liga yra antisemitizmo apraiškos. Retas Lietuvoje žino, kad antisemitizmą įskiepijo ir ugdė Rusija per 123 metus trukusią carinę okupaciją. Iki jos Lietuvoje pogromų ir neapykantos žydams nebuvo. Mūsų dienų Lietuvos antisemitams noriu priminti, kad galime didžiuotis trimis žydais litvakais Nobelio premijos laureatais. Visi, esantys gyvi dėka implantuotų širdies stimuliatorių, tedėkoja Utenoje gimusiam žydui kardiologui Bernardui Lownui. Nobelio premija pažymėti dar du litvakai – Davidas Lee ir Sydney Breneris. Viliuosi, kad gal nors fizikai ir biologai apie šiuos girdėję. Vienas garsiausių XX a. filosofų Emanuelis Levinas baigė Kauno žydų gimnaziją ir iki mirties Paryžiuje puikiai kalbėjo lietuviškai. Lietuvos ilgėjosi didieji tapybos meistrai Chaimas Soutine ir Neemija Arbit Blatas. Daugiatūkstantinė diabetikų minia težino, kad yra gyvi Kaune gimusio žydo gydytojo Oskaro Minkovskio darbų dėka. Tame pačiame Kaune pasaulį išvydo tbc, sifilio, raupsų ir maliarijos testus sugalvojęs Leonas Kohnas, o vilnietis Romainas Gary net du kartus gavo Gonkūrų premiją. Teisybės dėlei reikėtų priminti, jog Lietuvos taryboje buvo 3 žydai, o Lietuvos Seimo nariai Jokūbas Robinsonas ir Dovas Abramavičius aktyviai reiškėsi to meto politinėje veikloje. Nepriklausomybės kovose petys petin su lietuviais kovėsi 3 000 žydų savanorių, iš kurių 20 apdovanoti Vyčio kryžiais. Na, kad vaizdas būtų pilnesnis, pridursiu, kad Izraelio politikai Dovas Šilanskis ir Benjaminas Netanyahu irgi litvakai. Kaip ir JAV generolai Vesly Klarkas bei Sydney Šachmanovas. Garsius žydus litvakus, (mūsų žydus!) išvardyti nepakaktų vietos. O ką sakome mes? Kad su gėlėm sutiko rusus? O jeigu mus naciai būtų taip niokoję kaip juos, kas tada? Kad dirbo KGB? Gal lietuviai nedirbo?

Dėl visa ko dar kartą priminsiu visiems žinomą faktą. Dievas savo Sūnų siuntė į Žemę per žydų tautą. Dievo motina buvo žydė. Šv. Juozapas irgi, apaštalai š– taip pat...

Et, krikščionys! Vieną sykį susigėskime ir nustokime teršti burnas bjaurastimi. LDK žydai sudarė 13% gyventojų ir visiems užteko duonos, vietos ir oro. Dabar teturime vos per 3 000 žydų ir putojame.

Gėda.

Trečia bėda yra požiūris į neįgaliuosius ir ligotus. Na taip, jie silpnesni, kaip ir seni žmonės ar žydai, kurių mažai. Empatijos mumyse reikia ieškoti ne su žiburiu, o su galingu prožektoriumi. Apsiribojame (geriausiu atveju) keistu gailėjimu. Tik kad neįgaliuosius tas gailėjimas įžeidžia ir skaudina. Užuot priėmę juos kaip visaverčius asmenis, kokie jie ir yra, nutaisome veido išraišką, labai jau primenančią skerdžiamo veršelio snukelį. Ir ramiai, kaip savaime suprantamą dalyką, suteikti pagalbą ten, kur jos reikia, neskubame. Čia kaip ir su ta senatve. Nuo neįgalumo, ligos nė vienas nesame apsaugoti. Niekada nežinai, ar tavęs netyko išsėtinė sklerozė, jei esi jaunas arba sunki endokrininė liga, neregystė, dar kas nors bet kokiame amžiuje. Bet neįgalus, sergantis yra silpnesnis, todėl jį galima menkinti. Niekas nė nesistebi!

Antai vienas viešas asmuo susirgo sunkia liga. Į žinutę apie tai internetiniame portale pasipylė palinkėjimai: „Kad greičiau nusibaigtų“, „Pagaliau gal galą gaus“, „Velniai jam katilą jau seniai paruošę“ ir dar šlykštesni. O žmogus intubuotas guli reanimacijoje. Padorus, geras žmogus. Ką turėjo jausti jo vaikai, skaitydami tokius komentarus? Bet komentarai atskira tema. Prie jos dar kada nors grįšiu. O šį kartą reikia baigti, nes išklojus vos tris bėdas toks sunkis pagavo, kad tuoj galiu pradėti rašyti karščiuojančia kalba. Gi tai krikščioniškoje žiniasklaidoje netinka.

Toks šį kartą buvo mano nusiskundimų paketas.

Iki kito karto!