Rimantas – pasaulietis pranciškonas iš Kretingos, inicijavęs parapijoje vyrų maldos vakarus. Jis liudija, kad daugelis vyrų apsiriboja šv. Mišiomis, nes nežino, kuo gali būti naudingi Bažnyčiai.

Daugeliui gerai pažįstama bažnytinė statistika, kad maldos grupėse ir parapijos gyvenime aktyviausiai dalyvauja moterys, o vyrų bendruomenėse tėra mažuma. Kaip manai, kokios priežastys tai lemia ir kodėl inicijavai vyrų maldos vakarą?

Pirmoji į galvą ateinanti priežastis, kodėl tiek mažai vyrų Bažnyčioje, tai pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija, kuri, mano galva, labai sužalojo tikrojo vyro tapatybę šeimoje, visuomenėje ir Bažnyčioje. Daugelis puikių asmenybių buvo ištremti, išžudyti ar emigravo, o tie vyrai, kurie galiausiai liko okupuotoje Tėvynėje, turėjo kolaboruoti su savo sąžine arba nugrimzti į tylą ar alkoholį. Retas kuris išsaugojo ir perdavė tikėjimą savo šeimai. Tai rodo, kad yra didžiulis vyrų pastoracijos ir kvietimo į parapijos bendruomenes stygius, tačiau tai turi būti visiškai kitoks kvietimas nei moterų.

Vyrų maldos vakarą inicijavau po pavasarį mane sukrėtusio įvykio. Didįjį ketvirtadienį, po Paskutinės vakarienės šv. Mišių, kojų plovimo apeigų ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijos, visas pakylėtas išėjau iš bažnyčios ir pamiršau ant suolo parapijos jaunimo man įteiktą velykinį sveikinimą. Išvažiavęs prisiminiau jį ir nutariau grįžti pasiimti. Atėjęs į bažnyčią pamačiau sukrečiantį vaizdą – kelios moterėlės bandė sulaikyti agresyvų jaunuolį, sumušusį kleboną ir zakristijoną. Padėjau sutramdyti užpuoliką, iškvietėme policiją, o klebonas buvo išvežtas į greitosios pagalbos priimamąjį. Tuomet pagalvojau: kur yra vyrai? Vien moterys bažnyčioje. Prieš akis iškilo dvi Bažnyčios – sekmadieninė (arba šventinė) ir kasdienė Bažnyčia, kuri ištuštėja ir telieka pamaldžios moterys. Nebelieka kam apginti tą Bažnyčią. Panaši situacija susidarė ir per naktinę adoraciją per šv. Antano atlaidus. Per naktį melstis liko tik kelios moterys ir aš, atėjo išgėręs jaunuolis paklaikusiomis akimis ir jau nerimavau, kad vėl gali įvykti incidentas. Iš to kilo mintis, kad Bažnyčia su vienomis moterimis yra tarytum šlubas žmogus, negalinti žengti tvirtų žingsnių, nepasiekianti pilnatvės.

Maldos vakaras sulaukė didelio pasisekimo, į Kretingą atvažiavo net grupelė vyrų iš Klaipėdos. Kodėl vyrams taip svarbu melstis kartu ir atskirai nuo moterų?

Prieš susitikimą galvojau, kad, jeigu ateis apie dvidešimt vyrų, būsiu labai laimingas. Tačiau, kai atėjo per penkiasdešimt vyrų nuo dvidešimties iki septyniasdešimties metų amžiaus, aiškiai pamačiau, kad Viešpats kalbina vyrų širdis, ir jie taip pat trokšta bendrystės su Dievu. Dalyvavę vyrai buvo labai džiaugsmingi, giedojo, nors pradžioje nuogąstavau, kad galbūt niekas nešlovins, tvyros tyla.

Kadangi skiriamės nuo moterų, tikėjimo brolių susirinkimas ir dalijimasis patirtimi yra labai svarbus. Turime naujai atrasti savo, kaip tėvo, vaidmenį šeimoje, kviesti šeimą bendrai maldai prie stalo, laiminti artimuosius, atgimti iš naujo, nes dabar šeimose yra tikėjimo trūkumas. Vyrai atras visa tai kalbėdamiesi tarpusavyje. Būtent dėl savo šeimų gerovės jie turi praleisti laiko kartu.

Ar tu pats, kaip vyras, ko nors ilgiesi Bažnyčioje? Ar nepasigendi mokymo apie katalikišką vyriškumą? Tarp vyrų tartum sklando stereotipas, kad malda yra nevyriškas, o „bobų“ reikalas.

Vyrui labai svarbu suprasti savo vietą Bažnyčioje. Jam gyvybiškai svarbu išgirsti ir patirti, kad yra reikalingas. Jeigu vyras to neišgirs, jis ir neateis į Bažnyčią.

Tad labai reikalingas vyrų vaidmens tiek Bažnyčioje, tiek šeimoje išaiškinimas. Dabar daugelis jų apsiriboja šv. Mišiomis, nes nežino, kuo gali būti naudingi Bažnyčiai, nors iš tiesų tarnysčių yra daugybė. Svarbiausia, jeigu nėra kviečiami, jie ir lieka nuošalyje. Jeigu parapijose vyrai išgirs konkretų kvietimą, manau, tikrai atsilieps, ir dėmesys duos gražių vaisių.

Reikia paaiškinti tokius elementarius dalykus kaip adoracija, nes joje irgi dalyvauja beveik vien moterys. Vyrai gali pasitarnauti rinkdami aukas, dalyvaudami procesijoje. Dabar daugelis lyg ir jaučia gėdą, ką žmonės pagalvos, užuot užaugę iki rūpinimosi, ką Dievas pagalvos.

Be to, atsitinka taip, kad moterys imasi iniciatyvos visose sferose ir tampa tartum visavaldės. Tuomet vyrai užleidžia savo pozicijas, traukiasi į garažus, palėpes, dirbtuves, o kartais ir į alkoholį ar kitas žalingas praktikas. Sakyčiau, kad labai trūksta nuolankumo ir pagarbos vieno kitam. Nemokame mazgoti vienas kito kojų. Jeigu nusilenktume prieš kryžių, atsirastų nuolankumas ir vieno kitam. Moterys turėtų pasistengti, kad vyrai nepabėgtų į tuos garažus, nuolankiai juos pakviesti, paprašyti pagalbos, parodyti, kad yra reikalingi. Dažnai moterys šeimose dominuoja, o vyrai pasitraukia nedrįsdami kištis.

Neseniai kalbėjausi su moterimi ir dukra, kurios reguliariai lankosi bažnyčioje ir paklausiau, kur yra tėtis. Dukra atsakė, kad jis meldžiasi atskirai, yra tylus, ramus. Pasiūliau jai pasikviesti tėtį eiti drauge, pasakyti, kad nori būti kartu su juo. Po kiek laiko pamačiau juodu sėdinčius bažnyčios suole. Taigi pakvietimas yra esmingai svarbus. Vyrai linkę užsidaryti ir jų širdys neatsivers, kol nebus rastas tinkamas raktas į jas.

Ar galvojate apie reguliarius parapijos vyrų maldos susitikimus?

Tarėmės su klebonu rengti kas mėnesinius atvirus maldos susitikimus vyrams, kad niekada neužsidarytų durys, nebūtų jokių struktūrų ir vadovavimų. Mūsų tikslas – kad kiekvienas vyras galėtų prisijungti bet kuriuo metu.

Manau, jog panašūs susitikimai ir dėmesys vyrams yra gyvybiškai svarbus kiekvienai parapijai Lietuvoje ir visoje Europoje. Vyrų daug kur trūksta. Matome, kas vyksta mūsų visuomenėje, kokios vertybės skiepijamos. Vakaro rožinio malda šeimoje duos didelių vaisių, jei nebūsime atskirai kas prie katilo, kas prie televizoriaus, kas prie kompiuterio.

Besimeldžiantis tėvas yra palaima savo šeimai. Jis, kaip ir Kristus, yra kūno galva, todėl, jeigu tėvas nebus atstumtas ir laimins savo šeimą, visi bus džiaugsmingi ir patenkinti.