Arsenijus Lapinas – nuošaliame kaime, Rusijos šiaurėje, netoli Baltosios jūros, gyvenantis menininkas. Jo kūryba aprėpia neįtikėtinai daug sričių – nuo animacinių filmų iki paveikslų, skulptūrų ir pasakų vaikams. Šiandien pateikiame trumpą pokalbį su juo, porą pasakų fragmentų bei kviečiame pasižiūrėti keletą jo animacinių filmų. A. Lapino kūryba yra persmelkta šiaurietiško kraštovaizdžio, taip pat menininkas kūrybingai varijuoja archajinio meno vaizdiniais. Nemaža jo kūrybos dalis yra skirta vaikams, tačiau peno akiai ir apmąstymams turėtų gauti ir suaugusieji.

Jūros keistuoliai

Kaip tapote menininku? Kokia buvo Jūsų pradžia? Ar galite papasakoti savo istoriją?
Menų mokykloje baigiau animacijos studijas, po to kelerius metus dirbau lėlių teatre. Vėliau nusipirkau namą kaime ir tapau laisvu menininku. Piešiu knygų iliustracijas, darau skulptūras, rašau pasakų knygas vaikams ir kuriu animacinius filmus.

Jūsų kūryba apima daug sričių – tapybą, skulptūrą, animaciją. Kuri sritis yra arčiausiai Jūsų širdies ir kodėl?
Labiausiai mėgstu rašyti knygas vaikams ir jas iliustruoti. Aš myliu vaikus, o vaikai mėgsta mano istorijas. Tik pasakose vaikams galiu iki galo išreikšti savo vaizduotę. Deja, sunkiai sekasi rasti leidėjų. Leidėjai šiais laikais labai bijo grafomanų ir net nenori skaityti mano istorijų bei žiūrėti iliustracijų.  

Jūsų darbuose yra daug simbolių, ženklų. Ar galėtumėte ką nors papasakoti apie jų reikšmę?
Ženklai ir simboliai yra labai paprasti, jų nereikia specialiai paaiškinti. Jie gali būti suprantami intuityviai. Vaikai mano simbolius paprastai supranta geriau. Tačiau ir daugeliui suaugusiųjų mano darbai yra suprantami ir artimi.

Kokie yra pagrindiniai Jūsų idėjų ir įkvėpimo šaltiniai?
Mėgstu senovinį, archajišką meną. Jame randu autentiškumą ir tikrą gylį. Šiuo metu man artimas primityvizmas ir naivusis menas.

Gyvenate Šiaurės Rusijoje, kur yra įspūdinga gamta. Kokiu būdu ši aplinka veikia Jūsų meno kūrinius?
Taip, dažnai įspūdingi mano kelionių po Šiaurės vietoves reginiai atkeliauja į mano meno kūrinius, skulptūras. Pavyzdžiui, animaciniame filmuke apie šv. Sidorių naudojau Baltosios jūros uolas ir debesis. Pats nupiešiau tik personažus.

Ar vienatvė svarbi Jūsų kūrybai? Kodėl?
Taip, pasakos ir paveikslai dažniausiai ateina, kai būnu vienas. Įdomiausius dalykus sukuria tie, kurie eina savo individualiu keliu. Būnant visuomenėje sunku išvengti būti nešamam palei jos srovę.

Ar menas mūsų gyvenimuose turi misiją? Kokia ji?
Tai yra sunkus, filosofinis klausimas. Greičiausiai, tikslaus atsakymo nėra. Man menas yra svarbi gyvenimo dalis, be kurios būtų nuobodu gyventi.

Jūsų darbuose yra daug taikos. Taip pat jie priverčia žiūrinčiuosius susimąstyti. Ką tai reiškia Jums pačiam?
Taip. Man taika ir kūryba yra žymiai sudėtingesnis ir įdomesnis dalykas nei neapykanta ir destrukcija. Dėl šios priežasties tai yra pagrindinė mano kūrybos tema.

Ar Jums svarbus žiūrovas? Ar kurtumėte meną, jei apskritai nebūtų žiūrovo?
Taip, tačiau ir aš pats esu vienas iš žiūrovų. Kai pradedu ką nors kurti, visada įdomu, kas nutiks proceso pabaigoje. Tai, ką parodau žiūrovams, nepasako visko apie mano darbus.

Ar pasauliui per savo meno kūrinius siunčiate kokią nors žinutę?
Taip. Geras kūrinys yra menininko žinutė pasauliui. Tačiau tos žinutės neįmanoma suformuluoti žodžiais.


Kviečiame paskaityti į lietuvių kalbą išverstus A. Lapino pasakos vaikams „Sidoriaus sala“ fragmentus.

Apleista sala atrodė taikiai. Džiaugsmingą žalumą supo akinimai mėlyna jūra, nužymėta plūdurais. Kur ne kur matėsi ožkų ūkiai. Palikome savo jūrinį lėktuvą nuošaliame mažame uoste ir patraukėme ieškoti plėšikų. Radome juos greitai.  
— Staigiai sustok, žuvies drebutiena! – šaukė didžiulis vyriškis, iššokęs iš krūmo. Jis buvo apsirengęs tik apdriskusius šortus su plačiu diržu, už kurio buvo užkištas didžiulis kirvis, paslėptas makštyje. Visas jo kūnas buvo padengtas tatuiruotėmis, o netvarkingoje barzdoje kybojo jūros dumblių gabaliukai.
Jis judėjo mūsų link kraupiai vartydamas savo raudonas akis ir skeryčiodamas didžiulėmis, plaukuotomis rankomis. Tačiau užkliudytas pono Paukščio geležinio kumščio, jis tiesiog iššovė į orą. Skrido virš kitų žmonių galvų, o jo kojos, juokingai trūkčiodamos, kėlė didžiulius debesis dulkių. Jo kolega su kulkosvaidžių juosta iššoko iš krūmo, tačiau staigiai sušuko mamyte ir bandė šokti atgal į krūmą. Tačiau ponas Paukštis suspėjo pagriebti jo koją. 

— Nuvesk mus pas savo kapitoną! – griežtai pasakė ponas Paukštis.

Kapitonas Bramsas sėdėjo ant žemos taburetės mėnesienos šviesoje. Vaizdelis buvo gan barbariškas. Su pasibjaurėjimu žvelgė į savo puodelį.
— Kaip matau, senas pirate, ankstesnė prekyba neatnešė tau daug džiaugsmo, – tarė Paukštis.
— Net neminėkite to! – sušuko Bramsas. Kai jie išplėšė mano pilį su brangiuoju vyno rūsiu, joks kitas gėrimas negali manęs nudžiuginti. Mano vyrai yra visiški atgrubnagiai. Gėralas, kurį jie gamina iš vietinių raudonų burokėlių, nėra lygintinas su jokiu vynu iš mano dėdės kolekcijos. 
– Kalbi apie pilies užgrobimą taip, tarsi tai būtų laivas. Greičiausiai pralošei ją prie kortų stalo, arba kažkas išviliojo ją iš tavęs apgaulės būdu.
— Ne. Pasirodo, pilis gali būti užgrobta kaip laivas arba valtis. Su draugais rengėme vieną... mmm... muzikos festivalį. Vakaro pabaigoje visiškai nusikalę užsnūdome. Atsibudę virš savo galvų matėme vien giedrą dangų. Gulėjome toje pačioje vietoje, kur iki vakar dienos stovėjo pilis. Galėjome atpažinti vietą iš tuščių alaus butelių kalnų ir būgno, kurį netyčia buvau išmetęs pro langą.
— Manau, kad čia kuo tikriausia magija, – tariau. Mano draugas šv. Sidorius turi gerą tokių dalykų nuojautą. Jis gali mums padėti surasti prarastą pilį. Kiekvieną kartą, susidūręs su stebuklais ir magija, jį aplankau. Taip pat jis yra labai draugiškas ir nuoširdus.
— Skrisiu su jumis! – sakė Bramsas. – Negaliu sulaukti, kaip noriu pažiūrėti į akis niekšams, kurie pavogė pilį iš vargšų muzikantų.
— Puiku, – tariau. – Bet savo vaikinus palik čia, leisk jiems patobulinti savo įgūdžius. Negaliu jų visų priimti į lėktuvą.
***
Vakare atvykome į Sidoriaus salą. Šviesos namo, kuriame Sidorius gyveno, durys nebuvo užrakintos. Bet jo nebuvo namuose, tad mes nusprendėme pasivaikščioti apylinkėse ir jį surasti.
Sala buvo ganėtinai maža. Tai buvo veikiau didžiulės virš jūros kyšančios uolos viršūnė. Siauroje uolėtoje įlankoje mes pastebėjome švelnų žaižaravimą ir išgirdome balsą. Kai nusileidome prie jūros, pamatėme vaizdą, kuris mums net kuriam laikui leido užsimiršti, dėl ko atvykome. Net ir kapitonas Bramsas, kuris mėtėsi kuo labiausiai ištobulintais jūrininko keiksmažodžiais, lipdamas akmenimis staiga stabtelėjo ir plačiai atmerktomis akimis tiesiog rijo pajūryje matomą sceną.


Šventasis Sidorius sėdėjo ant didelio apvalaus akmens, šiek tiek kyšančio virš vandens. Jo rankose buvo atversta knyga. Jis garsiai skaitė kažką, parašytą labai sena ir gražia kalba, kurios mes negalėjome suprasti. Žodžiai buvo kaip muzika, jie plūduriavo virš vandens, atsispindėjo uolose ir sklendė žvaigždžių link. Seklumoje virš vandens kyšojo beveik šimto žuvų galvos. Jos klausėsi Sidoriaus žodžių ir, padėdamos jam geriau matyti puslapius, švietė mažais žibintėliais. Jų švieselės siūbavo nakties vėjyje ir apglėbė uolas. 
Sidoriaus balsas ir šviesos bangos mus pakerėjo, net negaliu pasakyti, kiek laiko mes stovėjome ir klausėmės senos knygos. Palaipsniui tą pačią švelnią šviesą ėmė spinduliuoti ir žuvų kūnai. Tuomet aš pastebėjau, kad žuvys kilo virš vandens. Šviesiausios jų sklandė kelių centimetrų aukštyje virš jūros paviršiaus, šiek tiek priminė muilo burbulus.
Sidoriui baigus skaityti, visos žuvys sklandė ore. Lengvas vėjas nešė jas vis aukščiau ir aukščiau jūros paviršiaus. Sidorius užvertė knygą ir susimąstęs sekė jų skrydį.
— Laukiau jūsų visą dieną, – tarė net neatsisukęs į mus. – Gyvosios knygos požeminėse saugyklose pajautė stiprius Žemės maginio lauko virpėjimus. Kažkas yra įgijęs didelę galią ir šiuo metu bando ją panaudoti blogiui. Knygos sakė, kad jums lemta pasipainioti jo kelyje. Koks bus šio pasipriešinimo rezultatas, negaliu pasakyti. Taip pat man nežinoma, kur ieškoti to, ką jūs praradote. Bet manau, kad Išmintingoji žuvis Felapėja galėtų jums padėti. Šiandien mokiau jos vaikus. Jei seksite paskui juos, sutiksite ją ryte.
Padėkojome Sidoriui, grįžome į jūros lėktuvą ir pakilome į nakties dangų. Netrukus pasivijome būrį švytinčių žuvų. Sustabdėme variklį, pagavome vėjo srovę ir sklendėme kartu su žuvytėmis.