Kur iš pavadinimo dingo džiazas? Dievaži, rengiausi į šią, jau antrąją dvidešimtaštuntojo „Vilnius Jazz“ apžvalgą įtraukti bent tris atlikėjus. Bet užstrigau. Labai maloniai užstrigau ties viena pamišėliška grupe, kurią šiemet jau antrą kartą gyvai stebėsiu Rusų dramos teatro scenoje. Ir nusprendžiau šios savaitės straipsnį paskirti trumpiems pamąstymams apie Japoniją, nepainiojant ingredientų. Jų „Hikashu“ muzikoje ir taip daugiau, nei telpa į receptus.

Tie, kurie mane artimai pažįsta, žino mano aistrą Japonijos kultūrai. Nuo Naros laikotarpio iki Hayao Miyazakio animacijos, nuo Miyamoto Musashi iki jį kine suvaidinusio Toshiro Mifune, nuo Basho haiku iki Yamamoto suknelių… Kadaise viename iš uždariausių pasaulio kampelių susiformavo tokia unikali ir stipri kultūra, jog net geriesiems ir teisingiesiems Vakarams privertus pradėti prekybą, eksportavus iš salos dzenbudizmą irgi sušį, pavertus juos psichoterapija bei greituoju maistu, o mainais atidavus lošimo automatus ir karaokę, japonai ne tik išsaugojo savo kultūros branduolį branduolinėms bomboms kylant grybo formos dūmų stulpais, bet ir privertė visą likusį pasaulį išmokti nusilenkti jiems bet kokio lygio susitikimų metu. O už bausmę dar išardė „Bitlus“.

Pamoka Lietuvai šiuo atveju turėtų būti ta, jog japonai kultūrą saugojo ne uždarę ją į fugu žuvies konservų dėžutę, ne įdėję tą dėžutę į Shirogami plieno seifą ir ne pastatę ją saugoti sumo imtynininko, o išskėstomis rankomis, neretai net su infantiliu entuziazmu išskėstomis rankomis priėmę viską, ką jiems „už nebrangiai“ siūlė bičiuliai jankiai. Tačiau pavertę tai savitais dalykais.

Muzika – puikus pavyzdys. Vos Britanijoje randasi psichodelinis rokas, tuoj pat keletas grupių panašiais pavadinimais susiburia ir Japonijoje, tik šalia 25 minučių elektrinės gitaros solo išnyra šiakuhačio ir taiko būgnų natos, palydimi tokių sintezatoriaus garsų, kokių šis pagal instrukciją neturėtų gebėti išleisti. Dainuojama, savaime suprantama, japoniškai.

Vos JAV televizijos eteryje startuoja koks pompastiškas muzikinis šou, japonai tučtuojau paleidžia saviškį, su dar daugiau blizgučių ir konfeti, tik pagamintų iš nanodalelių, su istoriniais elementais lazerių šviesoje – senovės samurajais persirengusi vaikinų popgrupė šoka su asmenukių lazdomis.

Ir taip bet kurioje muzikinėje sferoje, ar tai būtų sunkusis metalas, ar bop džiazas, radikalus avangardas, elektronika, japonai niekada nesnaudžia! Tuo metu kai mes, reikia pripažinti, tesugebame padaryti pigią „štampovkę“ ir iki skrandžio skausmo prastai, su anglišku akcentu arba kvailiausiu dainos vertimu vaidinti tas grupes, kurios Anglijoje buvo madingos prieš penkmetį. Vis dar naiviai ieškodami savo tapatybės „Eurovizijos“ scenoje ir šluostydami ašaras į krepšinio kamuolį.

Japonų grupės, kolektyvai, menininkai nepanašūs į nieką pasaulyje dar ir dėl to, kad, išskyrus etninę muziką, šiuolaikinėje Japonijos kultūroje beveik nėra grynųjų žanrų. Toks jausmas, lyg kiekviename menininke gyventų po mažą išdaigininką vaiką, į paprasčiausio sultinio puodą metantį raugintus aštuonkojus, kilogramą cukraus, gabalą mėsainio, kelis sašimius, pilantį taurę „Veuve Clicquot“ šampano, sakės ir šlaką burbono. Dar keli sakuros žiedeliai ir kibirėlis pūdytos silkės. Tada viską užkalbėti šintoistine kalbele ir kikenant nubėgti už kampo žiūrėti, kas bus, kai viso to paragaus tėvai.

Šiemet į festivalį „Vilnius Jazz“ atvyksta būtent tokių patrakėlių kolektyvas „Hikashu“.

 

Jei pasakyčiau, kad tai savo trenktais (pačia geriausia prasme) eksperimentais vienintelis toks kolektyvas Japonijoje, tai būtų ne tik klišė, bet ir melas. Šalyje, turinčioje tokios beprotiškos (mūsų „sveikoms“ galvoms) muzikos sceną, epitetas „nenormalus“ reiškia „visai įprastą“. Dalykai, kurie bet kur kitur vadintini avangardu, tenykščiame kontekste yra vos ne kasdienis reiškinys. Japoniškas popsas dažnai skamba it didesnis avangardas nei eksperimentinis vokiečių rokas.

Tačiau prie Kenny G saksofono įpratusį nepasiruošusį lietuvių klausytoją „Hikashu“ turėtų šokiruoti ir priversti pasijusti maždaug taip kaip aukščiau minėti išdaigininko vaiko tėvai, pagaliau paragavę jo virtos sriubos.

Man teko džiaugsmas stebėti (o taip, ten yra ką stebėti!) „Hikashu“ dar 2012 metais, kai grupė pirmą kartą užlipo ant Rusų dramos teatro scenos. Prasidėjus koncertui nelabai supratau, ką šis kolektyvas veikia džiazo festivalyje, nes nuo scenos sklido pamišėliškas post-punk su new-wave reminiscencijomis ir pseudo-kabuki balsinėmis improvizacijomis!

 

Tirtėjau iš džiaugsmo, sekiau kiekvieną natą, negalėjau atitraukti akių, bet… džiazas? Ir tik staiga kita kompozicija padvelkė ankstyvaisiais „King Crimson“, palydimais šakuhačiu ir grupės „frontmeno“ Makigami Koichi virkdomu, net kankinamu seniausiu elektroniniu instrumentu tereminu. Ir džiazas priartėjo. Vėliau vėl nutolo… Tada prasidėjo reggae-free-jazz šėlsmas, primenantis kažką tarp Johno Zorno ir rusų grupės „Auktyon“.

Beje, viso koncerto metu manęs neapleido įtarimas, kad tereminu Makigami groti visai nemoka, tik vaidina. Ir tik vėliau sužinojau, kad „Hikashu“ 1978-aisiais įkūrę Makigami Koichi ir Mita Freemanas – profesionalūs aktoriai! Ir kad išties kelis dešimtmečius ši grupė vadinosi japoniškos Naujosios bangos atstovais, pelniusiais populiarumą savaip pergrodami „Kraftwerk“ kūrinius! Et, norėčiau aš juos pamatyti vienoje scenoje su kokiais „Duran Duran“ ar „Visage“. Tais metais, kai gimiau.

Taigi „Hikashu“ ne tik beprotiškos muzikos, bet ir beprotiško teatro trupė, kuriai diriguoja keisčiausias vokalo technikas (tarp jų ir gerklinį dainavimą) įvaldęs Koichi. Šia prasme teatro scena kolektyvui tinka labiau nei bet kuri kita. O ir muzikinius paribius drąsiai tyrinėjantis „Vilnius Jazz“ yra bene vienintelis festivalis, kur šalia romaus, net meditatyvaus liuksemburgietiško džiazo spalio 15 dieną bus galima savo kailiu patirti „Hikashu“.

 

Nesu tikras, ar net spalio mėnesį prie kolektyvo prisijungus free-jazz trimitininkui Itaru Oki „Hikashu“ staiga pavirs džiazu. Tai, kuo stebina ši grupė, yra greičiau visų įmanomų XX amžiaus muzikinių stilių ir kultūrų mišinys teatriniais principais režisuotose kompozicijose, postmodernistinis eksperimentinio roko pokštas, nei tai, kas suskamba melomano galvoje, išgirdus tą saldų ir magišką žodį „džiazas“.

Mokantieji japonų kalbą sako, kad Makigami Koichi tekstai paveikūs ne vien dėl jų teatrališko pateikimo. Tai savotiški laisvi užkalbėjimai, kur poeziją keičia absurdo humoras. Man, nesuprantančiam japoniškai, visiškai užtenka akustinio šios nuostabios kalbos paveikumo, nors dėl „šyzoidinio“ žaidimo sinchroninio vertimo ausinė ausyje būtų gana smagus eksperimentas!

Tarp kitų, labiau džiazinių atlikėjų festivalyje, „Hikashu“ turėtų suveikti it keisaku – dzeno meistro lazda, kuria šis suduoda per nugarą meditacijos metu užsnūdusiam mokiniui. Šie paklaikę muzikos aktoriai iš tekančios saulės šalies turėtų ne tik išbudinti, bet papurtyti už švarko atlapų, įgnybti į nosį, pakelti sijoną ir pabėgti. Juk tai vieni iš tų erzinančių pokštų, kuriuos krėsdavome tais laikais, kai mūsų gyvenimai buvo panašūs į „Hikashu“ muziką.

 VILNIUS, RUDUO IR DŽIAZAS' 2015. PIRMA DALIS