Jei mes būtume visiškai skirtingi, negalėtume bendrauti. Jei mes būtume visiškai vienodi, neturėtume, ką pasakyti. (Rabinas Jonathanas Sacksas)

Savo knygos „Ekscentriškoji Europos tapatybė“ pradžioje filosofas Remi Brague’as teigia priklausąs tam tikrai rasei „kietakakčių“ žmonių, kuriems iš tiesų reikia viską aiškinti, net ir elementarius dalykus, tokius kaip būtis, gėris. Ne išimtis jam yra ir pati Europos sąvoka, kuriai išgryninti ir yra skirta visa knyga. Šiandien itin dažnai girdime kalbant apie Europą ar europietiškumą, tačiau kartais nuo to aiškumo tikrai nepadaugėja. Priešingai, į šiuos terminus dažnai sudedamas toks priešingas turinys, be to, dar pripildytas karšto emocinio užpildo, kad ima atrodyti, jog gyvename ta pačia kalba kalbančiųjų, tačiau nesusikalbančiųjų bendruomenėje. O gal veikiau derėtų sakyti, kad situacija primena žinomą Krylovo pasakėčią, kurioje gulbė, lydeka ir vėžys visi į savo pusę bandė traukti vežimą. Šiuo atveju tai primintų bandymą Europai primesti savo apibrėžimą. Kitaip tariant, Europos ir europietiškumo sąvoka tapo kovos objektu.

Kita vertus, nesibaigiančios diskusijos apie tai, kas gi yra ta Europa, o tai reiškia ir klausimą apie europinę tapatybę, rodo ir tam tikrą tapatybės krizę. Šiuo atveju nerimą kelia ne pačios diskusijos, kurios kaip tik rodytų susirūpinimą ir idėjos gyvybingumą, tačiau bandymai primesti savo baigtinį apibrėžimą ir dažnai pastebimas nenoras bent jau išklausyti kitą pusę. Būtų galima klausti ir to, ar tik šiandieniai didžiausi Europos iššūkiai, kuriuos akivaizdžiai regime ne tik karo Ukrainoje kontekste, tačiau ir tokiais atvejais, kai kalbama apie ekonominę krizę ir jos sprendimo būdus, kai diskutuojama apie pabėgėlius iš Afrikos, yra visai ne struktūriniai-instituciniai, o visų pirma tapatybiniai. Paprasčiau tariant, šuo pakastas ne iki galo ištobulintose politinėse institucijose, ne kol kas dar netobulai funkcionuojančioje bendrojoje rinkoje, o visų pirma bendros tapatybės stygiuje.

Ekscentriškoji Europos tapatybė

Tad kas gi ta Europa arba, klausiant kitaip, ką gi mintyje turi Remi Brague’as teigdamas, kad Europos tapatybė yra ekscentriška? Europa visų pirma kalba apie savimonę arba, kitaip tariant, europiečiu gali jaustis tik tas, kuris jaučiasi priklausąs Europai. Europiečiu netapsi prieš savo norą arba, kiek ironizuojant, galima teigti, kad niekas per prievartą tavęs nevers juo tapti. Savimonės kriterijus pabrėžia tai, kad Europos tapatybė nėra kartą ir visiems laikams apibrėžta. R. Brague’as kalba apie tai, jog visas Europos veidas yra randuotas, t. y. išmargintas pasidalinimų, kurių dalis atskyrė Europą nuo to, kas nėra Europa, o dalis viduje padalijo pačią Europą. Remiantis tuo, galima teigti, kad Europos tapatybė yra nuolatinis referendumas, kurio metu sprendžiama ne tik tai, koks yra europinės tapatybės turinys, tačiau ir pats priklausymo Europai klausimas. Europa žvelgia į išorę regėdama ne tik barbarus, iki kurių lygio nenorima nusiristi, tačiau ir matydama sektinų pavyzdžių, kurių geriausias praktikas galima perimti ir integruoti kaip savas. R. Brague’o samprata kalba apie Europą, kuriai svetima puikybė, tačiau kartu svetimas ir savęs nuvertinimas, veidmainiškas žeminimasis prieš kitą. Tai nėra besąlygiškas atvirumas, kai perimama bet kas. Tai yra reiklus atvirumas, kai imama tik tai, kas yra geriausio. Tam tikra prasme tai yra ir sukilimas prieš moralinį reliatyvizmą, teigiantį, kad visi gyvenimo būdai yra lygiaverčiai, jei tik laisvai pasirinkti.

Dažnai teigiama, kad Europa remiasi trimis pamatiniais tapatybių klodais, reprezentuojamais trijų miestų – Atėnų, Romos ir Jeruzalės. R. Brague’as neneigia nė vieno iš šių tapatybės klodų svarbos, o priešingai, pabrėždamas įtampą tarp žydų, o paskui krikščionių tradicijos ir antikos pagonybės tradicijos, perspėja dėl pavojaus, jei kuris nors vienas iš šių elementų uzurpuotų vienintelio teisėto protėvio vietą. Būtent čia ir išryškėja Romos reikšmė. „Aš teigiu dar radikaliau, kad mes esame ir galime būti „graikai“ ir „žydai“ tik dėl to, kad pirmiausia esame „romėnai“, – konstatuoja R. Brague’as. Roma, anot jo, neišrado nieko naujo, o viską perėmė iš kitų, o svarbiausias jos kūrinys yra būtent kokio nors turinio, kuris nėra savas, perdavimo struktūra. Romėnai sukūrė pačią kitybės integravimo schemą, kurios dėka vienoje erdvėje gali koegzistuoti skirtingos tapatybės. Romos dėka Europa gali būti ne nuo aplinkinio pasaulio atsitvėrusia tvirtove, o atvira aplinkiniam pasauliui erdve. Būtent romėniškas modelis, gebantis priimti ir integruoti kitoniškumą, šiandien yra itin svarbus daugiakultūrei Europai, skausmingai ieškančiai savosios tapatybės ir kartais pasiduodančiai pagundoms kurti tą tapatybę iš viršaus užsiimant socialine inžinerija ir taip pasiekiant ne sutarimo, o dar gilesnio susipriešinimo. Kartu tai yra pareiškimas, kad Europos tapatybei svarbių miestų skaičius nėra baigtinis. Kitaip tariant, šalia Atėnų ir Jeruzalės atsiranda ir ateityje atsiras ir kitų svarbių miestų.

Europa – kaimo sodyba, viešbutis ar bendri namai?

Nutolkime šiek tiek nuo R. Brague’o idėjų ir atsigręžkime į rabiną Jonathaną Sacksą ir jo knygą „Namai, kuriuos statome kartu: visuomenės atkūrimas“. Šioje knygoje J. Sacksas siekia atsakyti į klausimą, kaip atgaivinti visuomenę, kai multikultūrinis projektas susiduria su dideliais iššūkiais ir, kai kurių nuomone, jau yra pasmerktas. Jis teigia, kad šiandienę visuomenę galime nagrinėti remdamiesi dviem metaforomis – kaimo sodybos ir viešbučio. Pirmoji kalba apie žmones, kurie atsikelia gyventi į sodybą, jau turinčią šeimininką. Žmonės yra svetingai jo priimami, tačiau vis vien lieka tik svečiais, kurie turi taikytis prie nustatytų normų, jie nejaučia, kad ši vieta yra jų. Tuo tarpu visuomenė kaip viešbutis suteikia visiems gyventojams lygybę, kurios jie neturėjo pirmuoju atveju. Tačiau viešbutis yra tik laikina apsistojimo vieta, nekelianti jokio lojalumo jausmo. Skirtingi žmonės, skirtingos kultūros gyvena uždarai savo kambariuose ir visiškai nesirūpina bendrosiomis erdvėmis, kurių priežiūrą palieka administratoriams. Pirmuoju atveju iš atvykusiųjų reikalaujama išsižadėti savo tapatybės ir asimiliuotis, o antruoju atveju jie apskritai paliekami likimo valiai, bent jau tol, kol moka mokesčius ir nekelia neramumų. Tokiame modelyje viešbučio kambariai rizikuoja virsti getais.

Dabar pabandykime šiuos du modelius pritaikyti Europai. Europa kaip kaimo sodyba kalba apie hierarchinį santykį tarp to, kas gali būti įvardyta kaip Senoji Europa ir Naujoji Europa, branduolio Europa ir periferijos Europa. Vieni apibrėžia ir diktuoja žaidimo taisykles, tuo tarpu kiti turi nepraleisti progos patylėti. Kaimo sodybos modelis dirbtinai supriešina tautinę ir europinę tapatybes. Suprask, norėdamas tapti europiečiu turi atsisakyti savo tautinės tapatybės. Jos regimos ne kaip viena kitą papildančios, tačiau paneigiančios. Tai generuoja priešingą tribalistinę reakciją – bendros europinės tapatybės, Europos bendruomenės išsižadėjimą užsisklendžiant savo partikuliarizme. Vis dėlto šiandieninių geopolitinių iššūkių akivaizdoje dera konstatuoti, kad arba išplauksime visi drauge radę tai, kas mus buria ir išlaiko drauge, arba paskęsime pavieniui.

Tuo tarpu Europa kaip viešbutis kalba tik apie paviršinę, išskaičiavimu paremtą bendrystę. Gali egzistuoti bendros institucijos, gali egzistuoti netgi bendra rinka, tačiau, nesant gilesnio tapatybinio ryšio, visa tai ims šlubuoti, kai tik iš kitur gaunama nauda atsvers turimą naudą, kai bus tiesiog nuspręsta, kad gal neapsimoka. Tokiu atveju nebereikia stebėtis ir priešiškų valstybių Trojos arkliais, tas pačias institucijas išnaudojančiais ne bendram labui, o savo ir užsakovų interesams ginti. Priešingai nei sodybos modelyje čia nereikalaujama išsižadėti savo tapatybės, tačiau tuo pat metu nėra jokių paskatų siekti gilesnės bendrystės. Pastarąją palaiko tik bendra administracija, kuriai užkraunama visa atsakomybė, kai tuo tarpu atskirų kambarių gyventojai rūpinasi tik savo ir savo bendrų interesais.

Akivaizdu, kad nė pirmasis, nė antrasis nėra tinkamas nuoširdžiai bendrystei kurti. Pirmasis stokojo atvirumo, kitybės priėmimo, tuo tarpu antrasis bendrą gėrį subordinuoja paskiriems interesams. J. Sacksas, kalbėdamas apie visuomenę, siūlo trečiąjį modelį, kurį vadina bendrai statomais namais. Priešingai nei pirmasis kaimo sodybos modelis jis nereikalauja išsižadėti savosios tapatybės, o ją pabrėžia kaip bendrą visumą praturtinantį veiksnį. Ir priešingai nei viešbučio modelis jis nepasiduoda visumos atomizacijai, nes skirtybęs sutelkia ir nukreipia bendro tikslo – bendrų namų statybų – link. Bendra tapatybė šiuo atveju būtent ir gimsta iš šios konkrečios užduoties. Esu tai, ką darau, ko siekiu. Šiuo atveju, jau pereinant nuo visuomenės prie europinio konteksto, esu europietis tiek, kiek prisidedu kurdamas bendrus namus vardu Europa. Europa šiuo atveju nėra tik iš praeities mums perduodamas paveldas, kurį nepakeistą privalome išsaugoti – Europa yra tai, ką savo veiksmais kuriame šiandien. Perfrazuojant J. Sacksą, Europą nėra tik tai, kur esame, ji yra ir tai, kas esame. Tai nėra tik geografinė erdvė, kurios viduje galime būti, tai nėra tik sąjunga, kuriai formaliai galime priklausyti, tai yra ir savivokos klausimas.

Sandora, atmintis ir istorija

J. Sacksas pabrėžia, kad būtina sąlyga trečiajam modeliui yra sandora tarp skirtingų visuomenės grupių arba mūsų atveju tarp skirtingų Europos sudedamųjų dalių. Sandoros terminas yra paimtas iš Senojo Testamento, tačiau, kaip pabrėžia pats rabinas, jis savo knygoje šį terminą vartoja ne religine, o grynai politine prasme. Sandorą J. Sacksas skiria nuo socialinio kontrakto. Jei pastarasis įsteigia valdžią, tai sandora iš paskirų dalių, suburia visuomenę. Sandora nėra iš viršaus nuleistas nurodymas susitelkti, tai nėra ilgainiui susiklosčiusi situacija, o sąmoningas apsisprendimas įsipareigoti bendram tikslui. Kaip pabrėžia J. Sacksas, žydai su savo skirtingomis gentimis tauta netapo nė dėl stebuklingo Raudonosios jūros perėjimo, nė dėl iš dangaus kritusios manos, o tik per sąmoningą apsisprendimą sudaryti sandorą su Dievu. Joks įvykis savaime nėra tautos ar bendruomenės gimimo priežastis. Tauta ar bendruomenė gimsta tik per sąmoningą kūrimo procesą. Tapatybė nėra duota, ji yra pasiekiama ir ne kalbomis, o tiesiog bendru darbu. Šis tapatybės kūrimo procesas, ta eiga, kurios metu daugybė „aš“ virsta „mes“, yra neįmanomas be bendrų moralinių normų, po kuriomis pasirašytume nepaisant visų savo skirtybių.

Šie bendri moraliniai orientyrai įsikūnija ne dokumentuose, ne deklaracijose, o bendrame pasakojime, kurį sekame apie save. Sandora nėra abstrakti deklaracija, o įsišaknija konkrečioje istorinėje realybėje, kurioje atsiliepiame į konkrečius iššūkius, kaip kad Mozės atveju tai buvo iššūkis skirtingas žydų gentis suvienyti į bendruomenę. Mūsų konkrečiu uždaviniu tai iššūkis pasiekti tokią europinę tapatybę, kuri peržengtų ir papildytų lokalinę ar tautinę tapatybes ir būtų pasirengusi atremti dabarties geopolitinius uždavinius. Bendras naratyvas sustiprina ir, perduodamas iš kartos į kartą, vis atnaujina sandorą. Šis naratyvas sujungia praeitį ir dabartį bei tiesia tiltus į ateitį. J. Sacksas daro svarbią perskyrą tarp istorijos ir atminties. Anot jo, istorija yra kažkieno kito pasakojimas. Skaitydamas Anglijos istoriją, netampu anglu, skaitydamas Italijos istoriją, netampu italu. Tuo tarpu atmintis kalba apie pasakojimą, kurio dalimi jaučiuosi, kurį pratęsiu. Šis pasakojimas ne tik nusako mano šaknis, tačiau ir suteikia moralines gaires veikimui dabartyje. Klausimas, ar šiandieninė Europa gali pasigirti turinti tokį naratyvą, kurio dalimi jaustųsi visi europiečiai? O gal tėra tik gausybė paskirų tautinių naratyvų, kurie ne tik kad ne visada dera tarpusavyje, tačiau kartais ir vienas su kitu kovoja? Tai yra atviras svarstymams klausimas, į kurį atsakyti nėra šio rašinio tikslas.

Gyvybinga viešoji erdvė

Konkrečiu atveju tenoriu pabrėžti, kad, kalbant apie Europos sutvirtinimą, neužtenka tik stiprinti politines institucijas, mechaniškai gilinti integraciją, šalinti laisvai prekybai, laisvam žmonių judėjimui vis dar egzistuojančias kliūtis. Sandoros konceptas brėžia aiškias ribas tiek politinei valdžiai, tiek rinkai. Ji kreipia dėmesį į visuomenę, į piliečius pabrėždama ne tik jų teises, tačiau, visų pirma, pareigas bendram projektui. Ji ant konkretaus asmens pečių užkrauna atsakomybę ne tik už save patį, bet ir už kitą, su kuriuo jis yra susisaistęs bendrais priklausomybės saitais. Sandora pabrėžia ne pasyvumą, o veiklumą, per kurį mes kasdien tą sandorą atnaujiname. Niekas už mus negali nuspręsti, ką gi reiškia būti europiečiu. Tapatybė gali būti tik prisiimama, bet ne primetama, nes priešingu atveju ji tėra tik melaginga kaukė.

Sandora kalba apie gyvybingos viešosios erdvės kūrimą. Ji yra priešinga sakralizuotai viešajai erdvei, iš kurios yra šalinamos visos nesutinkančios nuomonės. Ji taip pat yra priešinga ir nuogai viešajai erdvei, kurioje apskritai nėra nieko, kas galėtų suvienyti. Gyvybinga viešoji erdvė, anot J. Sackso, yra tokia kurioje neišvengiamai atsirandančius stiprius nesutarimus pažaboja dar tvirtesnis įsipareigojimas bendram labui, t. y. bendram projektui, kurio vykdytojais esame. Tokiu atveju žaidimo taisyklės ir jų palaikymas tampa ne ką mažiau, o gal net svarbesniu dalyku nei klausimas, kuri komanda nugalės.

Šis sandoros modelis, kaip pabrėžia J. Sacksas, puikiai tinka federacijoms. Jei Europa, šiuo konkrečiu atveju ES, planuoja žengti federalizacijos link, būtų tiesiog pražūtinga neįsiklausyti į šio modelio siūlomas mintis. Jos dėmesį kreipia ne į galios centralizaciją, niveliuojančią unifikaciją, hierarchinį iš viršaus į apačią santykį, tačiau pabrėžia vienybę skirtybėse, akcentuoja atvirumą, kviečiant jungtis į bendromis normomis kuriamą sandorą, o ne uždaros tvirtovės rentimą, pabrėžia ne procedūrines normas, o bendro naratyvo svarbą, kalba apie piliečių įgalinimą, jų kuo aktyvesnį įtraukimą, plačią iniciatyvos laisvę, asmeninę atsakomybę.

J. Sackso mintys papildo R. Brague’o ekscentriškosios Europos tapatybės koncepciją ir pabrėžia tai, kad svarbiausia yra ne kartą ir visiems laikams apibrėžti europinę tapatybę, kurią kaip neįkainojamą ir, gink Dieve, nekeistiną kultūrinį paveldą perduotume iš kartos į kartą, o sukurti moralinį pamatą, ant kurio kasdien galėtume susitikti su savo skirtybėmis, ant kurio galėtume kviesti ir kitus, ir nuo kurio galėtume atsispirti siekdami bendrų tikslų. R. Brague’as tokį modelį vadina romėniškuoju, tuo tarpu J. Sacksas kalba apie sandorą. Nepaisant visų neabejotinų skirtumų, kurie šiuo atveju, manau, yra antraeiliai, abu šie modeliai siūlo kelią, kaip galima sukurti ne tik gyvybingą visuomenę, kurioje visi jaustųsi kaip namie, tačiau ir stiprią vieningą Europą, paremtą ne deklaracijomis ir skambiais šūkiais, o konkrečiais darbais.